Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, daugiau nei pusė visų Lietuvos mokytojų yra vyresni nei 50 metų, o beveik 40 proc. mokytojų yra nuo 35 iki 49 metų amžiaus. Dabar pedagogikos studijas abiturientai renka vis račiau ir ypač retai juos sudomina tikslieji mokslai. Oficialiosios statistikos duomenimis vien užpraėjusiais metais tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų sumažėjo net 6 proc.
Pernai pedagogikos ir ugdymo mokslų studijas Lietuvoje pasirinko kiek daugiau nei 700 žmonių. Daugiausia jų rinkosi kūno kultūros mokytojo, trenerio, ikimokyklinukų bei pradinių klasių pedagogikos studijas. Norinčių būti tiksliųjų dalykų mokytojais beveik nebuvo. Matematikos mokytoju panoro tapti vienas abiturientas. Dar vienas – fizikos mokytoju. Po keturis žmones įstojo į biologijos bei chemijos pedagogiką. Informacinių technologijų mokytoju nepanoro tapti nė vienas.
Matematikos korepetitorius G.Beresnevičius, paklaustas apie dabartinių mokinių įgūdžius ir žinias, teigia – daug kas priklauso nuo mokytojo, ar jis sugeba sudominti savo mokinius: „Vieniems labai patinka mokytis matematikos, o kitiems – labai nepatinka. Daugelis paprastai nelabai mėgsta matematiką, bet tai dažniausiai būna ne dėl to, kad tai sunku, o dėl to, kad jie paprasčiausiai jos iki galo nesupranta.“
G.Beresnevičius įsitikinęs – kai atsiranda dalyko supratimas, atsiranda ir noras mokytis: „Devintoje klasėje turėjome mokytoją, kuris sugebėjo sudominti. Nuo to laiko man pradėjo patikti matematika, geriau sektis. Nuo to laiko pasirinkau studijuoti matematikos ir informatikos studijas.“
Jau 11 metų korepetitoriumi dirbantis G.Beresnevičius teigia – daugelis žmonių korepetitorių renkasi tam, kad geriau išlaikyti brandos egzaminą, įstotų į norimą universitetą, gerai baigtų studijas.
Privatus matematikos ir chemijos mokytojas, korepetitorius V.Černovas taip pat tvirtina, kad korepetitorius paslaugos reikalingos dėl įvairių priežasčių ir dažniausiai jiems net nereikia reklamuotis. Paklaustas apie švietimo sistemoje vyraujančią informaciją V.Černovas teigia dėl matematikos priekaištų neturintis nei mokykloms, nei mokytojams. Kitokia situacija, anot jo, yra su chemiją dėstančiais pedagogais.
„Didžiosios daugumos matematikos mokytojų lygis tikrai gana aukštas. Vos keletas mokytojų, esančių mokyklose, yra problemiški arba turi trūkumų klasės suvaldymo ar žinių lygyje. Didesnę bėdą pačiuose mokiniuose ir šeimos požiūryje į mokslus. Chemijos padėtis kardinaliai skiriasi (čia tik mano manymas, nenoriu įžeisti mokytojų), bet ką matau iš atėjusių mokinių pastabų, minčių ir žodžių, tai chemijos padėtis iš tikrųjų labai skiriasi – didžiosios daugumos mokytojų lygis yra tikrai nepakankamas“, – sako V.Černovas.
Gal todėl ir kyla tas diskomfortas mokytojų atžvilgiu, kad į chemiją yra kiek lengviau pereiti nei į matematiką. Ten didesnė vidinė konkurencija, – sako V.Černovas.
Jo įsitikinimu, daugelio chemijos mokytojų požiūris nelankstus. Be to, sako V.Černovas, chemijos mokytojais kartais netgi linkę įsižeisti, kad jų mokiniai papildomai mokosi kitur: „Jie kur kas labiau įsižeidžia sužinoję, kad vaikas kažkur papildomai lanko, papildomai sprendžia, o ne didžiąją dalį dėmesio skiria jų kažkokiam aiškinamam dalykui ar nesikoncentruoja į pamokas. Matematikos mokytojai, didžioji dauguma, paskatina, pasidžiaugia ir sako – šaunuolis, kad susiėmei, kad pradėjai dirbti, jeigu kils klausimų, ateik, visada padėsiu. Chemijos mokytojai to kratosi kaip kokio velnio.“
V.Černovas svarsto, kad tokia situacija susidaro, nes chemiją galima mokyti, dėstyti neturint labai stiprių matematikos pagrindų, tačiau norint dėstyti matematiką būtinas aštrus loginis mąstymas: „Matematiką vaikams aiškinti, perteikti be stipraus loginio mąstymo... aš labai sunkiai tai įsivaizduoju. Gal todėl ir kyla tas diskomfortas mokytojų atžvilgiu, kad į chemiją yra kiek lengviau pereiti nei į matematiką. Ten didesnė vidinė konkurencija.“
Gana dažnai pasitaiko, kad pas mane pradeda mokytis nuo 11 ar 12 klasės ir mes bandome suspėti praeiti visą mokyklinės matematikos teoriją su pavyzdžiais, užduotimis ir namų darbais“, – teigia G.Beresnevičius.
G.Beresnevičius tvirtina, kad vis dėlto ir matematikos mokytojų pasitaiko įvairių – tiek išskirtinai gerų, tiek tokių, kurie patys mokosi iš vadovėlių, kurie skirti vaikams. Tačiau neretai problemas lemia ir pačių vaikų ar jų tėvų požiūris į mokslą bei tai, kad mokytojas pradinėse klasėse nesugebėjo sudominti, kas vėliau lemia vis didėjančias žinių spragas.
„Spragos pradeda kauptis jau ir pradinėse klasėse, jeigu apleidžiamas skaičiavimas. Būna daugybos lentelės problema, nes kai kuriems vaikams ją išmokti sudėtinga. Šiaip tos spragos atsiranda įvairiose klasėse, bet nuo vyresnių (šeštų, septintų ar dar vyresnių klasių) jos paprastai būna didesnės. Gana dažnai pasitaiko, kad pas mane pradeda mokytis nuo 11 ar 12 klasės ir mes bandome suspėti praeiti visą mokyklinės matematikos teoriją su pavyzdžiais, užduotimis ir namų darbais“, – sako G.Beresnevičius.
Anot jo, tai padaryti įmanoma, tačiau rezultatai ne visada būna patys didžiausi.
V.Černovas taip pat pastebi, kad neretai mokiniai matematikos pamokose tikisi tiesiog atlikti užduotis neįdėdami didesnių pastangų: „Gal jų motyvacija nepakankama, gal yra užleistos spragos ir bėdos nuo žemesnių klasių – nesudominti, vadinkime, atpurtyti nuo tos matematikos, todėl jie nemato didelio tikslo investuoti į matematiką. Chemijoje yra kiek kitaip. Vienas iš aspektų – gerų mokytojų stoka. Nenoriu įžeisti nė vieno Vilniaus chemijos mokytojo, bet, kiek juos pažįstu, kiek turiu mokinių, ant pirštų galėčiau suskaičiuoti tokius, kur nulenkiu galvą, kad tikrai savo darbą padaro 100 proc.“
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
