Pedagogo duoną K.Kvietkauskas valgo nuo 1993-iųjų. Vyras neslepia: pirmus dešimt metų mokykloje jis tik mokėsi būti mokytoju. Kitus dešimt jau užsiima pedagogika.
Taikomosios psichologijos, darbo su grupe ir lyderiais, neformaliojo ugdymo subtilybių jis mokėsi įvairiuose kursuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Islandijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje.
„Mes, kūno kultūros mokytojai, nesame užspausti egzaminų naštos ar kokių nors dogmų, todėl galim tuzinu skirtingų būdų vesti tą pačią pamoką, su vaikais būti asmeniškesni“, – kalba 46 metų K.Kvietkauskas, dalyvavęs ne viename ES struktūrinių fondų lėšomis finansuotame projekte.
Mes, kūno kultūros mokytojai, nesame užspausti egzaminų naštos ar kokių nors dogmų, todėl galim tuzinu skirtingų būdų vesti tą pačią pamoką, su vaikais būti asmeniškesni.
„Užsikabinau nuo 2003 metų. Anuomet tai, ką girdėdavau mainų programose, skambėjo kaip iš fantastikos srities, o šiandien tai jau įtraukta į mokymo programas“, – džiaugiasi mokytojas, darbe su vaikais kuriantis gerą atmosferą. Tada – ir rezultatai geri.
Mūsų kūnas – lyg plastilinas
Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ugdomi 9–12 klasių moksleiviai. Kalbėdamas apie gimnazistų sveikatą ir fizinį pasirengimą K.Kvietkauskas situacijos nedramatizuoja – yra visko.
„Būna, ateina į gimnaziją liesučiai, ištįsę, bet jau pakumpę. Šaukštas, tušinukas ir kompiuterio pelė – tai jų gyvenimas“, – apibūdina mokytojas ir pažymi, kad tokia yra progreso ir šiuolaikinės civilizacijos kaina.
Tačiau mokyklos slenkstį peržengia ir labai aktyvių, sportiškų, atletiškų vaikų, lankančių papildomų būrelių.
Ir pirmus, ir antrus K.Kvietkauskui tenka sudominti ar bent jau priversti susimąstyti.
„Pastaruoju metu pamėgau ir dažnai vartoju metaforą, kad kiekvienas iš mūsų esame skulptoriai. Mūsų kūnas – lyg plastilinas, todėl ką norim, tą ir lipdom. Vaikams pateikiu tris pasirinkimus: gerti saldžius gazuotus gėrimus, valgyti traškučius, vartoti daug cukraus ir nieko nedaryti. Planas B – vartoti, ką išvardijau, ir ką nors daryti. Variantas C – nevartoti nieko, ką paminėjau, ir judėti. Ir, žinote, į šią mano retoriką vaikai įsiklauso – juk jie protingi, gimnazistai“, – šypsosi K.Kvietkauskas.
Pamokoje – triukas su kortomis
Savo prakalbomis jis stengiasi vaikus motyvuoti rinktis sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą.
„Dešimt metų tuo domiuosi, esu išmokęs įvairių technikų, kaip užvesti kitus ir save patį“, – šypsosi pedagogas.
Kasdienybei praskaidrinti jis sugalvoja triukų, tarkime, pamoko, kaip žaisti krepšinį su slidininko batu, pamokoje naudoja kortas, virvutes ir t.t.
Dešimt metų tuo domiuosi, esu išmokęs įvairių technikų, kaip užvesti kitus ir save patį.
„Nepasakyčiau, kad esu guru, bet žinau, kaip su vaikais dirbti. Jei sugebi su vaiku rasti akių kontaktą ir iš jo žvilgsnio išskaityti, ko jam reikėtų, jei moki reikiamu metu pakišti protingą patarimą ar padrąsinti, nebūsi nesuprastas ar atstumtas“, – įsitikinęs K.Kvietkauskas.
Iš kiekvieno – pagal galimybes
Šeimos gydytojai imasi už galvų – retas vaikas yra visiškai sveikas. Kineziterapeutai atkreipia dėmesį, kad ne tik suaugusieji sporto klubuose turėtų treniruotis pagal individualią programą, sudarytą atsižvelgiant į jų ligas ir fizinį pasirengimą.
Kūno kultūros pamokose vaikai irgi turėtų sportuoti ne pagal normatyvus, o pagal savo galimybes.
K.Kvietkauskas tam visiškai pritaria. „Kaip tik vedžiau pamoką vaikams, kurių kūno kompleksija labai įvairi. Užduotis – laikui nubėgti tam tikrą atstumą. Tačiau aš į ją žiūriu liberaliai: tie, kas gali, bėga laikui. Tie, kam sunku, tą patį atstumą gali įveikti lėtai, taip lavindami savo ištvermę“, – aiškina mokytojas.
Vaikai labiau mėgsta ekstremalesnį sportą: prisižiūri internete filmukų apie dviratukų šuolius, riedlentes. Daug kas domisi kūno kūrybos pratimais, madinga lankytis privačiuose sporto klubuose. Net paplūdimio tinklinis populiaresnis už krepšinį.
Jis pažymi, kad pastaraisiais metais šalies mokyklų sporto bazių infrastruktūra tapo labai moderni: „Todėl mokytojai pamokų programas gali sudaryti, įvertindami savo regiono specifiką, turimą inventorių ir t.t. Mūsų mokykloje įrengtas puikus dirbtinės dangos stadionas su krepšinio aikštelėmis ir atnaujintais bėgimo takais, raudonuojančiais iš paukščio skrydžio.“
Krepšinis – jau ne Nr. 1
Rugsėjo 14-ąją, sekmadienį, 40 Antano Smetonos gimnazijos auklėtinių viešėjo sostinėje, kur įsiliejo į Vilniaus maratono bėgikų minią.
„Masiškumas jiems daro milžinišką įspūdį, dukra irgi dalyvavo maratone – grįžo pilna emocijų ir džiaugsmo“, – sako K.Kvietkauskas. Sudominti vaikus sportu – visos priemonės geros.
Mokytojas pažymi, kad tarp sporto šakų krepšinis mokykloje jau seniai neužima pirmosios vietos.
„Vaikai labiau mėgsta ekstremalesnį sportą: prisižiūri internete filmukų apie dviratukų šuolius, riedlentes. Daug kas domisi kūno kūrybos pratimais, madinga lankytis privačiuose sporto klubuose. Net paplūdimio tinklinis populiaresnis už krepšinį“, – lygina K.Kvietkauskas.
Tiesą sakant, jaunimą suburti tarpklasinėms krepšinio ar futbolo varžyboms darosi problemiška. „Vaikai sako: man svarbiausia mokslas. Vienas lekia pas vieną mokytoją, antras – pas kitą. Kiti tikslai, kiti motyvai. Matyt, tam įtakos turi bendra švietimo sistema, skatinanti gerai išlaikyti egzaminus, įstoti į prestižinę specialybę“, – tendenciją atskleidžia pedagogas.
O kokiu sportu užsiima jis pats? „Su amžiumi keičiasi filosofija – nelakstai kaip patrakęs. Dabar man aktyvaus laisvalaikio etapas: turistiniai žygiai miškais ir laukais, plaukimas baidarėmis. Be to, norisi sujungti savo žinias ir išmokti naujų technikų, tarkime, jogos, kvėpavimo. Matyt, tai yra branda“, – šypsosi K.Kvietkauskas.
Mokytojai tobulina profesinius įgūdžius dalyvaudami ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamame projekte „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“.
