Kad tai tiesa, patvirtintų daugelis buvusių (ir dabartinių) Svetlanos Žadeikienės mokinių. Mane gyvenimas labai artimai su šia mokytoja surišo. Ji buvo (ir tebėra) mano draugė, sielos sesuo. O tada, prieš daug metų, Svetlana buvo pati gražiausia ir jauniausia mokytoja. Jos rašysena gražiausia, jos plaukai juodžiausi ir ilgiausi, jos mažutis laikrodėlis su miniatiūriniu rakteliu (ir aš tokio išprašiau mamos!) pats gražiausias. Klasėje buvo mergaitė, kurios plaukučiai vis išsipešioję, netvarkingi būdavo, matyt, mes iš jos pasišaipydavom. Mokytoja mūsų nebarė, tik liepė įsižiūrėti, kokios didelės tos mergaitės akys, tik pasakė, kad kiekvienas žmogus yra savaip gražus. To užteko. Iki šiol atsimenu šią pamoką.
Su Svetlana klajodavom po Alytaus apylinkes, rinkdavom žibuokles, viena kitai skaitydavom savo eilėraščius, siūdavom minkštus žaislus. O tie žaislai... Pajacas, kurio rankeles patraukus atsiverdavo paslaptingas maišiukas, pilnas saldainių. Drambliukas piniginė, kokio niekas visoje mokykloje neturėjo. Pagaliau didelės „Zuikio Puikio“ lėlės. Klasėje po pamokų virė gyvenimas – siuvom lėles. Ne tik mes, bet ir mūsų mamos. O tėčiai sceną spektakliui kalė. Ir spektaklis pavyko puikus, net į darželius ėjom vaidinti.
Ir man gera, kad turiu tokią Mokytoją, kuriai bet kada galiu paskambinti ir išgirsiu šiltą jos balsą
Svetlana gyveno netoliese, todėl pas ją bėgdavau dažnai. Bet ne atstumas buvo svarbus, o tai, kad ji pamokė, kaip pasiūti paukščio sparnus spektakliui, kad ji leido paklausyti, kaip plaka jos dar negimusios dukrelės širdelė, kad ji atskleidė man, dar vaikui, didžiąją motinystės paslaptį... Jai vėliau galėdavau išsipasakoti savo laimingas ir nelaimingas meiles – daug ką.
O paskui, jau studentė, savaitgaliais grįždavau iš Vilniaus, pas tėvukus apšildavau kojas ir bėgdavau pas Svetlaną. „Ir vėl tu pas Svetlaną“ – ir džiaugdavosi, ir pykdavo mama. Bendrų temų pokalbiams atsirasdavo vis daugiau. Viena iš jų – švietimas. Taip jau susiklostė, kad tuo metu aš dirbau Vilniuje privačioje mokykloje, o Svetlana panašią mokyklą įkūrė Alytuje. Ta mokykla ji degė, tai buvo jos gyvenimo svajonės išsipildymas, jos didžioji meilė. Tai buvo įvykis Alytuje. Deja, kartais žmonės aplenkia laiką, per plačiai išskleidžia sparnus, ir kiti gal tyčia, o gal paprasčiausiai nesuvokdami tuos sparnus pakerta. Taip nutiko ir mano mokytojai. Sparnus gal ir palaužė, sveikatą gal ir pagraužė, bet stiprios dvasios – ne. Svetlana – mokytoja iš Dievo malonės, ją visada supa mokiniai: ji moko tapybos ant šilko, kitų rankdarbių, ji dėsto dailės istoriją, ją šiltai pasitinka Alytaus neįgalieji mokiniai. Jos laukia jaunimas Baltarusijoje. Svetlana man pasakoja: „Ten, Baltarusijoje, senos močiutės dar kalba lietuviškai, ten tokie gražūs miškai ir šviesūs žmonės...“ Ir man gėda, kad kasdienybė dažnai užgožia šalia esančių žmonių grožį, ir man gera, kad turiu tokią Mokytoją, kuriai bet kada galiu paskambinti ir išgirsiu šiltą jos balsą: „Labas, Vidute“. Visai kaip vaikystėje.
Naujienų portalas 15min.lt kartu su Švietimo ir mokslo ministerija kviečia dalyvauti konkurse – „Mano nerealus Mokytojas“. Nugalėtojas bus apdovanotas planšetiniu kompiuteriu ASUS. Daugiau informacijos
