- Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo ir
Kembridžo, į kurių studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria aukšta motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?
- Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma dimensija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita - „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Profesoriui Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Harvardo universiteto liberaliųjų studijų koncepcija ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu buvau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet buvau šiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studentų motyvacija buvo ypatinga. Bet turime ir prisiminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.
Deja, Lietuvos universitetams buvo primestas visai kitas modelis. Buvo pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Universitetai pradėjo plėstis, didėti ir, aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio universitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją, reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.
Naujoji studijų programa orientuojasi į stipriąją studentų dalį. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet kalba dabar eina, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.
Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apibendrinančio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt geriausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos lygis yra labai aukštas. Grupės, kurios yra arba lietuviškos, arba tarptautinės, yra labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis arba angažavimasis studijoms yra nevienodas.
- Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Ateina suvokimas, kad konkuruojama globaliu mastu?
- Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas dalykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai - studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kt. universitetus, todėl čia nieko blogo nėra – jie tiesiog labai talentingi ir sėkmingi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Karalystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Žinau jaunus žmones, kurie padeda Nacionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančių. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.
Kalba eina apie kitką. Jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovauti teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.
Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jus man į auditoriją susodinsite daug žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguoti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.
Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl mes suinteresuoti pritraukti motyvuotus studentus ne tik todėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet kad ir universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.
- Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.
- Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turime, tarkime Oksfordo Nematomas koledžas („Invisible college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.
Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje, ir kai kuriuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, kuri orientuota į tai, kad padarytum geriausio ką tu gali.
Tutorius ypatingas tuo, kad skirtingai nuo didžiulių universitetų, kur profesorius auditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, jau nekalbant apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situacija, kuri vadinasi „fellowship“ - kolegiškas ryšys, kurį dėstytojas mezga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą ir žmogui tenka didžiulė prabanga.
Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui yra sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijoje, pažinimo teorijoje ir panašių dalykų srityse. Tas pats su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.
Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dviejų trijų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų jaunų žmonių grupė, kurie žinotų, kad universitetas nėra anoniminė mašina, o tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.
- Tokia sistema reikalauja nemažų intelektualinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardines įplaukas. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšas?
- Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo sferoje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.
Yra nemąstoma 10-15 metų į priekį. Sprendimai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti individualių universitetų.
Žmonės, kurie turėjo strateginių idėjų, į juos nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis - bėgo labai trumpus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog konjunktūra. Todėl nebuvo griebtasi sprendimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.
Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuvai netgi tapus normalia europietiška valstybe, ji nėra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturim tokių lėšų, buvo galima versti s kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima daryti nestandartinius žingsnius.
- Dar viena sritis, kuri akcentuojama, yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš steigėjų Silicio pelkės, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalų investicijų. Ką galėtų lietuviškas universitetas šioje srityje nuveikti?
- Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, mes neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai laikas nuo laiko primena apie save.
Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vokietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu yra ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.
Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausiojo lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.
Kaip pavyzdį galiu paminėti George'ą Sorosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lietuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas), įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas, norėjo padėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas“.
Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia yra didžiulė sinergija ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslas pamatys, kad rengiami yra labai talentingi žmonės VDU, jie bus suinteresuoti paremti. Tai sveikas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa patraukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.
- Pabaigai – kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?
- Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei pačių savęs. Nenuvilsime ir kitų, kurie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmogų, talentus. Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai žingeidus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros.
