Psichologas – kas penktoje mokykloje
Švietimo valdymo informacinė sistema (ŠVIS), į kurią mokyklos pačios suveda savo duomenis, lapkričio 4 dieną rodė tokius rezultatus: Lietuvoje iš viso yra 1166 mokyklos, o jose dirba vos 260 psichologų.
Vadinasi, tik kas penktoje šalies bendrojo lavinimo įstaigoje patyčias patiriantis vaikas rastų profesionalią pagalbą. Daugelyje mokyklų psichologų vaidmenį atlieka patys mokytojai, dažniausiai klasių auklėtojai, tačiau, matyt, įrodinėti nereikia, kad profesionaliai spręsti konfliktus geba toli gražu ne visi pedagogai. O ką jau kalbėti apie tai, kad šiais laikais profesionali psichologo konsultacija reikalinga net patiems mokytojams, sprendžiant ne tik vaikų tarpusavio nesutarimus, bet ir pačių pedagogų konfliktus su vaikais.
Lietuvoje iš viso yra 1166 mokyklos, o jose dirba vos 260 psichologų.
Be pagalbos kritinėse situacijose psichologas mokykloje turi ir daugiau užduočių. Taip pat jis konsultuoja psichologinių, asmenybės, šeimos ar ugdymosi problemų turinčius mokinius ir jų tėvus, padeda ieškoti minėtų problemų sprendimo. Vilniaus Jeruzalės mokykloje psichologe dirbanti Rita Radvilienė neneigė, kad darbo jos specialybės atstovai ugdymo įstaigose turi išties daug.
„Psichologas atlieka tikrai ne vieną funkciją. Turime vertinti mokymosi sunkumų turinčius vaikus, atlikti prevencinį darbą – vesti vaikams paskaitėles, taip pat dirbti su specialiųjų poreikių vaikais. Juk į bendrojo lavinimo mokyklas yra integruojami ir, sakykime, raidos sutrikimų turintys vaikai. Taigi reikia stebėti, kaip jiems sekasi, pagalbos reikia ir jiems, ir vaikams, kurie turi juos priimti“, – savo darbą pristatė specialistė.
Karto per savaitę nepakanka
Šiame kontekste reikėtų paminėti tai, kad iš tų 260-ies mokyklose dirbančių specialistų visą darbo dieną ugdymo įstaigoje praleidžia ne visi, o kai kurie mokyklas aplanko išvis tik dieną ar dvi per savaitę. Nieko, juk galima palaukti, tiesa?
Jeruzalės mokyklos psichologės teigimu, norint pasiekti tinkamų rezultatų, toks darbo ritmas nėra pats tinkamiausias. „Tai, aišku, yra mano subjektyvi nuomonė, bet mokyklą be psichologo man įsivaizduoti sunku. Tai – kone neįmanoma. Darbą tik kelias dienas per savaitę, lyg prabėgomis, aš taip pat sunkiai įsivaizduoju. Psichologinė pagalba turi būti teikiama sistemingai. Sakykime, vieną kartą per savaitę, tuo pačiu metu ir tam pačiam vaikui. O kalbant bendriau – psichologas turi būti mokyklos dalimi – dalyvauti klasės valandėlėse, renginiuose, tiesiog su ta mokykla gyventi“, – mintis dėstė psichologė.
Nemažai yra manančių, kad vaikai atverti mokyklos psichologo duris ir pasipasakoti, kas vyksta jų gyvenime, išdrįsta itin retai. Taigi – kam tada tas psichologas? Tačiau R.Radvilienė šią nuostatą paneigė.
„Tai priklauso nuo vaiko amžiaus ir sąmoningumo. Vyresni vaikai išties kreipiasi. Aišku, po pamokų, kai nemato draugai, tačiau tai natūralu. O dėl paties klausimo – išdrįs ateiti ar ne. Manau, daug kas priklauso ir nuo to, kiek psichologas yra matomas mokykloje. Būtina bendrauti su visais vaikais, nuo pirmokų iki vyresniųjų, jie turi žinoti, kad yra toks žmogus, į kurį gali kreiptis. Tai – svarbiausia. O jei kas nutiks, atras progą ir užeiti. Mokykloje pagalbos ieškos greičiau nei kitur – juk čia sava aplinka, o mokyklos psichologė – ne kokia svetima teta“, – kalbėjo psichologė.
