Šypteliu prisiminusi savo buvusio direktoriaus žodžius, kai jis sužinojo, kad išteku: „sveikinu, o kas laimingas jaunikis? Gal koks verslininkas? Mokytojas? Mokytojas... Dar viena ubagų šeima Lietuvoje...“ Mes mokytojai. Nežinau ar galima mus pavadinti ubagais?.. Tiesa, prieš dešimtį metų nuėję į vieną Lietuvos banką ir paprašę paskolos išgirdome: „atsiprašome, ateikite, kai pasikeis finansinė valstybės padėtis...“ Mes mokytojai, gyvenantys ir dirbantys nuošaliame nedideliame ir labai žaliame Vilniaus mikrorajone... Beveik kasdien eidami pro turgelį pasilabiname su dauguma prekybininkų (beveik su visais lietuviškai...), gauname dovanų obuolį ar kriaušę, kartais ir stiklainiuką su krienais. Jau pripratome, kad parduotuvėje dažnai už nugaros atsistoja mokinukas su mama ar tėčiu ir vis žvilgčioja į mūsų krepšį, matyt, įdomu, ką perka mokytojai, nors šalimais kasoje pirkėjų nėra...) O vėlų vakarą išėję pasivaikščioti ir priešais save pamatę paauglių būrį sunerimstame, bet dažniausiai nusišypsome pastebėję, kaip greitai užgęsta oranžinės švieselės rankose ir net ne į savo mokinukų: „labas vakaras, mokytojai...“ atsakome: „labas vakaras, brangieji...“ Vienintelė bėda: kartais bičiuliai besisvečiuodami mūsų klausia: „ko jūs taip rėkiate?“. Mes nerėkiame, mes tiesiog garsiau kalbame. Mes mokytojai, ir tuo džiaugiamės... Bet aš visai ne apie tai. Kartais savęs paklausiu: o kodėl aš esu mokytoja? Dažniausias atsakymas: mane mokė daug puikių Mokytojų ir, matyt, užbūrė savo profesija.
Pats didžiausias ir paslaptngiausias Kerėtojas buvo yra ir liks Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos lietuvių kalbos Mokytojas ekspertas Stepas Eitminavičius.
Tai vienas šviesiausių žmonių, kuriuos pažįstu. Nuolat gyvenu jo žodžiais: „Esame tam, kad padėtume kitam eiti jo plytelėmis, esame tam, kad paprašytume pagalbos, jei netyčia savąją kryptį pamestume...“
Mano Mokytojas dažnai kartoja: „aš turiu eiti, aš mėgstu eiti, juk ir esu Eitminavičius...“ Taigi einame kartu į jo pamokas.
Mokytojo Stepo Eitminavičiaus kabinete nuolat auga patys keisčiausi medžiai, kurie pražysta gėlėmis, kaklaraiščiais, paukštukais, eilėraščiais, klausimais, o vėliau skiname prasmių vaisius... Ten kampe, ant stalo ar kelių stalų, užvakar buvo „važiuojam į kaimą“ ir kokią savaitę kabinete „apsigyveno“ kaimas: vežimo ratas, iena, grėblys, ližė...; vakar „perinome paukščiukus“, o ant staliukų ilsėjosi paukščių lizdai; šiandien įvairių vazų paroda: su gėlėm, be gėlių; o rytoj? O rytoj dar bus staigmena.
Staigmenos kiekvieną pamoką. Gal tai viena priežasčių, dėl ko jo pamokos labai laukiamos. Kabineto sienos: didžiulis tinklas, kuriame „gyvena“ žodžiai, daiktai, tyla, paveikslai, nupiešti mokinių, paveikslai, kurie visiškai tušti ir gali pats mintimis piešti ką tik nori. Pamenu, kai į pamoką sulėkę gavom keistoką užduotį: Mokytojas mums rodė ant sienos pakabintą paveikslo rėmą ir prašė parašyti, ką mes matome. Vieni rašėme, kad matome sieną, kiti- tuščius rėmus, treti bandėme spėti, ką nori, kad mes matytume Mokytojas... Bet vis dažniau gaudami panašias užduotis praregėjome beveik visi ir aprašydavom saulėlydžius, tolius, svajones...
Mokytojas Stepas mus mokė ne tik rašybos, gramatikos ar skyrybos taisyklių. Jis mokė mus mąstyti. Šypsodavosi ir džiaugdavosi mąstančiais žmonėmis, kai bandydavome pratęsti jo duotus žodžius: „Kai pasninga, gyventi lengviau. Purvo mažiau matyti.“ „Reikia kuo dažniau žiūrėti į debesis, tuomet žmonės gražesni atrodo“. „Nelaimės visuomet praeina“. „Gerumu tikrai daugiau laimime“...
Dažnai vaidindavome. Stengdavomės parodyti save, kitą, vienaip ar kitaip atspindėti perskaitytą kurinį, pajausti girdėtą ar matytą situaciją, kad kuo labiau įsiklausytume, kuo stipriau jaustume, kuo giliau mąstytume... Pamokos vykdavo ir lauke. Vaikščiodavome Utenos gatvelėmis ir stebėdavome, stebėdavome ir stebėdavomės, vėliau kurdavome.
Nuolatinės žmoniškumo, kūrybiškumo ir mąstymo pamokos tęsdavosi dažnuose Mokytojo Stepo Eitminavičiaus organizuojamuose mokyklos Teatro festivaliuose, turistiniuose žygiuose, diskusijose ir popietėse. Tiek jo, tiek mūsų buvo Visur ir Daug. Jis nuolat mūsų klausdavo ir dėkodavo.
O mes bandydavome atsidėkoti tik savo sukurtomis dovanomis: žodžiu, daina, šypsena, kvepiančia obuoliene... kitų dovanų Mokytojas niekada nebūtų supratęs...
Šiandien ir aš esu mokytoja, kuri vis dar bando tęsti savo Mokytojo, tikiuosi išmoktas, pamokas: stebėti, stebėtis, stebinti, klausti, gerbti, tikėti ir eiti...
