Šiais mokslo metais dirba ar yra dirbę 40 proc. bakalauro ir net 70 proc. magistro pakopų studentų. Tačiau daugumos jų darbas su studijuojamais dalykais neturi nieko bendro – jauni žmonės tiesiog siekia užsidirbti, kad galėtų išgyventi.
Vienus studentus bendrovės verbuoja pradėti dirbti jau pirmame kurse, kitiems tenka laukti, kol baigs visą laiką suryjančius mokslus. O ir dėstytojų požiūris į dirbančius studentus nevienodas.
Už nelankymą bausdavo skolomis
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mus, filologus, dėstytojai už paskaitų ir ypač seminarų nelankymą bausdavo griežtai: praleidai daugiau nei tris seminarus per semestrą – gauni skolą. Pasiteisinimas buvo tik vienas – pažyma apie ligą.
Nemokamai perlaikyti egzamino negalėjai. Tai reikšdavo, kad mokėsi ir už skolą, ir už mokslą kitą semestrą, o dar ir stipendijos negausi.
Dėstytojai, ypač vyresni, pabrėždavo, kad studentai turi būti motyvuoti mokytis ir pirmiausia įgyti išsilavinimą, o jau tada eiti dirbti. Visų seminarų, o kartais ir paskaitų lankomumą jie žymėdavo. Dėl to dirbti tekdavo laisvu nuo paskaitų metu.
Magistro pakopos filologijos studijose skolomis niekas neskalpuodavo, tačiau derinti darbą ir mokslus buvo labai sunku.
Todėl mums keistai atrodė tie studentai, kurie dirbdavo visu etatu, paskaitų beveik nelankydavo, bet gaudavo labai gerus pažymius. Tarp tokių buvo būsimieji verslo vadybininkai, žurnalistai, ekonomistai, istorikai, IT specialistai.
Jei dėl per lengvų studijų neretai pašiepiami humanitarai turi tiek daug mokytis, kas tuomet vyksta tiksliųjų mokslų srityje?
Laboratorinis veja laboratorinį
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros doc. dr. Saulius Mickevičius pasakojo, kad tiksliuosiuose moksluose yra privalomi laboratoriniai darbai. Studentas, neatsiskaitęs nors vieno laboratorinių darbų komplekso, negali laikyti to dalyko egzamino.
„Dirbant visu etatu, ypač jei tas darbas dienos metu, neįmanoma baigti mokslų. Kurse būna du trys dalykai, kuriuos besimokant reikia atlikti laboratorinius darbus. Kiekvienas jų turi po 8–10 laboratorinių darbų. Taigi beveik kiekvieną savaitę vien laboratoriniai darbai trunka šešias valandas“, – pasakojo S.Mickevičius.
Sankcija už paskaitų nelankymą ir neatsiskaitytus darbus – neprileidimas prie egzamino, t.y. dalyko skola. „Nuo laboratorinių darbų niekur nepabėgsi“, – šyptelėjo Fizikos katedros docentas.
Šiam dėstytojui tenka dirbti su pirmo, antro ir trečio kurso studentais. Jo teigimu, bandančiųjų derinti studijas ir darbą yra vienetai. Studentai pradeda dirbti tik ketvirtame kurse. „Ir tai ne visu etatu, daugiausia ketvirtadaliu etato“, – pridūrė S.Mickevičius.
Informatikai verbuojami paskaitose
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Fundamentinių mokslų fakulteto dekanas habil. dr. prof. Rimantas Belevičius pasakojo, kad daug studentų pradeda dirbti nuo antro kurso: „Mūsų požiūris į tai dvejopas: džiugu, kad mūsų specialybės yra paklausios, bet iš kitos pusės – studijos kenčia.“
Paklaustas, kaip įmanoma baigti sudėtingus mokslus, jei daug laiko praleidžiama darbe, dekanas paaiškino: „Paskaitų lankyti neprivaloma. Studentai sugeba mokytis savarankiškai, tuo labiau, kad daugelio dalykų metodinė medžiaga yra internete. Gaunasi ne visai dieninės, o pusiau neakivaizdinės studijos. Rezultatams, aišku, tai turi įtakos. Studentai dabar turi konkrečių tikslų, nebenori mokytis abstrakčių dalykų. Taigi visapusiško išsilavinimo ir negauna.“
R.Belevičius neslepė: paskaitų praleidinėjimo fakultetas negali vertinti griežtai. „Jei visus studentus mėtytume lauk, jų paprasčiausiai neturėtumėme! O mes suinteresuoti turėti daug studentų“, – paaiškino dekanas.
Visos įmonės jaučia didžiulį informatikos specialistų stygių. Potencialūs darbdaviai tiesiog prašosi pas mus į paskaitas.
VGTU, kaip ir VDU, už laboratorinius darbus privaloma atsiskaityti. Bet VGTU galioja taisyklė: jeigu iki nustatyto termino studentai nespėja atlikti praktinių darbų, universitetui moka baudą. Anot dekano, tai labai veiksminga.
R.Belevičius pasakojo, kad iš jo fakulteto studentų daugiausia dirbančiųjų yra tarp informatikų: „Visos įmonės šiuo metu jaučia didžiulį informatikos specialistų stygių. Potencialūs darbdaviai tiesiog prašosi pas mus į paskaitas, kviečia į gamybinę praktiką ir po to siūlo netgi apmokyti, kad tik gudresni studentai eitų pas juos dirbti.“
Tiesa, taip yra tik su informatikais, o kitų specialistų stygiaus nėra. Fizikos, chemijos ir matematikos studijas pasirinkusių studentų situacija, anot dekano, kitokia. Jie paskaitas lanko uoliau. „Matyt, studijų metais jie dar nėra pajėgūs dirbti“, – svarstė R.Belevičius.
Dirbti trukdo moksliniai atradimai
Kalbinant skirtingų specialybių studentus piešiasi vis kitoks paveikslas. Štai prie Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto sutiktos dvi chemiją studijuojančios ketvirtakursės – abi Indrės – nedirba, nebent per atostogas. Priežastis paprasta – didelis užimtumas, o per paskutiniuosius metus dar ir baigiamąjį bakalauro darbą reikia parašyti.
„Ateiname ryte, išeiname vakare. Būna, kad sėdime universitete nuo aštuonių iki aštuonių“, – viena per kitą pasakojo Indrės.
Paklaustos, iš ko tuomet gyvena, merginos vienbalsiai atsakė, kad finansiškai aprūpina tėvai. Viena studenčių dar pridūrė, kad padeda ir būsimas vyras.
Vis dėlto kai kurie merginų bendrakursiai dirba. Tačiau jie arba praleidžia paskaitas, arba dirba vakarais. Keliems pavyko įsidarbinti fakulteto laboratorijoje. Studenčių žiniomis, nėra nė vieno visu etatu dirbančio chemijos studento.
Daug laiko atimantys mokslai nė vienai iš merginų nenusibodo – jos laimingos dėl savo pasirinkimo. Viena Indrė dirba su poliuretanu ir jo mobilizavimu, fermentų aktyvumo tyrimu, o kita – su genų transfekcija.
Dėstytojai neuja dirbančiųjų
 |
| Geologai Tomai |
Kitaip kalbėjo du pirmakursiai Tomai, tame pačiame universitete studijuojantys geologiją. Vaikinai papasakojo, kad jų kurse dirba ne vienas. Tiesa, ne pagal specialybę. Vienas iš Tomų taip pat dirba – pagal individualią sutartį. Jo uždarbis tiesiogiai priklauso nuo darbo rezultatų. Tačiau atlyginimo pragyvenimui nepakanka – vaikiną dar turi paremti tėvai.
Būsimieji geologai pasakojo, kad neturi griežto paskaitų grafiko, yra daug laisvo laiko, dauguma dėstytojų leidžia atsiskaityti tada, kada patogu studentams, tik laboratoriniai darbai – šventas dalykas. Todėl ir paskaitų, net tie, kurie dirba, daug nepraleidžia.
„Sakyčiau, labai malonu, kad dėstytojai palankiai žiūri į dirbančiuosius, nuo pirmo kurso negąsdina, kad neatsiskaičiusiems bus „šakės“, – džiaugėsi darbą su studijomis derinantis Tomas.
„Socialiniuose moksluose, kur labai didelė konkurencija, dėstytojai gali spausti studentus mokytis ir nepraleidinėti paskaitų. O pas mus taip nėra, nes konkurencija nedidelė, visos vietos – valstybės finansuojamos“, – dėstė studentai.
Vaikinai pasakojo, kad jų bendrakursiai dirba naktinius arba tokius, kurie „nesipjauna su paskaitomis“, darbus. Paklausti, ar įmanoma baigti geologijos studijas dirbant visu etatu ir beveik nelankant paskaitų, studentai spėjo, kad taip.
„Pažįstu vieną vaikiną, kuris jau trečiame kurse, nors dirba visą dieną ir paskaitas lanko minimaliai. Savarankiškai galima studijuoti. Svarbiausia ateiti į atsiskaitymus ir laboratorinius darbus“, – pasakojo dirbantis studentas Tomas.
Viską spėja tik ryžtingi
Lietuvos edukologijos universitete sutikta lietuvių filologiją ketvirtus metus studijuojanti Agnė taip pat nedirba.
Jei aš dirbčiau nuolatinį darbą, tai visai pasimesčiau. Man būtų sunku pabaigti mokslus. Galbūt po darbo laiką skirčiau poilsiui, o ne mokymuisi.
„Jei aš dirbčiau nuolatinį darbą, tai visai pasimesčiau. Man būtų sunku pabaigti mokslus. Galbūt po darbo laiką skirčiau poilsiui, o ne mokymuisi. Todėl esu dirbusi tik tokius darbus, kai reikia kokios nors pagalbos arba savanoriavusi“, – pasakojo studentė.
Agnės teigimu, merginos iš jos grupės, turinčios labai gerus pažymių vidurkius ir kurių studijas visiškai finansuoja valstybė, gauna nemažas stipendijas. Kai kurios gauna net kelias stipendijas (socialinę, mecenato ir pan.) ir iš to išgyvena.
Likusieji studentai sukasi, kaip išmano – vienus išlaiko tėvai, kiti eina dirbti.
„Dėl lankomumo mus truputį gąsdina, bet pati savo kailiu patyriau, kad tai nebaisu. Vienus metus lankiau beveik visas paskaitas, kitus – mažiau. Bet niekas dėl to nenukentėjo, tik aš pati – sunkiau buvo laikyti egzaminus“, – pasakojo Agnė.
Ketvirtakursės manymu, įmanoma baigti mokslus tuo pat metu ir dirbant, tačiau reikia turėti daug atsakomybės ir ryžto po darbo visą laiką skirti mokymuisi.
Mergina pasakojo, kad viena lituanistė iš jos grupės, nors iki studijų pabaigos liko ir nedaug, planuoja metams atidėti mokslus, nes jai per sunku ir dirbti, ir mokytis.
„Ji mato, kad nieko nespėja, puola į paniką, jai vis darbas ir darbas, nebežino, nuo ko pradėti ir prie ko grįžti. Labai gaila. Aš irgi nerimauju, bet stengiuosi iš paskutiniųjų. Kol finansiškai remia tėvai, tol stengiuosi mokytis“, – atsiduso būsimoji mokytoja.
 |
| Lituanistė Agnė |
Dirba ne pagal specialybę
Studentai Lietuvoje dirba ne pagal specialybę, darbo vietą renkasi priversti aplinkybių – tokius rezultatus atskleidė Lietuvos studentų sąjungos atlikta apklausa.
Tyrimo duomenimis, net 70 proc. dirbančių bakalauro ir magistro pakopų studentų mano, kad jų darbas yra nesusijęs arba tik iš dalies susijęs su pasirinkta studijų sritimi.
Pusė jų teigia darbą radę dėl asmeninių pažinčių. Tokia pat dalis dirbančių studentų sako, kad mielai pakeistų darbo vietą į labiau susijusią su studijomis ar pomėgiais, jei tai leistų finansinės galimybės. Poreikį užsidirbti kaip pagrindinę įsidarbinimo priežastį nurodė beveik visi apklausos dalyviai.
Apklausos duomenimis, šiuo metu dirba arba šiais mokslo metais yra dirbę 40 proc. bakalauro ir 70 proc. magistro pakopos studentų. Trys ketvirtadaliai dirbančių bakalauro pakopos studentų teigia, kad jų darbas su studijomis nesusijęs. Dirbančių magistro pakopos studentų rodikliai kiek geresni – 40 proc. apklausoje dalyvavusiųjų teigia, kad dirba pagal studijuojamą specialybę.
Vos 3 proc. dirbančių studentų darbo vietas susikūrė patys.
Internetu atliktoje apklausoje dalyvavo 800 studentų.
Skaičiai
2011 m. kovo 1 d. kas penktas Lietuvos gyventojas turėjo aukštąjį išsilavinimą. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygis sparčiai augo.
2011-aisiais tūkstančiui 20–29 metų amžiaus gyventojų teko 19,2 aukštojo mokslo gamtos, technikos ir taikomųjų mokslų specialisto.
2012 m. aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijo 18 890 žmonių, aukštąjį neuniversitetinį – 12 633.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
Populiariausi – socialiniai mokslai
Lietuvos aukštųjų mokslų asociacijos duomenimis, pernai daugiausia studijų sutarčių dėl valstybės finansuojamų vietų per bendrąjį priėmimą pasirašyta į ekonomiką, mediciną, teisę, transporto inžineriją, programų sistemas, multimediją ir kompiuterinį dizainą, statybos inžineriją, veterinarinę mediciną ir politikos mokslus.
2012-aisiais stojantys į universitetus pirmu numeriu sąraše dažniausiai žymėjo mediciną, ekonomiką, teisę, politikos mokslus, kūrybines industrijas, teisės ir muitinės veiklą, odontologiją, psichologiją, transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą.
Viską susumavus paaiškėjo, kad tarp stojančiųjų populiariausia buvo socialinių mokslų sritis – ją rinkosi net 47 proc. Lietuvos abiturientų.
Gerokai atsiliko biomedicinos (18 proc.) ir technologijos (13 proc.) mokslai. Humanitarinių mokslų sritį rinkosi 10 proc. stojančiųjų, fizinių – 7 proc., meno – 5 proc.
Tarp stojusiųjų į kolegijas – panašiai: socialinių mokslų sritis domino 45 proc. stojančiųjų, technologijos mokslų – 27, biomedicinos – 21 proc. Menui liko 5 proc., fiziniams ir humanitariniams mokslams – po procentą.
