„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvoje gyvenantys japonai turi vieną prašymą pardavėjams: jeigu klientas kalba lietuviškai, atsakykite jam lietuviškai

Jau seniai knietėjo pakalbinti gražią japonų porą, nuostabiai kalbančią lietuviškai ir jau kurį laiką gyvenančią čia, Lietuvoje. Kodėl Lietuva? Kodėl jie nusprendė ne tik atvažiuoti į Lietuvą mokytis, ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir sugrįžo čia gyventi? Kristina Jakaitė-Bulbukienė kalbina An ir Hisashi Shigematsu apie tarpukario Lietuvos istorijos studijas, lietuvių kalbos mokymąsi ir dviejų japonų netikėtą pažintį Lietuvoje.
Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi
Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi / Asmeninio arch. nuotr.

Hisashi Shigematsu buvo, o An dabar yra mūsų, VU Lituanistinių studijų katedros, studentai ir krimto lietuvių kalbą. Visas pokalbis vyko lietuviškai ir pašnekovai tik tris kartus per daugiau nei valandos interviu paprašė surasti reikiamą žodį.

Kristina: Kaip jūsų gyvenime atsirado Lietuva? Kodėl Lietuva ir nuo ko viskas prasidėjo?

Hisashi: Aš atvykau į Lietuvą 2007-aisiais, vienus metus studijavau Kaune, VDU. Tuomet norėjau studijuoti Lietuvoje, nes norėjau būti kažkur... šalyje, kur nėra daug japonų, norėjau labiau tarptautinės aplinkos. Japonijoje, Tokijuje, aš studijavau Tarptautiniame krikščioniškame universitete [International Christian university, ICU], turėjome galimybę vykti į mainų programas. Buvo universitetų sąrašas ir ten buvo parašyta, kad galima studijuoti Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir taip toliau, bet aš galvojau, kad gal Lietuvoje bus įdomiau.

Kristina: O ką studijavai savo universitete?

Hisashi: Tarptautinius santykius. Ir po studijų Kaune grįžau į Japoniją, galvojau, kad vienus metus pastudijavau Lietuvoje, ir viskas.

Kristina: O ką tu žinojai prieš atvažiuodamas apie Lietuvą?

Hisashi: Man atrodo, aš daug žinojau. Norėjau gauti valstybinę stipendiją mainų programai ir rašiau motyvacinį laišką. Atsimenu, kaip parašiau, kad man patinka gamta, kad Lietuvoje daug ežerų ir norėčiau prie jų stovyklauti. Paskui aš rašiau apie istoriją, Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, dabar jau Europos Sąjungos narė. Aš galvojau, kad bus naudinga studijuoti apie perėjimo nuo komunizmo prie kapitalizmo procesą, nes toks procesas gali būti, kad vyks šiame amžiuje ir Azijoje, pavyzdžiui, Kinijoje arba Vietname. Aš apie tai parašiau, tai gal aš ir nedaug žinojau, bet tikrai žinojau truputį.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi

Kristina: Ir gavai tą stipendiją?

Hisashi: Taip, gavau, stipendija buvo didelė, o kainos ne tokios didelės kaip dabar, todėl aš galėjau po truputį pinigų atidėti ir pakeliauti po Vidurio Europą, buvau Čekijoje, Vengrijoje ir taip toliau, buvo labai gerai.

Kristina: O tu, An, kaip atsidūrei Lietuvoje?

An: Japonijoje studijavau Akitos tarptautiniame universitete [Akita International University, AIU], Akita yra regiono pavadinimas. Aš taip pat studijavau tarptautinius santykius [juokiasi]. Universitete mums reikėjo išsirinkti vieną universitetą, kuriame būtinai reikėjo studijuoti vienus metus, tai buvo privaloma. Įdomiausia tai, kad aš įstojau į savo universitetą, nes norėjau studijuoti Kairo universitete Egipte. Bet tuo metu Egipto politinė situacija nebuvo gera, mano universitetas nustojo ten siųsti studentus, todėl man reikėjo rasti kitą variantą. Mano draugė jau studijavo Vilniaus universitete ir man pasakė, kad čia yra labai gera vieta ir senamiestis labai gražus, kainos nedidelės, gamta graži ir taip toliau. Aš pasidomėjau truputį Lietuva ir pamačiau daug nuotraukų, ir aš irgi pagalvojau, kad ten labai gražios vietos, dar paklausiau lietuvių kalbos per „Youtube“ ir pagalvojau, kad ir kalba labai graži. Ir taip nusprendžiau studijuoti Vilniaus universitete.

Kristina: O dabar pereikime prie lietuvių kalbos: kada jūs nusprendėte jos mokytis ir kodėl? Juk ne kiekvienas mainų studentas nusprendžia mokytis ir kalbos, kitiems užtenka ir anglų kalbos tiems vieniems metams.

Hisashi: Aš norėjau mokytis kalbos ir tam buvo dvi priežastys. Viena – gal skambės juokingai – aš norėjau patobulinti savo anglų kalbą, mano universitetas buvo tarptautinis ir daug studentų moka anglų, o aš nelabai gerai mokėjau. Studijavau ir anglų kalba, ir japonų, bet man buvo sunku studijuoti angliškai, aš norėjau tobulinti. Ir aš galvojau, kad jeigu aš pradėsiu mokytis dar kitą kalbą, tada anglų kalba gali būti man gal lengvesnė. Aš taip galvojau [juokiasi]. Todėl pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Tai pirma priežastis, o antra – aš tiesiog norėjau daugiau suprasti, ką žmonės kalba, kas parašyta mieste.

An: Tu norėjai dar turėti merginą iš Lietuvos [juokiasi].

Hisashi: Bet aš galvojau, kad su mergina gal užteks angliškai mokėti! Tiesiog aš norėjau geriau suprasti vietinę kultūrą, galvojau, kad reikia būtina mokėti [lietuvių]. Pirmaisiais metais lietuvių kalbos mokiausi tik du kartus per savaitę, todėl aš galėjau tik pasakyti: „Aš einu į Maximą“, „Aš einu į Akropolį“ [juokiasi], galbūt būtasis laikas irgi buvo paskaitose, bet būsimojo laiko, man rodos, nebuvo. Tada grįžau į Japoniją ir viską užmiršau [šypsosi], galvojau, kad jau viskas, nebereikia.

Kristina: O anglų kalba pasidarė lengvesnė?

Hisashi: Galbūt taip. Prieš tai aš visada bandydavau geriau, tobuliau kalbėti, bet Lietuvoje buvo daug Erasmus studentų iš Pietų Europos ir dauguma jų prastai kalbėjo angliškai ir nedarė iš to problemos, tai ir aš pagalvojau, na, gerai, tada čia jau ne taip ir svarbu. Pasidarė lengviau. Paskui aš įstojau į Tokijo universiteto magistrantūrą, norėjau toliau studijuoti tarptautinius santykius ir vienas mano profesorius pasiūlė toliau studijuoti apie Lietuvą, nes tai bus gera galimybė, Japonijoje nėra daug specialistų. Pusę metų aš galvojau, galvojau ir paskui nusprendžiau: „Nu gerai, tada varom!“

Kristina: Būtent apie Lietuvą, ne apie Baltijos šalis?

Hisashi: Būtent apie Lietuvą, nes aš norėjau studijuoti ne tik tarptautinius santykius, bet taip pat ir šiuolaikinę istoriją, tada jau Lietuvos istorija truputį kitokia nei Latvijos ir Estijos, būtent apie Lietuvą.

Kristina: Bet kai tu sakai žodį „studijuoti“, turi galvoje magistro darbą?

Hisashi: Ir toliau, doktorantūrą. Magistrantūroje pirmą pusę metų aš galvojau, neplanavau stoti į doktorantūrą, bet po pusės metų jau pradėjau domėtis, aš labai domėjausi tuo, ką profesoriai šneka, ir tada pradėjau galvoti, kad mokslas yra įdomus. Ir po to jau suplanavau stoti į doktorantūrą. Ir tada jau turi ieškoti savo srities. Galvojau, šiuolaikinės Lietuvos istorija bus gerai, nes Japonijoje nėra daug tokį dalyką studijuojančių studentų.

Kristina: O tavo profesorius žinojo ką nors apie Lietuvą ar čia tik tokia idėja buvo?

Hisashi: Bendrą istoriją žinojo, bet konkrečiai ne, nes nemoka lietuvių. Bet profesorius sakė, kad jeigu nori studijuoti, tai reikia mokytis kalbos. Ir tada jau nuo 2010-ųjų pradėjau mokytis VU Lituanistinių studijų katedros studijose [šypsosi]. Buvau du semestrus pažengusiųjų grupėje. Paskui dar vieni metai buvo mokančiųjų grupėje, bet jau tik dalį kurso mokiausi: tik gramatikos ir leksikos.

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi

Kristina: Koks tavo kelias, An?

An: Pirmiausia galvojau, kad nesimokysiu lietuvių kalbos, nes lietuvių kalba man atrodo nelabai naudinga [juokiasi] ir nedaug žmonių kalba, o Japonijoje niekada negalėtum panaudoti, bet vis tiek aš dalyvavau trumpame įvadiniame jūsų katedros lietuvių kalbos kurse, ir aš pradėjau mokytis, kaip „vienas, du, trys, labas“ pasakyti. Aš galvojau, kad dabar aš galėsiu kalbėti lietuviškai kavinėje ir tada pradėjau po truputį kalbėti lietuviškai. Lietuviai man šypsojosi, ir aš pagalvojau, kad jeigu noriu vienus metus studijuoti Lietuvoje, tai gal geriau būtų rimčiau mokytis lietuvių kalbos. Po vienų metų aš pagalvojau, kad labai noriu dar pagyventi Lietuvoje, todėl reikia toliau mokytis lietuvių kalbos, ir aš truputį prasitęsiau savo studijas ir dalyvavau VDU lietuvių kalbos vasaros kursuose. Paskui ir Japonijoje bandžiau truputį daugiau mokytis lietuvių kalbos, bet buvau visą laiką viena ir negalėjau jos vartoti Japonijoje, tad sustojau. Bet visada galvojau, kad norėčiau sugrįžti į Lietuvą ir norėčiau gyventi ilgą laiką.

Kristina: O kodėl?

An: Nežinau, kodėl, bet Lietuvoj man labai lengva gyventi. Japonijoje per daug taisyklių, kultūrinių taisyklių, aš visada galvoju, kadangi esu Japonijoje, man reikia elgtis kaip japonei, o Lietuvoje man labai lengva.

Kristina: Tu laisviau jautiesi?

An: Taip, lietuviai nėra pernelyg draugiški, japonams labai patogu kalbėtis su lietuviais, nes jeigu aš nuvažiuoju į Pietų Europos šalis, tai aš truputį jaučiu, kad žmonės per arti. Lietuvoje mes visi turime ribas ir niekas negalvoja apie kitus žmones. Ir man labai patinka, kad Vilniuje visada labai daug renginių, kad visada galime nueiti į gamtą ir taip toliau [juokiasi].

Kristina: O dar grįžkime prie tavo studijų, apie ką tu rašei savo magistro darbą, Hisashi?

Hisashi: Rašiau apie Lietuvos tarpukario istoriją, apie nepriklausomybės laikus. Rašiau apie santykius tarp lietuvių ir tautinių mažumų tarpukariu, apie lietuvius, lenkus ir žydus. Rašiau apie Lietuvą su sostine Kaunu. Disertaciją irgi rašiau ta pačia tema. Negalėjau rašyti ir apie Vilnių, nes jeigu nori rašyti apie Vilnių, tada jau reikia mokėti ir lenkų, nes dauguma medžiagos yra lenkiškai.

Kristina: O kai rašei savo magistro darbą, jau galėjai skaityti lietuviškai?

Hisashi: Taip, nes vienus metus mokiausi pas jus, o tada jau po truputį galėjau. Iš esmės, kai rašiau magistro darbą, rėmiausi lietuviškais šaltiniais. O disertaciją rašydamas tuo labiau. Naudojausi medžiaga iš archyvų, norėjau panaudoti daug jos, nusifotografavau labai daug, bet panaudojau tik dalį, nes nespėjau perskaityti visko. Archyvų medžiaga parašyta tarpukario Lietuvos kalba, bet nėra sunku skaityti, nelabai skiriasi. Jeigu prieš nepriklausomybę, tada jau man sudėtinga, bet tarpukario dar normaliai. Kartais yra įdomių formų, pavyzdžiui, „važiuoti Kaunan“, bet aš jau suprantu. Bet jeigu parašyta ranka, tada jau ne, negaliu skaityti.

Kristina: Ar jūs susipažinote Lietuvoje?

An: Taip, prieš dešimt metų, 2013-aisiais.

Kristina: Radote vienas kitą Lietuvoje! Kaip judu susipažinote?

An: Hisashi buvo japonų kalbos dėstytojas.

Hisashi: Taip, tuomet aš dėsčiau japonų kalbą čia, Vilniaus universitete.

An: Vienas mūsų draugas pasakė, kad yra vienas japonas, kuris gyvena Lietuvoje labai ilgai ir tobulai kalba lietuviškai [juokiasi], ir kad mes susitiksime. Kai mes susitikome, kartu ėjome pirkti man telefono ir autobuso bilieto. Hisashi viską sakė lietuviškai ir aš galvojau: „Čia tai bent!“

Kristina: Čia buvo pati pradžia, kai atvažiavai? Jis tau padėjo praktiniuose reikaluose? Ir paskui padėjo visus metus?

An: Taip [juokiasi]. Pirmą kartą mes susitikome rugpjūčio pabaigoje. O žiemą, gal sausį, pradėjome draugauti. Bet į Japoniją negrįžome kartu, nes aš studijavau Akitoje, o Hisashi Tokijuje, tuomet retai susitikdavome, kartą per du tris mėnesius. Paskui pradėjau dirbti Hokaide, šiaurės Japonijoje, o tada jau dirbau Tokijuje. Ir pradėjome kartu gyventi.

Kristina: Kai buvote Japonijoje, kada atsirado ta mintis važiuoti gyventi į Lietuvą?

Hisashi: Kada? Nuolat pasvajodavome...

An: Visada pakalbėdavome, kad mums reikia sugrįžti į Lietuvą, bet buvo truputį sunku, nes buvo kovido laikas, bandžiau gauti darbą Lietuvoje, Japonijos ambasadoje – negavau, bet visada ieškodavome būdų grįžti į Lietuvą.

Hisashi: Iki praeitų metų mes abu dirbome Tokijuje, aš dirbau Tokijo universitete, ji dirbo privačioje kompanijoje, todėl mes negalėjome persikelti, bet paskui mano darbo sutartis baigėsi ir aš pagalvojau, kad tai gera galimybė ir dabar mes iškeliausime. Ir štai pernai, balandį, mes čia atvykome.

Kristina: Bet svajonė ir realybė yra du skirtingi dalykai, tai kokia realybė Lietuvoje?

Hisashi: Mes jau supratome, kad yra skirtumas tarp svajonės ir realybės [juokiasi], An vienąkart pasakė: „Man labai patiko Lietuvoje, nes tuomet aš turėjau daug draugių, aš buvau studentė, bet dabar kitokia situacija, galbūt Lietuva nebėra tokia vieta kaip anksčiau.“

An: Aš truputį jaudinausi, kad gal bus nelabai įdomu gyventi Lietuvoje, bet žinau, kad man tikrai labai patinka Lietuva ir ne dėl draugių, aišku, tuomet buvau studentė, bet man labai patinka tiesiog gyventi ir būti Lietuvoje.

Hisashi: Man irgi pati šalis patinka. Iš tikrųjų čia gera gyventi, patogu gyventi, kaip aš, kaip mes, svajodavome. Ne, realybė nebuvo blogesnė už svajonę. Iš tikrųjų netgi geresnė [juokiasi]. Man jau penkti metai Lietuvoje, pirmi metai Kaune, mainų studijos VDU, po to vieni metai, kai aš buvau magistrantūroje, mokiausi lietuvių kalbos VU, ir dveji metai čia, kai buvau doktorantūroje, vėl mokiausi lietuvių kalbos VU, taip pat VU dėsčiau japonų. Dabar penkti metai ir galvojau, kad jau pradės atsibosti, bet iš tikrųjų ne, aš esu labai patenkintas čia gyvendamas ir, man atrodo, dabar gyvenimo kokybė yra geresnė negu anksčiau, yra patogiau. Anksčiau mums trūkdavo japoniško maisto, pavyzdžiui, o dabar parduotuvėse visur yra.

Kristina: Jūs planuojate gyventi čia?

Hisashi: Taip, visą gyvenimą.

An: Bet nežinome kaip, nes reikia susirasti darbą.

Kristina: Jūs gyvenate iš japoniškų atlyginimų?

An: Dabar esu studentė VU ir dirbu nuotoliu įmonėje Japonijoje. Bet aš galvoju, reikia išmokti, kaip mokyti japonų kalbos kaip svetimosios, ir tada aš gal galėsiu pradėti mokyti japonų kalbos Lietuvoje, tai būtų ir japonams, ir lietuviams labai geras dalykas [šypsosi].

Hisashi: O aš dabar esu tyrėjas, gaunu atlyginimą iš Japonijos mokslo fondo, šiuo metu rašau vadovėlio skyrių apie Lietuvą.

Kristina: O kas jūsų buityje, jūsų namuose yra lietuviško? Aš suprantu, kad ir jūsų maistas, ir jūsų namai labiau japoniški negu lietuviški.

An: Mes dabar rišame šiaudinį sodą, kurį mes išmokome rišti per paskaitą.

Hisashi: Kartais valgome lietuviškus patiekalus. Per Užgavėnes kepėme blynus. Ir šaltibarščius mes irgi valgome.

An: Ir grikius mes valgome ryte. Japonijoje nėra grikių, yra grikių makaronų, bet jie visai kitokie. Man labai patinka grikiai. Ir man labai patinka juoda duona, valgome ryte. Su grikiais. Ir lietuviškos bulvės labai skanios.

Hisashi: Daug skanesnės nei Japonijoje. Mes dabar valgome daugiau bulvių, mažiau ryžių.

Kristina: Tai jūs tikrai po truputį tampate lietuviais [juokiasi]. O dar grįžtant prie kalbos mokymosi, vis tiek lietuvių kalba yra visiškai kitokia negu japonų, kas jums buvo keista, sunku, kitaip, ko negalėjote suprasti?

An: Man sunku, kad visada reikia keisti galūnes. Kodėl? [Juokiasi.] Jūs jau žinote kodėl, o man visada sunku.

Hisashi: O aš suprantu linksnius, nes čia visada taisyklingai keičiasi, bet man problema yra pagrindinės veiksmažodžių formos, pavyzdžiui, eiti, eina, ėjo, reikia atsiminti tris formas. Kartais yra taisyklė, kai su priesaga, pavyzdžiui, atostogauti: -auti, -auja, -avo, bet čia man sunkus dalykas. Ir kartais žodyne nėra parašytų formų. Pavyzdžiui, pas mus namuose yra lietuvių–anglų kalbų žodynas, bet ten nėra parašyta, todėl kartais mes turime ieškoti internete, tai yra problema. Ir kirčiavimas irgi sunkus, aš dar nemoku.

An: Anglų kalboje, pavyzdžiui, yra tik vienas veiksmažodis ir truputį reikia pakeisti, jeigu mes kalbame apie būtąjį laiką, bet labai panašiai. Lietuvių kalbos veiksmažodžiai yra, taip, košmaras [juokiasi]. Dabar daug lengviau, nes mes visada galime pasižiūrėti į telefoną, bet prieš dešimt metų aš visada turėdavau labai mažą žodynėlį.

Hisashi: Aš irgi turėdavau. Dabar tas žodynėlis Japonijoje, neatsivežiau.

Kristina: Hisashi buvo tas studentas, kuris į visą žodyną buvo ranka susirašęs pagrindines veiksmažodžių formas, atsimenu puikiai, nors tai buvo prieš daugiau nei dešimt metų. O kas jums juokinga lietuvių kalboje?

An: Man juokinga, kai lietuvių kalba yra truputį panaši į japonų kalbą. Pavyzdžiu, „kanda“ yra japoniškai „kando“. Reiškia tą patį, skiriasi tik laikas, lietuviškas esamasis laikas „kanda“ reiškia japonišką būtąjį laiką „kando“. Nesenai išmokau žodį „musytė“, japoniškai „vabzdys“ yra „mushi“ ir su „-tė“ man skamba labai mielai, todėl „musytė“ yra man labai juokingas žodis. O „morkos“ skamba panašiai kaip „tōmorokoshi“ japoniškai, bet „tōmorokoshi“ reiškia „kukurūzai“. O kodėl „morkos“ nėra „kukurūzai“? Dar man „šiukšlių dėžė“ buvo juokinga, kai pirmą kartą išgirdau, dėl tų minkštai tariamų „š“. Ir man juokinga, kad visur tas „-as -as -as -as“, tos galūnės.

Hisashi: O aš turiu vieną klausimą. Lietuvių kalboje yra žodžių, atėjusių iš Japonijos, pavyzdžiui, cunamis. Man visada keista, kad lietuvių kalboje sakoma „dziudo“, „nindzė“ ir taip toliau, nors mes sakome „džiudo“, „nindže“, angliškai irgi „džiudo“, „nindže“, o kodėl lietuvių kalboje „dz“? Truputėlį juokinga, truputėlį keista.

Kristina: Japonija per toli, negirdėjome, kaip žmonės ten kalba [juokiasi], manau, kad atėjo per kitą kalbą, ne anglų, tolimas šitų žodžių kelias iki lietuvių kalbos.

Hisashi: O man juokinga, kad užsieniečių kalbose yra „ananas“, o lietuviškai „ananasas“, bet „-as“ ten jau yra, kam dar kartą reikia? Galbūt pradžioje, kai mes pradėjome mokytis lietuvių, buvo daug juokingų dalykų, bet galbūt mes jau pripratome ir jau nebejuokinga.

An: Kartais su drauge mes žaidžiame, dedame lietuviškas „-as“ galūnes prie visų japoniškų žodžių ir visą dieną juokiamės.

Kristina: Per kiek laiko galima gerai išmokti lietuvių kalbą?

Hisashi: Kiek laiko? Nežinau. Bet tai priklauso nuo aplinkybių, nes, pavyzdžiui, man labai pasisekė. Kai pradėjau mokytis VU Lituanistinėse studijose pažengusiųjų grupėje buvo daug grupiokų iš daug įvairių šalių ir buvo dvi merginos, kurios visiškai nemokėjo anglų kalbos, todėl lietuvių kalba buvo bendra, vienintelė kalba, ir mes visada kalbėdavome tarpusavy lietuviškai, nors mes nelabai dar mokėjome.

Kristina: Ir tik jūs suprasdavote, ką jūs kalbate, nes dėstytojos nesuprasdavo [juokiasi].

Hisashi: Bet tai tikrai padeda, padėjo, jau po kokių dviejų mėnesių, jau pradėjom...

Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi
Asmeninio arch. nuotr./Lietuvoje gyvenantys japonai An ir Hisashi

Kristina: Jau pradėjo suprasti ir dėstytojos [juokiasi].

Hisashi: Jau galėjome bendrauti. Bet jeigu, pavyzdžiui, visi grupiokai tobulai moka anglų, tada galbūt po paskaitų visada būtume kalbėję angliškai.

An: Man reikia daugiau laiko, kad išmokčiau kalbą, bet nežinau kiek. Dar man sunku ir, matydama Hisashi, aš visada galvoju, kad reikia daugiau mokytis, nes jis labai gerai kalba ir kartais aš nesuprantu, ką jis sako, nes man trūksta žodžių.

Hisashi: Aš turiu kitokią nuomonę, suprantate, aš nesu kalbėjęs lietuviškai jau dešimt metų ir dabar gyvenu Lietuvoje, bet labai retai kalbu lietuviškai, nes aš neturiu galimybių, progų, o An kasdien kalba lietuviškai, dabar jau, man atrodo, jai lengviau kalbėti negu man. Aš taip jaučiuosi. Pavyzdžiui, dabar An laisvai kalba, o man truputį sunku, nes man trūksta progų.

Kristina: O kiek laiko, An, jau mokaisi? Metus, kai buvai mainų studentė, vasaros kursai ir dabar antras semestras? Tai eina antri mokslo metai ir tu jau puikiai kalbi! O kiek jūs turite draugų lietuvių?

Hisashi: Keletą turiu. Suprantate, prieš 12–13 metų visi mano draugai buvo užsieniečiai, mano grupiokai buvo, tai visi jau dingo, išvažiavę, todėl turiu mažai draugų. Turiu ir lietuvių draugų, bet nedaug.

An: Manau, kad aš turiu daug. Mes abu turime draugų ir mes susitinkame kartu, todėl jaučiu, kad mes turime pakankamai daug draugų.

Kristina: Ir būtent lietuvių, ne užsieniečių?

An: Taip, lietuvių.

Kristina: O kaip susidraugauti su lietuviais? Ar sunku?

An: Nelabai sunku, nes kultūra truputį panaši į Japonijos.

Hisashi: Bet sunku susipažinti su naujais draugais, pavyzdžiui, aš noriu susipažinti su žmonėmis, bet aš nežinau kaip, kur eiti. Tai truputėlį sunku. Tau, An, gerai, nes tu dabar čia mokaisi.

An: Ir per internetą aš susipažinau su keletu draugių.

Kristina: O kodėl, An, sakai, kad mentalitetas panašus?

An: Kaip aš jau sakiau, lietuviai ne per arti ir ne per draugiški, ar galiu jaustis patogiai, nes aš visada turiu išlaikyti distanciją. Ir dar mums labai svarbu laikas. Jeigu pirmą valandą susitarėme susitikti, tai galime vėluoti penkias ar dešimt minučių, bet ne trisdešimt minučių ar vieną valandą, tada jau nelabai mandagu, ne. Ir, man atrodo, lietuviai irgi panašiai galvoja. O lietuviams irgi laikas svarbus. Kai aš bendravau su žmonėmis iš Pietų Europos šalių, visi labai daug vėluoja ir man reikia laukti ilgai, bet kai aš susitinku su lietuviais, man nereikia laukti labai ilgai. Lietuviai yra ir draugiški, ir mandagūs, tai mums gerai, mums tinka.

Kristina: Girdėjau, per pusryčius kalbate lietuviškai?

Hisashi: Juokas čia toks – ne, per pusryčius nekalbame. Iš tiesų viešose vietose mes kalbame lietuviškai, važiuodami troleibusu, autobusu.

Kristina: Kaip reaguoja žmonės, kai mato du japonus, kalbančius lietuviškai?

Hisashi: Niekaip. Man atrodo, jie stengiasi į mus nežiūrėti. Valdovų rūmuose viena moteris priėjo ir pradėjo kalbėti su mumis, nes mes kalbėjome lietuviškai, ir ji pasakė: „Kaip puikiai kalbate lietuviškai!“ Mes galvojame, kad gal kitiems žmonėms bus smagu, ir kartais, kai mes šnekame kita kalba, pavyzdžiui, japoniškai, žmonės pyksta ant mūsų.

Kristina: Taip atrodo, ar jie ką nors sako?

Hisashi: Kartais sako. Vieną kartą sumušė, bet čia kita istorija. Paprastai nieko nesako, nereaguoja, bet galvoju, kad jiems galbūt nelabai smagu klausytis, kai mes kalbame japoniškai, kitiems žmonėms skamba triukšmingai, todėl mes kalbame lietuviškai. Tada visi kiti žmonės supranta, ką mes šnekame, tada jau viskas gerai.

An: Ir tada visi sužino, kad mums labai patinka Lietuva.

Hisashi: Taip, mes norime tą parodyti.

Kristina: O kaip reaguoja žmonės? Nėra taip dažnai, kad japonai kalba lietuviškai... Nueinate į kavinę, kirpyklą, kur nors į naują vietą, į jus kreipiasi angliškai?

Hisashi: Taip.

Kristina: Šimtas procentų, kad kalbės angliškai?

Hisashi: Ne šimtas, bet dažniausiai.

Kristina: Ir tada jūs patys pereinate į lietuvių?

An: Aš stengiuosi pasakyti: „Sveiki“ prieš jiems pradedant kalbėti [šypsosi].

Hisashi: Aš irgi.

An: Gal jiems sunku matant mūsų veidą kalbėti lietuviškai, visi nori kalbėti angliškai, bet dabar man labai sunku kalbėti angliškai, nes aš niekada nevartoju anglų kalbos, mes visada kalbame tik lietuviškai, todėl nelabai noriu dabar kalbėti angliškai.

Hisashi: Šią savaitę buvau kavinėje, pardavėja man pasakė: „Hello“, o aš jai atsakiau: „Sveiki“ ir tada paklausiau: „Šios spurgos veganiškos?“, ir ji tada atsakė: „You can speak English“ [„Galite kalbėti angliškai“]. Ir man buvo gaila, nes aš atsakiau lietuviškai, todėl pasakiau: „Aš nemoku anglų“ [juokiasi], nes aš norėjau kalbėti lietuviškai. Aš norėčiau paprašyti pardavėjų, jeigu klientas kalba lietuviškai, atsakyti jam lietuviškai. Bet aš suprantu, nes Japonijoje irgi yra tokių žmonių, kurie, kai mato europietiškus veidus, tada kalba angliškai. Mums reikia praktikos, nors mūsų lietuvių kalba nėra tobula, mes norime tobulinti, praktikuoti.

Kristina: Jau arti tobulumo, aš nežinau, ar galėčiau lengvai skaityti tarpukario Lietuvos dokumentus. O kiek esate pakeliavę po Lietuvą? Kas jums patinka be Vilniaus?

Hisashi: Aš dažnai važinėju į Kauną, Kaunas man patinka, tarpukario miestas ir mano pirmasis miestas.

An: Man patinka Druskininkai ir Šiauliai, Kryžių kalnas patinka. Anykščiai, ten mano draugės gimtoji vieta ir aš su draugais ėjau į tradicinę pirtį. Ten viena moteris darė visą procedūrą. Ir aš galėjau pamatyti, kaip lietuviai gydėsi, jeigu labai sunkiai sirgo žmogus, jam reikėjo eiti į pirtį ir daug kartų karštai vanotis. Ir jeigu blogėja, vadinasi, žmogui laikas mirti, bet jeigu gerėja, tai reiškia, kad blogas dalykas, kuris buvo viduje, išėjo. Ir Anykščių miestas man patiko, ir miške yra takas aukštai, galėjau jį pereiti, ten irgi buvo labai gražu.

Hisashi: Ir Trakai patinka.

An: Trakai, taip.

Hisashi: Mes praeitą vasarą skridom oro balionu virš Trakų, labai patiko. Praėjusią vasarą aš buvau prie jūros, Šventojoje, irgi patiko, nes prieš tai aš buvau buvęs Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje, bet buvau lapkritį ir buvo labai šalta, todėl mes dabar kalbame, kad būtinai reikia nuvažiuoti vasarą. Tai gal šią vasarą mes būsime prie jūros.

Kristina: Jeigu jus kiti žmonės sutiks, prašytume jų kalbėti lietuviškai. Šventojoje bus labai daug žmonių – tiek, kiek Japonijoje.

Hisashi: O per Velykas mes būsime Birštone, nes mes abu nesame buvę, tai irgi prašom kalbėti lietuviškai [juokiasi].

Kristina: Gal šia gražia mintimi ir baikime. Ačiū už smagų pokalbį!

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų