„Siekiame, kad gabūs jaunuoliai nevažiuotų studijuoti į užsienį, o liktų Lietuvoje ir įgytų čia aukščiausio lygio išsilavinimą,“ – teigia KTU rektorius Petras Baršauskas. Apie universitetų jungimosi perspektyvas, aukštojo mokslo finansavimo problemas – pokalbis su KTU rektoriumi.
– Pone Baršauskai, kokie motyvai jus paskatino įsigyti ISM kontrolinį akcijų paketą?
– Motyvų daug, tačiau pagrindinis – kokybė, kokybiškos studijos. Neslėpsiu, norėjome įkelti koją ir į Vilniaus rinką. Be to, sekame pasaulines tendencijas. Tokie dalykai jau vyksta Skandinavijoje, Estijoje.
– Bus naujos studijų kryptys?
– Būtinai. Šiandien ant bangos yra tie, kurie sugeba padaryti tarpdisciplinines studijas – technologijos-inžinerija, socialiniai mokslai-ekonomika-verslas. ISM yra lyderis savoje srityje, mes jaučiamės tvirtai kitoje srityje. Tarpdiciplininės studijos mums tikrai duos pridėtinę vertę.
– Kaip keisis universitetai? Jie liks tokie patys ir bendradarbiaus, ar ISM prisijungsite visiškai?
– Ilgai apie tai galvojome. Dabar radikalių pokyčių nebus nei organizacinėje universitetų struktūroje, nei valdyme. Pagrindinis tikslas – sinerginiai šiuolaikiškų, patrauklių programų kūrimas, kad jauni žmonės geriausiais studijas gautų ne užsienyje, o Lietuvoje.
– Valstybinis universitetas perka privatų, to Lietuvoje dar nėra buvę. Kokia sandorio suma?
– Universitete propaguoju skaidrumą, atvirumą, bet yra dalykų, kurių atskleisti negaliu. Esame pasirašę konfidencialumo sutartį, procesas dar nėra pasibaigęs ir suma dar gali keistis. Vėliau mes ją planuojame paskelbti.
– Kiek šiais laikais gali kainuoti toks universitetas? Ar tai yra dešimtys, ar vienetai milijonų eurų?
– Pasakysiu kiek galiu. Kaip tokiam universitetui, suma išties nedidelė. Tačiau Kauno technologijos universitetui ši suma nemaža. Jei viskas vyks, kaip esame numatę, investuoti pinigai sugrįš per 3–4 metus.
– Panašu, kad kalbame ne apie dešimtis milijonų, o kelis milijonus eurų?
– Taip.
– Yra ir dar viena jūsų iniciatyva, kur dalyvauja ne tik Kauno technologijos, bet ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Per kelerius metus ketinate sujungti šias dvi mokslo įstaigas ir tai greičiausiai bus didžiausia mokslo įstaiga Lietuvoje. Kodėl to siekiate?
– Universitetas negali egzistuoti pats sau vienas, jis turi stebėti aplinką ir reaguoti. Europoje universitetai stambėja, tampa tokiais, kurie po savo stogu turi viską ir įgalina tarpkryptines studijas. Tai labai svarbu. Musų ambicijos didelės, norime būti lyderiais ne tik Lietuvoje, bet galbūt ir dalyje Europos.
– O kas toliau? Kaune yra ir Aleksandro Stulginskio, ir Lietuvos sporto universitetas, taip pat Vytauto Didžiojo universitetas. Gal turite planų ir juos sujungti?
– Tokių planų nėra. Buvo bandymų suartėti, penkių universitetų vadovai buvome susėdę pasitarti, du universitetai atsisakė iš karto. Likome trise – Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų ir mūsų universitetas. Bandėme kalbėtis integracijos tema apie metus, tačiau nepavyko. Likome dviese – mes ir Sveikatos mokslų universitetas. Kai įsigijome ISM, tai tikrai labai daug. Laukia ilgas procesas, visi trys universitetai po vienu stogu atsidurs 2018–2019 metais.
– Kokios priežastys stabdo aukštųjų mokyklų jungimąsi?
– Interesai ir finansavimo sistema. Ji nemotyvuoja, ne artina universitetus, bet juos skiria. Šiuo metu finansavimo sistema yra orientuota į studentų skaičių, bet ne į kokybinius rodiklius. Kol tokia sistema, nei vienas universitetas nesijungs. Mes per jėgą bandome tai daryti, tačiau reikia ir politinės valios.
– Kuo jūs aiškinate politinės valios nebuvimą? Juk visi supranta, kad Lietuvoje universitetų yra akivaizdžiai per daug? Seimas tikrai gali inicijuoti universitetų jungimąsi.
– Tai yra nuo seno likęs noras būti geriems tikintis, kad per rinkimus ateis balsų. Juk yra universitetų bendruomenės, draugai, kolegos. Sunku pasakyti, kodėl politinės valios nėra, reikėtų pačių politikų paklausti.
– Ar jūs nesijaučiate balta varna, kai Švietimo ir mokslo ministerijoje ar vyriausybėje kalbate apie universitetų jungimąsi?
– Jaučiuosi. Kalbu apie tai, kur tik galiu. Ir man malonu, kad universitetų jungimasis jau yra pribrendęs reikalas. Manau, kad ir ši vyriausybė taip pat padarys sprendimus.
– Kitas dalykas. Seimas atmetė siūlymą nustatyti 7 balų ribą gerai besimokančiam studentui apibūdinti, tai palikta spręsti aukštosioms mokykloms. Kaip tai vertinate?
– Blogai. Netikęs siūlymas nustatyti balą, dar prastesnis sprendimas yra palikti pačioms aukštosioms mokykloms spręsti, koks studentas laikomas gerai besimokančiu. Objektyvumo nebus, rotacija bus labai abejotina. Ratas apsisuka ir mes vėl grįžtame į finansavimo sistemą.
– Kokia finansavimo sistema, jūsų nuomone, būtų gera?
– Esu ne kartą tai sakęs: labai nedidelę sumą turėtų sumokėti kiekvienas studentas. Likusią dalį – valstybė. Tokiu būdu universitetų biudžetai susibalansuotų. Geriausiai besimokančius, taip pat socialiai remtinus studentus nuo mokesčio galima būtų atleisti. Mano manymu, šiai dienai tai būtų labiausiai tinkanti sistema. Tačiau prasideda demagogija, kad esą reikia keisti Konstituciją. Nebūtinai. Kai kurie Europos universitetai nedidelį mokestį už studijas yra įvardinę kaip įmoką už dokumentų tvarkymą, registraciją. Esu suskaičiavęs ir sumą, tai būtų apie 500–600 eurų metams. Taip, jaunuoliui iš provincijos tai būtų nemaža suma, tačiau yra ir studijų kreditai, kitos formos, kurios veikia Vakaruose.
– Pone Baršauskai, manote, kad universitetų konkurencija yra ydinga? Kad ir kovojant dėl krepšelio?
– Tikrai ne. Konkurencija yra būtina. Tačiau dabar ji yra iškreipta. Nes sudarytos sąlygos yra nevienodos, nėra arbitro, kuris stebėtų situaciją – turiu omenyje Švietimo ir mokslo ministeriją. Pavyzdžiui, stojimo į universitetus rezultatai. Visiškas chaosas. Ministerija turi įsikišti ir valdyti tą procesą. Kai kurie universitetai netgi prideda lojalumo balus – jei pas juos stoji, gauni balą. Apie kokias vienodas sąlygas galime kalbėti?
– Jūsų nuomone, kiek Lietuvoje turėtų būti universitetų?
– Estai jau atvirai šneka, kad Estijoje užtenka trijų universitetų – dviejų Taline ir vieno Tartu. Visi kiti – ne universitetai, o kolegijos, profesinės mokyklos. Aš ne vieną kartą sakiau: pirmiausia apibrėžkime, kas yra universitetas ir sudarykime jam sąlygas, kurios būtų adekvačios europinėms sąlygoms. Bet 45 aukštosioms mokykloms mes tokių sąlygų nesudarysime. Turime jau šiandien kalbėti, kiek universitetų lieka Lietuvoje. Gal šiek tiek daugiau negu Estijoje.
– Du Vilniuje, vienas Kaune ir vienas Klaipėdoje? Tokia jūsų svajonė?
– Atvirai pasakysiu – nežinau, neskaičiavau. Be to, universitetų skaičius yra ne mano valioje. Šiandien mums svarbiausia – studijų kokybės reforma. universitetų jungimai yra orientuoti visų pirma į studijų kokybės gerinimą.
