„Atsiminiau filmą „Alisa stebuklų šalyje“ ir yra vieta ten, kai ji sutinka katiną. Alisa klausia, kuriuo keliu man eiti? O jis paklausia, kur ji nori nueiti. Ji atsako, kad jai nėra labai svarbu. Tada katinas ir sako, kad koks skirtumas, kuriuo keliu ji eis. Tai jūs pagalvokite, ar yra skirtumas, kur įstosite? Skirtumas tik tas, kad jūsų tėvai arba didžiuosis, arba ne“, – tokią svarbiausią žinią į seminarą atsinešė Mindaugas Vidugiris.
Seminaro pradžioje jis atvirai pasakojo apie savo ieškojimus: „Mano „grybavimas“ nusistovėjo, kai grįžome į Lietuvą. Buvau politikoje, dirbau ambasadoje. Žinot, kai tėvų paklausia, kur tavo vaikas dirba? Ambasadoj!“ – su pasididžiavimu pastarąjį žodį taria lektorius. Jis prisipažįsta, kad jam nusprendus daryti tai, ką nori – vesti mokymus, visi nuo jo tiesiog nusisuko.
„Visiems atrodė, kad darau nesąmonę. Prieš metus maždaug artimieji tik leido man daryti tai, ką aš noriu. Kai paklausia tėvų, ką aš dirbu – kažkokius mokymus vedu, jau nebe taip jiems malonu atsakyti. Tiesa?“ – auditorijos klausia M.Vidugiris.
Vaikais vairuotojais nesididžiuotų
Jis modeliuoja situaciją, ragina auditoriją įsivaizduoti motinų pokalbį: viena pasakoja, kad jos vaikas studijuoja Harvarde, kita – kad jos atžala mokosi Vilniaus universitete teisę. Trečia mama tyliai numykia, kad jos vaikas dirba vairuotoju.
„Pasakykite sau, ar būtų gerai, jei jums reikėtų pasakyti, kad jūsų vaikas vairuotojas? Ir kiek iš jūsų su pasididžiavimu sakytų, kad jūsų vaikas vairuotojas?“ – po pastarojo klausimo pakyla kur kas mažiau seminaro dalyvių rankų, nei po pirmojo.
Kas yra iš jūsų pasakęs, kad nežino, ką toliau veikti? Kas iš jūsų paprašė pagalbos? Kas tą pagalbą gavo? Kas iš jūsų žino, kur stosit? Kas iš jūsų nežino, kur stosit? Tokie klausimai skambėjo seminaro metu.
„Supraskite apsidairę, kad jūs ne vieni“, – paragina seminaro vedėjas. Jo teigimu, jeigu būsimi studentai galvoja, kad tai, kur įstos, yra esmė, jų matymas yra labai siauras. Esą reikia žiūrėti į savo pasirinkimus ne taip trumparegiškai ir atsakyti sau į klausimą, kuo norėsiu būti po kelių dešimčių metų.
Kaminkrėtys yra laimingesnis už tą, kuris žmonių nemato, jeigu tai yra jo pašaukimas – jis nori būti tarp žmonių, o ne užsidaręs, – įsitikinęs lektorius.
„Gal aš norėsiu vairuoti fūrą ir visiems didžiuodamasis pasakoti apie tai, ką darau? Gal aš norėsiu valyti kaminą ir džiaugtis, kad man sako, jog „ačiū, daugiau nebedūmins“? Kaminkrėtys yra laimingesnis už tą, kuris žmonių nemato, jeigu tai yra jo pašaukimas – jis nori būti tarp žmonių, o ne užsidaręs“.
Po šių klausimų sekė žaidimas, kurio metu būsimi studentai išmoko kokybiškai kalbėtis: apie save sužinojo kažką daugiau ir aiškiau, atrado bendrumų su žmonėmis, su kuriais susipažino čia pat seminaro metu.
Viskas prasideda nuo ragavimo
„Eikit savanoriauti. Viena mergina, norėjusi būti virėja, įstojo į profesinę mokyklą ir nuėjo į vieną restoraną savanoriauti. Pasidarė sutartį, kad tai savanoriška veikla bus, nereikės mokėti atlyginimo. Iš trijų restoranų mažame miestelyje sutiko tik vienas. Po kiek laiko ten jai pasiūlė darbą. Paskui ir kitas restoranas pasiūlė jai darbą. Viskas prasideda nuo ragavimo. Kaip sužinosite, kad jums patinka, jeigu neragausite“, – dar vieną patarimą duoda lektorius.
Jis taip ragina kreiptis į psichologus, karjeros konsultantus arba dominančiose srityse jau dirbančius žmones: „Pabudėję dvi paras su chirurgu, suvoksite, ar jums tikrai norisi būti šioje srityje“.
