Tačiau pašnekovas teigia nuolat besidomintis Lietuvos aktualijomis. Šiuo metu, kai mūsų šalies abiturientai aktyviausiai renkasi būsimą gyvenimo kelią, jis dalijasi savo patirtimi apie hidrostatybos inžineriją ir jos tendencijas globaliame pasaulyje. Dariaus nuomone, tai yra ta sritis, kuri jauną, ambicingą ir iššūkių nebijantį žmogų gali išplukdyti į plačiausius tarptautinius vandenis. „Dabartiniam jaunimui rūpi klimato kaitos keliamos problemos ir planetos ateitis. O šios profesijos atstovai yra vieni tų lyderių, kurie geba įdarbinti atsinaujinančius gamtos išteklius“, – teigia pašnekovas.
– Kodėl pasirinkote studijas VDU Žemės akademijoje?
– Kadangi Lietuvoje tuo metu buvo prasidėjusi žemės reforma, atrodė būtų perspektyvu įgyti žemėtvarkininko specialybę. Tačiau ir žemėtvarkininkai, ir hidrotechnikai VDU ŽŪA rengiami tame pačiame Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultete, ir viena ar kita specializacija vyksta jau aukštesniuosiuose kursuose. Tad, kai studijuodamas turėjau galimybę vis geriau suprasti, kas yra tikroji hidrotechnika, tapo aišku, kad būtent ši sritis mane vis stipriau „pagauna“ ir kad jos žinių pritaikomumo potencialas yra neaprėpiamai didelis.
– Kodėl po studijų ėmėtės mokslinio darbo? Į kokią sritį gilinotės?
– Hidrostatybos inžinerija yra toks dalykas, kad kuo geriau suvoki jo dėsnius, tuo tampa įdomiau. Dar būdamas magistrantas pradėjau dirbti tuo metu Kaune veikusio Vandens ūkio projektavimo instituto Hidroenergetikos statinių projektavimo skyriuje, nes jau buvau sukūręs šeimą ir vien iš studentiškos stipendijos pragyventi negalėjome. Prisipažįstu, lengva tuo metu tikrai nebuvo, tačiau vidinė motyvacija skatino mokslų nemesti. Motyvavo tai, kad dirbdamas projektavimo institute turėjau galimybę prisiliesti prie ne vieno hidroenergetikos objektų rekonstrukcijos projekto, tad nenorėjau praleisti progos šią patirtį išnaudoti gilindamas ir akademines žinias.
Baigęs magistro studijas įstojau į doktorantūrą ir, vadovaujamas prof. Petro Punio, kelerius metus rengiau mokslinį darbą apie klimato kaitos veiksnių įtaką hidroenergijos gamybai. Tyrimų objektu buvau pasirinkęs Baltijos šalių didžiąsias hidroelektrines. Doktorantūros laikotarpiu visą laiką ir dirbau: kurį laiką Lietuvos hidroenergetikos asociacijos vykdančiuoju direktoriumi, vėliau – inžinerinių konsultacijų įmonėje „COWI Lietuva“.
– Kaip atsidūrėte Norvegijoje?
– Kadangi jau turėjau nemažą teorinių žinių bagažą ir praktinės patirties, 2012-aisiais gavau pasiūlymą atvykti dirbti kompanijos „Norconsult AS“ hidroenergetikos padalinyje. „Norconsult AS“ yra didžiausia Norvegijos inžinerinė konsultacinė kompanija, turinti daug padalinių visoje Skandinavijoje bei užsienio šalyse. Iš pradžių dirbau hidroenergetikos projektų vadovu įmonės centrinėje būstinėje Oslo priemiestyje. Darbų diapazonas aprėmė hidroenergetikos bei kitokius hidrotechnikos objektus įvairiose jų vystymo stadijose – nuo galimybių studijų iki konsultacijų eksploatacijos fazėje. Šios hidroelektrinės ir užtvankos šiuo metu veikia Centrinėje bei Pietryčių Azijoje – Kirgizijoje, Nepale, Malaizijoje.
– Trečiąją pagal dydį pasaulio salą Borneo, kurioje praleidote porą metų, tikriausiai pažįstate kitaip nei eilinis keliautojas?
– Norvegijos kompanija, kurioje dirbau, pasiūlė vykti į ilgalaikę darbinę misiją Malaizijoje, salinėje šios valstybės dalyje – Saravako valstijoje, Borneo saloje. Ten tuo metu buvo atidarytas naujas kompanijos padalinys, dirbantis su valstybiniu klientu – Malaizijos valstybine energetikos kompanija, vystančia grandiozinius energetinius projektus šioje saloje. Šių projektų ašį sudaro Saravako atsinaujinančių energijos šaltinių koridorius, į kurį integruota keliolika elektros energijos gamybos bei paskirstymo projektų, kurių bendra instaliacinė galia siekia 28 tūkst. megavatų. Jei tai lygintume su 100 megavatų Kauno hidroelektrine, kalbėtume apie 280 kartų didesnius elektros gamybos pajėgumus iš vandens energijos.
Šio didžiulio projekto gamybinį stuburą sudaro didžiosios hidroelektrinės ir užtvankos, tarp kurių Bakun užtvanka ir 2,4 tūkst. megavatų elektrinė, 141 m aukščio Murum užtvanka ir 944 megavatų hidroelektrinė bei daug kitų.
– Ar darbo kultūroje Pietryčių Azijoje skiriasi?
– Pietryčių Azija yra didelė ir poliarizuota. Šalyse, kurių istorija, religija, kultūra yra skirtingos, skirtingi ir darbo santykiai bei darbo kultūra. Europos šalyse tokių didelių skirtumų nėra.
Tačiau apibendrintai tariant, europietis, norintis dirbti Pietryčių Azijoje, pirmiausia turi išmokti bendrauti taip, kaip ten įprasta. Profesinės žinios netgi nėra pačios svarbiausios, nors, žinoma, svarbios. Čia patartina vengti tiesioginės kalbos, kuri bus įvertinta kaip grubumo ir storžieviškumo ženklas. Tu gali būti teisus, bet pasitarimo metu privalai pateikti savo pastabas taip, kad jos skambėtų maloniai it neutralus patarimas. Taip pat darbovietėje privalu griežtai atsižvelgti į hierarchinę struktūrą. Daugeliui europiečių, net ir pasitelkus visus savo diplomatinius gebėjimus, tai tampa nemenku iššūkiu.
– Iš margaspalvės Pietryčių Azijos profesija atvedė į Šveicariją?
– Iš tiesų norėjosi sugrįžti į Europą. Gavau naują darbo pasiūlymą Šveicarijoje – dirbti inžinerinių paslaugų konsultacinėje bendrovėje, turinčioje 110 metų veiklos istoriją hidrotechnikos srityje. Taip iš Malaizijos nusileidome Šveicarijoje. Tai buvo geras sprendimas, nes turiu puikias sąlygas tobulėti savo profesijos srityje. Dirbu vyresniuoju projektų vadovu ir kuruoju projektus, įgyvendinamus Pietryčių Azijoje – Laose, Indonezijoje, Filipinuose, Tailande bei Pietų Europoje – Albanijoje.
– Kokie Jums asmeniškai projektai, kuriuos teko įgyvendinti, buvo įdomiausi?
– Įdomių projektų būta daug, bet paminėčiau du. Pirmasis – Moglice hidroprojektas Albanijoje. Šį projektą finansuoja ir įgyvendina valstybinė Norvegijos energetikos įmonė „Statkraft“. Penkerius metus dirbau šio projekto vadovu. Dabar jis jau yra perduodamas eksploatacijai. Projektą sudaro 172 m aukščio užtvanka ir 180 megavatų galios požeminė hidroelektrinė. Moglice užtvanka, turinti asfaltinę šerdį, yra aukščiausia tokio tipo užtvanka pasaulyje.
Kitas įspūdingas projektas – Murum hidroprojektas Malaizijoje. Jis reikšmingas ne tiek savo dydžiu (940 MW instaliacine hidroelektrinės galia), bet dėl patirties, kurią įgijau. Mat teko prižiūrėti Kinijos valstybinio rangovo projektavimo bei rangovinius darbus. Rangovas buvo „The China Three Gorges Corporation“ (liet. „Kinijos trijų tarpeklių korporacija“), savo tėvynėje pastačiusi didžiausią pasaulio hidroelektrinę.
– Pasirinkta profesija Jums suteikė galimybę dirbti išskirtinai įdomų darbą, pamatyti daug pasaulio. Ką patartumėte šiuo metu savojo karjeros kelio ieškantiems jauniems žmonėms?
– Be abejo, rinktis mano profesiją, nes ji neabejotinai perspektyvi ir Lietuvoje, ir tarptautiniu mastu. Be to, ir labai universali. Studijų metais įgyjami gana platūs inžinerijos mokslų pagrindai, kuriuos vėliau galima stiprinti įvairiomis specializacijomis, nelygu konkretaus žmogaus norai. Gali specializuotis hidroenergetikoje, vandentiekoje ar tobulėti bazinėse disciplinose – hidrologijoje, hidraulikoje. Dabartiniam jaunimui rūpi klimato kaitos keliamos problemos ir planetos ateitis. O šios profesijos atstovai yra vieni tų lyderių, kurie geba įdarbinti atsinaujinančius gamtos išteklius.
Bet, svarbiausia, ką žmogus bepasirinktų, jis turi turėti pakankamai vidinio sąmoningumo, noro bei suvokti, kad jam pačiam reikės šį kelią įveikti. O universitetas bus tik pagalbininkas šiame kelyje. Džiaugiuosi, kad pats turėjau tvirtą pagalbininką.
