Ukmergės rajono Siesikų vidurinę mokyklą baigiau prieš penkioliką metų. Tuo metu mokyklai vadovavo ir vokiečių kalbą dėstė mokytoja Danutė Gelūnienė, prieš kurią ir norėčiau nulenkti savo jau pradėjusią žilti galvą. Nors turėjo daugybę pareigų ir atsakomybių, bet ši pedagogė kažkokiu neįsivaizduojamu būdu sugebėjo matyti kiekvieną mokinį ar tai būtų mažulytis pirmokėlis, ar už ją pačią augesnis dvyliktokas. Visus sugebėdavo suvaldyti, sudrausminti ar pamačius verkiantį paglostyti.
Įdomios buvo mokytojos Danutės pamokos. Mokytoja daug keliavo ir mielai su mokiniais dalinosi kelionių įspūdžiais. Mes, kaimo vaikai, ausis ištempę klausėmės kaip mokosi vaikai Vokietijoje, Austrijoje bei kitose Europos valstybėse. Didžiai nustebome išgirdę, kad kitose šalyse pačiu geriausiu pažymiu laikomas vienetas. Juokėmės, kad nuvykę ten, kai kurie iš mūsų parodę pažymių knygeles, būtų pripažinti pirmūnais. Daug dėmesio mokytoja skyrė savo dėstomam dalykui. Kad pamokos nebūtų nuobodžios klausydavomės daug dainelių, eilėraščių. Dainavome ir deklamavome patys. Dar ir dabar, po šitiekos metų, man galvoje skamba:
O Tannenbaum, o Tannenbaum,
Wie treu sind deine Blätter!
Du grünst nicht nur zur Sommerzeit,
Nein, auch im Winter, wenn es schneit.
O Tannenbaum, o Tannenbaum,
Wie treu sind deine Blätter!..
Gėda prisipažinti, bet vokišką abėcėlę moku kur kas geriau nei lietuvišką. Vien todėl, kad jos nereikėjo nuobodžiai iškalti atmintinai. Abėcėlę mes dainavome.
Gėda prisipažinti, bet vokišką abėcėlę moku kur kas geriau nei lietuvišką. Vien todėl, kad jos nereikėjo nuobodžiai iškalti atmintinai. Abėcėlę mes dainavome. Žinoma, ne tik dainomis dienų dienas užsiimdavome. Mokytis reikėjo daug. Pati būdama labai apsišvietusi, bei užsibrėžto tikslo siekianti moteris, mokytoja to paties reikalavo ir iš savo mokinių. Bene visą Europą apkeliavusi mokytoja savo pamokose taikė užsienio šalių mokymo metodus. Tuo metu Lietuvai kaip tik vaduojantis iš Sovietų sąjungos gniaužtų tai buvo šiek tiek neįprasta. Bet įdomu. Pamenu per vieną pamoką mums reikėjo išmokti dialogą. Kad vieni kitiems netrukdytume, mokytoja pusę klasės išsiuntė į koridorių. Kiekvieną porą pastatė prie atskiros palangės ir paliko mokytis. Vos tik spėjus jai užverti klasės duris koridoriuje pasirodė direktorės pavaduotoja ugdymui. Kaip dabar matau kaip ji net sustingo mus visus pamačiusi per pamoką stypsant koridoriuje (tais laikais „langų“ nebūdavo, pamokų metu mokiniai privalėjo būti klasėse). Iš karto pasipylė klausimai ko prisidirbot? Kokia mokytoja ir už ką išvarė iš pamokos? Bandėme aiškinti, kad mokomės dialogą. Pavaduotoja puolė belstis į vokiečių kalbos kabineto duris. Kai atidariusi duris mokytoja Danutė paaiškino, kad šitaip vaikai mokosi, pavaduotojai beliko tik iš nuostabos kraipyti galvą. Danutės Gelūnienės dėka Siesikų vidurinė bene viena pirmųjų Ukmergės rajone pradėjo bendradarbiavimą su vokiečiais. Į mokyklą ėmė atvažinėti įvairios delegacjos. Tai mums, kaip mokiniams, taip pat davė daug naudos. Susipažinome su įvairiais žmonėmis, galėjome tobulinti kalbą bendraudami gyvai.
Mokytoja taip mumis pasitikėjo, kad atvykus svečiams kviesdavosi mokinius pavertėjauti. Nepyko už klaidas, kaip tik atvirkščiai, girdavo už puikų darbą.
Mokytoja taip mumis pasitikėjo, kad atvykus svečiams kviesdavosi mokinius pavertėjauti. Nepyko už klaidas, kaip tik atvirkščiai, girdavo už puikų darbą. Skatino, kad bendravimas nenutrūktų ir svečiams išvykus. Daugelis iš mūsų susirado draugų užsienyje. Dabar yra lengva pasiekti bet kurį pasaulio kampelį, o tuo metu mes apie kompiuterius ir internetą galėjome tik pasapnuoti. Susirašinėjome laiškais. Su kai kuriais draugais bendravimas nenutrūko net ir baigus mokyklą. Kai atėjo laikas dvyliktoje klasėje laikyti vokiečių kalbos egzaminą, mes nė kiek nebijojome. Tam buvome ruošiami jau nuo pat penktos klasės. Mokytoja Danutė savo mokinius paruošdavo taip puikiai, kad labai retas kuris egzaminą išlaikydavo prastais pažymiais. Net ir vadinamieji „Perestukinai“ gaudavo teigiamą pažymį.
Šiandien mokytoja Danutė jau pensininkė, su vyru Vytautu ramiai gyvenanti tame pačiame Siesikų miestelyje. Jos vietą mokykloje pakeitė kitos mokytojos, naujas jaunas direktorius. Su naujomis idėjomis, naujomis mokymosi priemonėmis, kurios leidžia daugiau nei tuomet kai mokėmės mes. Tačiau prabėgus beveik dviems dešimtims metų nuo mokyklos baigimo, aš drąsiai galiu pasakyti, kad mokytoja Danutė Gelūnienė yra Mokytoja iš didžiosios raidės.
