Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis aiškino, kad kalbant ir su Lietuvos pramonininkais, ir su Seimu, būtina rasti bendrą vardiklį, pagal kurį būtų galima dirbti toliau.
„Kai ką gali padaryti Švietimo ir mokslo ministerija, kai ką pertvarkyti, bet be įstatyminės bazės keitimo, už ką atsakingas Seimas, toli nenueisime. Galime daryti nebent kosmetinius pakeitimus. Turime aiškiai orientuotis, į ką keliaujame su savo švietimo sistema, ir pažiūrėti, ar 2020 metais turėsime, kas dirba, ir gerai dirba Lietuvoje“, – kalbėjo D.Pavalkis.
Normaliame pasaulyje, į kurį norime lygiuotis – Vokietija, Austrija, Šveicarija, Skandinavijos šalys – apie 70–80 proc. jaunimo baigia bendrą išsilavinimą, kartu įgydami profesijos diplomą.
Vertinant visuomenės ir verslo lūkesčius, anot ministro, juos reikėtų aiškiai išskirti į kelias grupes.
„Jei pažiūrėsime, ko visuomenė tikisi iš švietimo sistemos kaip visumos, tai pamatysime, jog ji tikisi, kad bus tinkamų, gerai parengtų specialistų proporcija tiek auštajame universitetiniame, tiek aukštajame koleginiame, tiek profesiniame lygmenyje. Dabar gi mes turime apverstą piramidę: dauguma abiturientų nueina mokytis į universitetus, o mažesnioji dalis – profesijos. Tuo metu normaliame pasaulyje, į kurį norime lygiuotis – Vokietija, Austrija, Šveicarija, Skandinavijos šalys – apie 70–80 proc. jaunimo baigia bendrą išsilavinimą, kartu įgydami profesijos diplomą“, – lygino ministras.
Kad ši piramidė apvirstų, reikalingi bendri sutartiniai suinteresuotų šalių veiksmai. Tiesa, kai kurios teigiamos tendencijos stebimos: kasmet priėmimas į profesines mokyklas paauga apie 10 proc., nors bendras mokinių skaičius mažėja apie 7 proc.
Gyventojų skaičius sumažės dar trečdaliu
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pažymėjo, kad Verslo taryba, nuolat diskutuodama apie valstybės iššūkius, koncentruojasi ties svarbiausiais ir bando atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje.
„Pagal paskutinį visiškai naują Europos Komisijos parengtą senėjimo raportą prognozuojama, kad Lietuvoje iki 2040 metų liks tik 2 mln. gyventojų. Vadinasi, esame sparčiausiai mažėjanti valstybė ES, apie 35 proc. gyventojų dar prarasime iki 2040 metų. Tas horizontas nėra toks tolimas ir atrodo, kad nemažai žmonių šioje salėje Dievas nubaus gyventi tuo metu“, – kalbėjo R.Dargis.
Turbūt ne taip svarbu, kiek yra žmonių – 2 ar 3 milijonai. „Svarbu, o kokia gi visuomenės struktūra bus tada? Būtent tai kelia didžiausią nerimą: darbingo amžiaus žmonių skaičius nuo dabar esamų 1,2 mln. susitrauks iki 1,1 mln. Atitinkamai iki 650 tūkst. padidės pensininkų skaičius“, – nelinksmą perspektyvą brėžė R.Dargis.
Ar jie tik pakeleiviai ekonomikoje, besirūpinantys viena dimensija – per mažais atlyginimais?
Todėl valstybės biudžeto pajamos absoliučiai priklausys nuo to, kiek žmonių veiks ekonomikoje, kaip jie mokės mokesčius ir kaip bus parengti veikti, kurti, dirbti.
„Galvojame, kad tai yra vienas esminių valstybės iššūkių. Todėl norime grįžti į pradinį etapą: ne tiek koncentruotis į universitetus, o į tai, kokios kokybės yra mokyklos švietimo sistema. Ar mokytojų rengimas šiandien atliepia visuomenės lūkesčius, kurie mūsų laukia netolimoje ateityje. Ar vaikai, šiandien baigę mokyklas, turi reikalingų įgūdžių taikyti žinias ir gebėjimus, ar jie turi įgūdžių verslumui, kūrybingumui? Ar jie tik pakeleiviai ekonomikoje, besirūpinantys viena dimensija – per mažais atlyginimais?“ – retoriškai klausė pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Mokykla gyvenimui neparengia
Gyventojų skaičiui mažėjant ir visuomenei senstant, Lietuvai reikia kalbėti apie kūrėjų skaičiaus didinimą, nes dabar net 3 kartus atsiliekame nuo ES Vakarų valstybių savo smulkiuoju ir vidutiniu verslu, tenkančiu 1 tūkst. gyventojų.
„Vadinasi, žmonės per mažai imasi verslo. Tai ar mums užteks žmonių kurti valstybės ateitį Valstybės laukia milžiniški iššūkiai – turime spėti įšokti į globalios visuomenės traukinį“, – kalbėjo R.Dargis.
Jis apgailestauja, kad švietimo sistema, ypač mokykloje, vis dar pasižymi scholastine maniera – datų, formulių kalimu, įvykių žinojimu. Visa tai vertinama kaip žmogaus pasirengimas gyvenimui.
„Reikia keisti šį suvokimą, nes reikalingiausios savybės žmogui gyventi šiuolaikiniame pasaulyje yra gebėjimas dirbti su informacija. Kaip priimti sprendimus sau naudinga linkme? Kaip žinias paversti paslaugomis ir prekėmis, kurios žmogui gali garantuoti jo paties ir jo šeimos gyvenimą“, – svarstė R.Dargis.
Diplomas didesnės algos negarantuoja
D.Pavalkis atkreipė dėmesį, kad Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) atliko tyrimą, ką apie mokslą ir įsidarbinimo galimybes mano darbdaviai (apklausti 1099), darbuotojai, absolventai, magistrantai.
Kaip žinias paversti paslaugomis ir prekėmis, kurios žmogui gali garantuoti jo paties ir jo šeimos gyvenimą?
„Darbdavių įsivaizdavimas, kiek algos kokius mokslus baigusiems darbuotojams reikia mokėti, labai skiriasi nuo mokinių įsivaizdavimo. Pavyzdžiui, 25 proc. darbdavių mano, kad aukštojo mokslo diplomas nieko negarantuoja, o 60 proc. mokinių mano, kad jis lemia didesnes pajamas“, – aiškino D.Pavalkis.
Jis pasidžiaugė, kad pagal šių metų Pasaulinio verslumo raportą Lietuva atsidūrė tarp tokių valstybių kaip Švedija, Australija, Pietų Afrika.
„Atrodome neblogai, apklausiant jaunimą iki 35 metų. Vadinasi, edukacinė sistema nėra tokia, kuri užslopina žmogaus verslumą ir norą ką nors daryti“, – privalumų ieškojo ministras.
Tuo metu R.Dargis pateikė kitokią statistiką, pagal kurią galima suabejoti, ar Lietuvoje apskritai veikia rinkos ekonomika.
„Turime daugiau nei 1 mln. dirbančiųjų pagal nuolatines darbo sutartis. 400 tūkst. žmonių iš jų veikia su valstybe susijusiose viešojo administravimo įstaigose. Privačiame versle dirba 600 tūkst. žmonių. Mano manymu, tai labai aiškus ženklas, kad nesame labai toli ištrūkę iš sistemos, kur valstybė spręsdavo, kaip žmonės gyvens“, – atsiduso R.Dargis.
Demografiniai rodikliai varo į neviltį
R.Dargis atkreipė dėmesį, kad demografinė situacija Lietuvoje yra tragiškai prasta. Gimstamumo rodiklis siekia 1,29, o tam, kad būtų išlaikytas valstybės stabilumas, jis turėtų būti apie 2,1.
Atgavus Nepriklausomybę šalyje buvo 830 tūkst. vaikų. 2040 metų perspektyva prognozuoja, kad jų bus vos 270 tūkst.
„Tai kas laukia mūsų Lietuvos? Kaip užtikrinti tvarų valstybės vystymąsi?“ – teiravosi R.Dargis.
Jis įsitikinęs, kad būtent jaunoji karta bus pagrindinė darbo jėga – žmonės, kurie dirbs, vartos, kurs ir mokės mokesčius į valstybės biudžetą.
Gal pats metas galvoti, kaip subalansuoti darželių ir mokyklų tinklą, ar jų kiekis atitinka valstybės galimybes?
„Tie žmonės turės būti kūrybingi ir kurti pridėtinę vertę. Todėl pats laikas kalbėti apie kokybiškai kitokį žmogų ir jo įgūdžius gyventi greitai besikeičiančiame pasaulyje, sugebėti taikyti žinojimą, kad galėtų išgyventi jo šeima, bendruomenė ir mūsų valstybė“, – kalbėjo R.Dargis.
Jis įspėjo, kad jau dabar būtina įvertinti, kokį poveikį demografijos pokyčiai duos šalies sveikatos apsaugai, krašto saugumui, infrastruktūrai, kuri sukurta 4 mln. gyventojų.
„Ką darys miestas, kai liks pusė gyventojų, bet reikės išlaikyti visas gatves, šaligatvius, vamzdynus, socialinę ir administravimo infrastruktūrą? Gal pats metas galvoti, kaip subalansuoti darželių ir mokyklų tinklą, ar jų kiekis atitinka valstybės galimybes? O gal turime optimizuotis taip, kad šios išlaidos nesuėstų pagrindinių pinigų, skirtų švietimo sistemai? Juk mokytojas yra esminė figūra to kokybiškai kitokio žmogaus ruošime“, – neabejojo R.Dargis.
Jis ragino pergalvoti, kokių kompetencijų specialistų mokykloje reikia, kokį atlyginimą jie turėtų gauti už darbą, kokios mokymo programos turėtų būti sukurtos.
