Iš knygų suręsti lietuviški tiltai su Londonu, Dublinu ar Čikaga – kur kas tvirtesni negu valdžių pažadai ir užmojai puoselėti lietuvybę. Nors kasdien plūduriuojame informacijos vandenyne internete, tačiau noras pasinerti į knygą neišnyksta. Leidėja ir Vilniaus universiteto Tarybos narė, atsakinga už lituanistikos ir kultūros plėtrą, Lolita Varanavičienė teigia: skaitytojų Lietuvoje dar yra, ir tai vienas ryškiausių vilties žiburėlių, kad kultūra išliks. Žinomai moteriai gyvenimo kryptį nubrėžė jaunystėje pasirinktos VU filologijos studijos. Pokalbis su L. Varanavičiene – apie tai, ką gali ir ko negali knyga.
– Dabar kone kiekvienas iš mūsų galime iškloti savo mintis bei kūrybą į socialinius tinklus ir suburti gerbėjų ratą. Ką rodo Jūsų patirtis: ar daug lietuvių svajoja parašyti knygą?
– Gyvename laikais kai, kaip gražiai suformulavo poetė Violeta Palčinskaitė, rašo visi, skaito nedaugelis.
Srautas rankraščių į visas leidyklas rodo, kad parašyti knygą – ketvirtas būtinas darbas prie tradicinių privalomų doro žmogaus darbų: pasodinti medį, užauginti vaiką, pastatyti namą.
„Facebook“ labai galingas šiuolaikinio žmogaus ginklas. Būtent ginklas – nuo vienatvės, problemų. Neretai tai – veiklos ar asmens įsireikšminimo imitacija. Santykių imitacija. Senesnėms kartoms tai – neįkandama ir svetima, jaunimui – norma. Iš tų tekstų gimsta knygos, jei ne baigti kūriniai, tai užuomazgos, kurias autoriai, paraginti leidyklų redaktorių, paverčia knygomis. Vaizdžiai tariant, rašytojas nusileido iš dramblio kaulo bokšto į patogią sofutę su „kompu“ ant kelių. Dabar jis barškina klaviatūrą skrisdamas į Bankoką, Milaną, Niujorką. Bet „popierius“ tebėra aktualus. Tradicinė knyga – daugelio žmonių svajonė. Gal dėl prestižo, gal dėl galimybės išeiti į viešumą.
– Kaip pasikeitę informacijos vartojimo įpročiai veikia žmogaus santykį su knyga?
– Visi girdime, kad knygoms nėra laiko. Dar – kad tai labai brangus malonumas. Bet ryte gerdami kavą siekiame telefono ar kompiuterio nesusimąstydami, kad pavėluosime į savo dieną. Tai – būtinas ritualas. Skaitymas nebėra toks ritualas, nors lėktuvuose dar pamatai keletą galvų, palinkusių prie rišlaus teksto, nebūtinai popierinės knygos pavidalu.
Nors skaitymas prietaisuose netapo toks populiarus, kaip buvo tikėtasi, ir popierinė knyga nemirė, spoksančių į telefono ekraną be jokio tikslo visada daugiau. Žmonės arba mėgsta skaityti, arba ne. Ir taip buvo visais laikais. Net toje pačioje šeimoje vienas vaikas gali būti aistringas skaitytojas, kitam knyga kels nuobodulį ar alergiją.
– Kaip išmokti mylėti knygą?
– Šeima lieka svarbiausia institucija, privalanti įvesdinti vaiką į knygų pasaulį, parodyti jo žavesį ir galimybes. Mokykla šiandien, deja, neįgali to padaryti dėl daugybės priežasčių. Tad jeigu namuose nebus nė vienos vaikiškos knygos ar bus nuolat šaipomasi iš „poetų“, atseit negalinčių susikurti padoraus gyvenimo žmonių, – kaip priversime tikėti knygomis ir jomis žavėtis?
– Kokia šiandien yra lietuviškos knygos reikšmė, kalbant apie emigracijos iššūkį?
– Emigrantai per Kalėdas Lietuvoje uoliai perka knygas norėdami papildyti savo bibliotekas. Daug knygų nuperka seneliai anūkams, tikėdami, kad šie jas skaitys. Vilties nedaug. Metų metais kauptos pasakų kolekcijos keliauja į labdarą, nes šeimoje jų nebebus kam skaityti – lietuviškai nebemokama. O tai – vėl tėvų pasirinkimo ir vertybių reikalas. Jei gimtoji kalba tampa anglų pagyvenus šalyje pusę metų – ką gi. Jei visada atsimenama, iš kur esi ir tau rūpi, kas tavo gimtojoje kultūroje vyksta – norėsi ją sekti ir ja domėtis. Juo labiau kad ir svetimų kalbų neišmokstama taip greit ir taip gerai, kad skaitytum grožinę literatūrą. Taigi knygos lietuvių kalba įdomios ir emigracijoje gyvenantiems, ką bekalbėti apie lietuvių autorių knygas, kurių kita kalba nė neperskaitysi.
– Kokia buvo Jūsų vizija, kai įkūrėte leidyklą „Tyto alba“ 1993 metų gruodį? Kaip per šį laiką pasikeitė Lietuvos skaitytojai?
– Visada norėjome versti ir leisti naujesnes, nežinomų autorių knygas, plėsti geografiją. Taip atsirado vertimai iš islandų, graikų, turkų kalbų.
Per 24 metus vyko gausybė pokyčių. Pavyzdžiui, kilo ir nusileido kelionių knygų mada, nes dabar visi gali nukakti visur. Atsirado labai mylimų savų rašytojų būrelis. Lietuvių autoriai kartais nurungia populiarumu bet kurį verstinį. Ką tai rodo? Kultūros brandą. Žinoma, niekada nebus parašyta ant lietuvių kalba išleistos knygos „tiražas 2 mln“. Bet ar tekstas nuo to suprastėja? Skaitytojų Lietuvoje dar yra, ir tai vienas didžiausių vilties žiburėlių, kad kultūra išliks.
– „Tyto alba“ per savo veiklos metus išleido daugiau negu 1000 knygų. Ką 1000 knygų gali?
– Knyga negali paversti jūsų milijonieriumi, nors viršelyje tai žada. Negali paversti mylimu, gražiu ir laimingu. Nors irgi žada. Knyga negali apsaugoti nuo kulkos, ligos, mirties.
Bet ji gali praturtinti gyvenimą, parodyti kito patirtį ir įspėti apie pavojų. Žinoma, jeigu mokėsi skaityti ir turėsi kantrybės išgirsti autoriaus balsą. Galų gale jei pasirinksi vertą knygą. Tada gal kulka nebus paleista? Žinoma, tai perdėta ir trapu, bet ar visada tvirčiausios tik aiškios struktūros? Kviesčiau į knygų pasaulį, nes tai minties ir jausmo pasaulis, ir jis – begalinis.
– Kodėl Jūsų leidyklai savo dienoraščius, gyvenimo pasakojimus patikėjo tokios asmenybės kaip prezidentas Valdas Adamkus ar Juozas ir Aleksandra Kazickai? Ką tai reiškia Jums?
– Šiandien autoriai turi didžiules galimybes rinktis leidėją. Gal net niekada taip nebuvo Lietuvoje. Kadangi šiandien lietuvių autoriai dar ir gerai perkami, leidėjai vis dažniau tampa tarnais, o ne ponais. Neretai ir mokytojais ne savo noru, kai išpuoselėtas autorius ima leisti knygas pats. Kalbos apie leidėjų mirtį, beje, netyla jau daugelį metų. Bet kol kas mes reikalingi, ir jeigu mus pasirenka iš daugelio galimų – laikome tai garbe ir įpareigojimu.
Norėčiau paminėti dar kelias pavardes, be kurių „Tyto alba“ neįsivaizduojama: Juozas Erlickas (nuo 1996 m.), Jurga Ivanauskaitė, Saulius Šaltenis, Rimantas Kmita, Kęstutis Navakas, Ugnė Barauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Mindaugas Nastaravičius. Šie vardai įpareigoja.
– Pastaruoju metu stebina kunigo Algirdo Toliato knygos populiarumas. O ar Jums būna netikėta kokios nors knygos paklausa?
– Jau ne sykį girdėtas, bet tikslus knygos palyginimas su žirgu lenktynėse. Niekada nežinai, kaip seksis. Būta ir netikėtų pergalių, būta ir klupimų prie starto linijos. Kunigo Algirdo Toliato knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ sėkmė – per keletą mėnesių jau parduota 15 000 egzempliorių ir domėjimasis neslopsta – buvo staigmena ir mums, ir autoriui. Galime daryti išvadą, kad žmonėms reikia sielovados, ne tik meilės romanų ar kulinarijos knygų. Tai galėtų būti tema pamąstymams ir Bažnyčiai – apie jos reikalingumą bei svarbą, keitimąsi ir vietą tokiame permainingame pasaulyje.
– Kokias mūsų visuomenės permainas, kokius poreikius atspindi populiariausios knygos?
– Atsigręžimas į rimtesnę literatūrą, jaučiamas pastaruoju metu, rodo visuomenės norą ieškoti atsakymų į esmingesnius klausimus nei gyvenimo būdo mados. Man regis, niekada nesijautėme tokie tvirti rinkdamiesi rimtesnę knygą, nors tiražai ir neauga. Matome bibliotekų apgultis. Šiais vartojimo, pertekliaus laikais eilė prie naujos knygos bibliotekose (ypač periferijoje) rodo du dalykus: nesikeičiantį valdžių atsainų, net nusikalstamą požiūrį į bibliotekų fondų formavimą ir visuomenės brandą. Žmonės nori skaityti, o ar jie to nori, jei yra visai alkani ir galutinai nelaimingi?
– O kokia būtų Lietuva, jeigu kiekvienas gyventojas per metus perskaitytų po vieną poezijos knygą?
– Žmogus, kuris nemoka atmintinai vieno pačiam sau esminio eilėraščio (ne iš privalomos mokyklinės programos), man atrodo dar kažko neatradęs šiam pasauly. Jis neatras ir lemiamo žodžio lemiamą akimirką, kuri gali ateiti ir tikrai ateis.
Mes vis dažniau kalbame – ir pagrįstai – apie skaitymo svarbą kasdieniame gyvenime. Ar galime tikėtis sėkmingos karjeros, jei mus kausto žodžio, o tai reiškia ir minties, standartas? Ar nėra politikų savižudybė metų metais kartoti bendratis (didinti, pasiekti, įsisavinti) savo kalbose ir tikėtis, kad kas nors dar įstengia tai girdėti?
Knygų skaitymas nėra laiko švaistymas. Laiko turime į valias visiškai beprasmiams dalykams, o štai savo dvasios instrumentais rūpintis tiesiog tingime. Tad jeigu perskaitytume po vieną eilėraštį – būtų gerai, o jeigu po vieną poezijos knygą – galėtume tikėtis tikro pavasario.
