„Kai mūsų mokykla tapo pagrindine, maniau, kad dirbdama su jaunesnių klasių moksleiviais turėsiu daugiau laisvo laiko – juk mažiau sąsiuvinių, nagrinėjami literatūros kūriniai ne tokie ilgi ir t.t. Tačiau labai greitai suvokiau, kad bus priešingai. Vienuoliktokas, dvyliktokas jau yra sąmoningas žmogus, su kuriuo paprasčiau susikalbėti. O ugdydamas mažiukus vargiai rasi laiko prisėsti ir atsikvėpti: turi nuolat laikyti įtemptas vadeles ir būti įdomus, antraip vaikai ims nuobodžiauti – iš karto erzeliuos. Vaikai nemoka meluoti ir vaidinti: jei jiems kas nors nepatinka, tai iš karto matyti“, – šypsosi D.Nefienė.
Dirbti pradėjo vos 17-os
Smagūs, judrūs, linksmi – taip vaikus apibūdina pedagogė. Būtent iš jų moteris semiasi energijos, optimizmo.
„Kai tik pavargsiu, bėgsiu iš mokyklos: pavargęs mokytojas turbūt yra pati didžiausia problema mokyklai“, – svarsto D.Nefienė.
Mes nuveikiame didžiulį darbą, prieš išleisdami vaikus į gimnaziją: žinių ir įgūdžių pagrindus mokiniui kloja būtent pagrindinės mokyklos mokytojas.
Darbą mokykloje ji pradėjo būdama vos 17-os. Anuomet mušė 1979-ieji ir tada buvo leidžiama dirbti nebaigus universiteto. „Metus dirbau, o po to studijavau Pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas)“, – į prisiminimus leidžiasi pašnekovė.
Pirmuosius savo, kaip mokytojos, žingsnius ji žengė gimtajame Pasvalyje: „Tačiau atitekėjau į Anykščius ir čia gyvenu nuo 1985 metų.“
Nuo pratybų – prie dailyraščio
D.Nefienė matė ne vieną švietimo reformą. Pastebėjo, kad anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama gimnazijoms ir mokykloms, ugdančioms vyresniųjų klasių moksleivius.
Tačiau prieš kelerius metus ši tendencija pasikeitė – vėl atsigręžta į pagrindinį ugdymą.
„Suvokta, kad be tvirtos pagrindinės mokyklos nebus ir stiprios gimnazijos. Mes nuveikiame didžiulį darbą, prieš išleisdami vaikus į gimnaziją: žinių ir įgūdžių pagrindus mokiniui kloja būtent pagrindinės mokyklos mokytojas“, – neabejoja D.Nefienė.
Ne vieną moksleivių kartą užauginusi pedagogė sutinka su kolegų nuomone: taip, mokinių raštingumo lygis menksta. Tačiau ne tik dėl technologijų skverbimosi į kasdieninį gyvenimą, bet ir dėl pačios švietimo programos trūkumų.
„Viena priežasčių – pernelyg didelis žavėjimasis pratybų sąsiuviniais. Mokinys neberašo viso žodžio – tik įmeta trūkstamą raidę, kartais net neskaitydamas. Paprašau: perskaityk, ką parašei. Perskaito ir pats juokiasi, kokią nesąmonę parašė“, – atlaidžiai šypsosi D.Nefienė ir ragina grįžti prie dailyraščio.
Mokinys neberašo viso žodžio – tik įmeta trūkstamą raidę, kartais net neskaitydamas. Paprašau: perskaityk, ką parašei. Perskaito ir pats juokiasi.
„Kaip mokinys gali parašyti žodį taisyklingai, jei po to net neįskaito savo rašto ir nemato viso žodžio?“ – stebisi pedagogė.
Išmokyti vaiką raštingumo, jos įsitikinimu, vien kūrybiškumo ir šiuolaikiško požiūrio į ugdymą neužtenka: „Tam reikia ir gana stropaus, rimto darbo. Galų gale, reikia rasti būdą mokiniui parodyti, kad raštingumas yra išsilavinusio žmogaus bruožas. Negali būti išsilavinęs, jei nemoki rašyti.“
„Kompiuteris už mane neišmoks“
D.Nefienė stengiasi prisitaikyti prie šios dienos realybės ir tiki, kad net technologijas galima prisijaukinti ir išnaudoti geriems rezultatams pasiekti.
„Tiesiog vaikams reikia padėti suprasti, kad ir technologijos gali kalbėti lietuviškai“, – sako mokytoja. Bet kaip?
D.Nefienė neslepia leidžianti vaikams rašinius rašyti kompiuteriu ir atsiųsti elektroniniu paštu. „Jei jiems taip patogiau – kodėl gi ne?“ – svarsto ji.
Vaikai pasitiki korektūros programomis ir mano, kad išvengs klaidų. Tačiau klysta, o po to stebisi, kodėl gavo prastą įvertinimą, juk spausdino kompiuteriu.
„O aš aiškinu: na, ir kas, kad kompiuteriu, jei užmiršai lietuviškas raides ir rašai kaip šveplas? Vaikai susimąsto: vadinasi, kompiuteris už mane neišmoks...“ – pasakoja D.Nefienė.
Skaitmeninė kūrinių versija
D.Nefienė stebi vaikų emocijas, interesus ir stengiasi, kiek įmanoma, atitikti jų lūkesčius. Mokytojas turi būti lankstus.
„Jei vaikai į klasę ateina įsiaudrinę po krepšinio varžybų, o aš vis tiek žūtbūt laikyčiausi numatyto pamokos plano, nieko nebūtų – visos kalbos apie nosines nueis šuniui ant uodegos. Turiu leisti vaikams išsilieti, o krepšinis gali būti visai gera rašinio tema – juk neprivaloma rašyti tik apie rudenėjančią gamtą“, – aiškina mokytoja.
Jei vaikai į klasę ateina įsiaudrinę po krepšinio varžybų, o aš vis tiek žūtbūt laikyčiausi numatyto pamokos plano, nieko nebūtų – visos kalbos apie nosines nueis šuniui ant uodegos.
Forma, kuria literatūros kūriniai pasiekia mokinius, irgi ne tokia svarbi. Jei patrauklesnis skaitmeninis formatas – tebūnie.
„Viena iš formų – profesionalų įskaityti kūriniai. Pernai dešimtokai, šaunūs vaikinukai, sako: važiuodami į krepšinio varžybas parsisiuntėme sakmes ir išklausėme“, – džiaugiasi D.Nefienė, su kolegomis skaitmeninusi lietuvių kalbos kursą 5–6 klasėms.
Pamoka apie Antiką – labirinte
Pamokas D.Nefienė mėgsta iš klasės perkelti į neformalią erdvę – muziejų, prie A.Baranausko klėtelės, į šilelį. Ypač kai literatūros pamokos seka viena paskui kitą.
„Kolegos klausia: ar tau negaila, juk prarandi dvi pamokas? Bet aš juk jų neprarandu!“ – neabejoja pedagogė.
Todėl šeštokams pasakodama apie Antiką ji pamoką veda karklų labirinte, supintame Anykščiuose.
„Pasakoju apie Tesėjo kelionę į Kretą, Minotaurą, Ariadnės siūlą ir kuriu asociacijas. Įveikus labirintą vaikams paaiškinu mito prasmę: Ariadnės siūlas – tai išeitis iš sunkios padėties“, – darbo metodiką atskleidžia D.Nefienė.
Linkėjimas: eiti dirbti, o ne į darbą
Rugsėjį prie mokyklos iš naujo adaptuojasi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.
„Grįžti namo ir nieko nebenori. Bet yra dalykų, kurie vėl užkuria varikliuką ir vėl atsigauni. Supranti, kad tie vaikai yra čia ir dabar, ir jiems turi atiduoti tiek, kiek gali“, – kalba D.Nefienė.
Grįžti namo ir nieko nebenori. Bet yra dalykų, kurie vėl užkuria varikliuką ir vėl atsigauni. Supranti, kad tie vaikai yra čia ir dabar, ir jiems turi atiduoti tiek, kiek gali.
Pasirinkusi tokį profesinį kelią ji niekada nesigailėjo: „Nesijaučiu menkavertė, didžiuojuosi, kad esu mokytoja, ir niekada nebijojau to pasakyti.“
Nuo pedagoginio darbo ji neatkalbinėjo ir savo vaikų, kurių užaugino visą penketą. Trys iš jų baigė Edukologijos universitetą: sūnus – istorikas, viena dukra geografė, kita – socialinė pedagogė.
„Pati esu iš pedagogų šeimos – šviesaus atminimo mama buvo pradinių klasių mokytoja. Pedagogų giminėje yra ir daugiau: sesuo, jos vyras, šviesaus atminimo anyta, mano pačios vyras, – pirštus lenkia D.Nefienė, dirbanti iš pašaukimo. – Ir vaikams per paskutinę pamoką sakydavau: „Linkiu eiti dirbti, o ne į darbą.“
Mokymąsi paįvairina specialios interneto svetainės, skirtos 5–8 klasių vaikams mokytis gamtos mokslų, geografijos, lietuvių kalbos, sveikos gyvensenos ir saugaus elgesio. Jose mokiniai atlieka skaitymo, rašymo, klausymo užduotis ir virtualius tyrimus, rašo dienoraščius ir rašinius, kuria minčių žemėlapius, komiksus, istorijas, žiūri ir nagrinėja filmus, modeliuoja, žaidžia mokomuosius žaidimus. Svetainės sukurtos remiant ES struktūriniams fondams.
