„Mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dabar galiojančios pagrindinio ir vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio prasme yra perkrautos. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn. Mūsų požiūriu, ne kiekybė, o kokybė lemia literatūrinio ugdymo sėkmę, todėl siūlome sumažinti privalomų kūrinių kiekį.
Lėtasis skaitymas, įdėmus kūrinio nagrinėjimas iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių aktualizavimas šiuolaikinės kultūros ir visuomenės reiškinių kontekste, įtraukiant šiuolaikines medijas, – visa tai reikalauja laiko. Norime suteikti galimybę mokytojui ir mokiniui lanksčiau planuoti ugdymo procesą“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.
Norint išvengti perkrautos programos, tenka atsisakyti dalies anksčiau joje buvusių kūrinių, tačiau reikia susitarti dėl atrankos kriterijų, rašoma NŠA pranešime. Anot agentūros, mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms. Tik maža dalis mokinių taps literatūrologais, užtat visiems be išimties jau dabar tenka ir ateityje teks skaityti, o galbūt ir patiems rašyti įvairaus pobūdžio tekstus.
„Šiandien sunkiai galime prognozuoti, kokių žinių ir gebėjimų žaibiškai kintančiame pasaulyje nūdienos mokiniams prisireiks už dešimtmečio ar daugiau. Todėl ir orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – teigia Žydronė Kolevinskienė. Anot jos, gebėdami nagrinėti įvairaus sudėtingumo literatūros ir kitų medijų kūrinius, ateityje mokiniai kritiškiau vertins informaciją viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, atpažins propagandą bei manipuliacijas.
Pasak programos atnaujintojų grupės, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys negali pradingti iš literatūros pamokų, nes jis sudaro svarbų kolektyvinės tapatybės dėmenį.
„Mus vienija Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Maironio kūrinių skaitymo patirtis. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitų kultūrų mokinius. Dėl klasikų lituanistų bendruomenėje šiandien vargiai kyla ginčų, kur kas didesnė problema – ką daryti su likusiais autoriais ir kūriniais“, – aiškina Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė.
Ekspertai siūlo ne tik mažinti kūrinių kiekį, bet ir leisti mokytojams patiems rinktis iš kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių. Pagrindinis siekis – suteikti galimybę mokytojui literatūrinio ugdymo planą dėliotis atsižvelgiant į savo regiono, mokyklos, konkrečios klasės mokinių specifiką, gebėjimus ir poreikius, galimybę rinktis ir skaityti ne tik šiuolaikinę lietuvių literatūrą, bet ir pasaulio, Nobelio premijos laureatų kūrinius. Į konkrečius Lietuvos regionus orientuotas laisvas ir kūrybiškas programos papildymas leis mokiniams daugiau sužinoti, kokius pėdsakus literatūroje paliko istorija, kokie literatūros kūrėjai, kultūros šviesuliai gimė, gyveno, dirbo Lietuvos labui, skatins ieškoti šiuolaikiškų ugdymo būdų, bendrauti su kultūros įstaigomis ir vietos bendruomenėmis. Pasak programos atnaujintojų grupės, taip, ugdant kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo kompetencijas, dėmesys bus sutelktas į skaitytojo asmenybės formąvimą(si).
„Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti, – teigia Žydronė Kolevinskienė. – Siūlome leisti mokytojams ir mokiniams patiems atrasti jiems svarbius, aktualius konkretaus kūrinio perskaitymo kodus, išbandyti ne vieną, bet kelias skirtingas skaitymo strategijas. Reglamentavimo atsisakymas, galimybė rinktis kūrinius ir jų nagrinėjimo būdus sustiprintų mokinių (ir mokytojų!) vidinę paskatą skaityti, išlaisvintų jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą išklausyti ir suprasti skirtingus požiūrius, reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ugdytis atvirumą ir empatiją“.
Siūlomos programos permainos kelia iššūkių mokytojams, edukologams, vadovėlių leidėjams. Didėjant pasirenkamų tekstų kiekiams, sutalpinti juos ar bent jų ištraukas į vadovėlius nebus fizinės galimybės. Tikimasi, kad tai taps svarbiu akstinu jau seniai pribrendusiam reikalui perkelti mokykloje skaitomus literatūros kūrinius į virtualią erdvę, t. y. kurti ar plėsti jau esamas duomenų bazes ir platformas.
Atnaujintą Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą numatoma paskelbti vasario pabaigoje Švietimo portale emokykla.lt. Švietimo bendruomenei ir visuomenei pristačius vidurinio ugdymo literatūros programos projektą, bus laukiama pastabų ir pasiūlymų.
