VDU Aplinkotyros katedros mokslininkė, dr. Renata Dagiliutė: „Ar tas, kuris turi šeštą „IPhone“ yra geresnis už tą, kuris turi penktąjį?“
Vakarų pasaulyje dominuoja individualizmas, bandome save išreikšti per vartojimą. Krito dvasingumas, dabar bandome jį kompensuoti per vartojimą. Nuo vertybių ir nuostatų priklauso mūsų pasirinkimai: kaip mes leidžiame laisvalaikį, kaip mes bendraujame, ko mes norime?
„Kiek man iš tikrųjų reikia? Ką man tai duoda? – retoriškai klausia diskusijos dalyvė dr. Renata Dagiliutė. – Ar tas, kuris turi šeštą „IPhone“ yra geresnis už tą, kuris turi penktąjį?” Galbūt nereikia tiek vartoti, galbūt laisvalaikį galima praleisti neišleidžiant nė euro ir labai kūrybiškai – su draugais žaidžiant lauko ar stalo žaidimus ir pan.
Pasak pašnekovės, per aplinkosauginę prizmę kalbėdami apie globalų pilietį, apie globalius procesus, apie siekius ir kompetencijas, kurių reikia, kad būtum globalus pilietis, mes turime suteikti supratimą, kad visi gyvename vienoje planetoje ir visi ja viena dalijamės.
„Mes nebežinome, kur buvo išgauti ištekliai (iš kurių gaminamas produktas), kur jie buvo apdirbti, kas iš jų pagamino galutinį produktą ir iš kur tas produktas atkeliavo iki mūsų, – teigia ji. – Tad norėdami turėti sąmoningą pilietį, sąmoningą vartotoją mes turime šviesti jį.
Turime kalbėti ir apie tėvų švietimą ir jų prisitaikymą prie to, ko mes dabar mokome mokyklose
Dar vienas dalykas į kurį noriu atkreipti dėmesį, kad darželiuose, mokyklose mes vaikus galime išmokyti, pvz., rūšiuoti, mokyti juos būti draugiškus aplinkai, socialiai atsakingus, tačiau turi būti ne tik žinios, turi būti ir galimybės visa tai panaudoti praktiškai.“
„Vaikus išmokome mokykloje, jie, grįžę namo, neturi kur parodyti to, ką išmoko, nes tėvai gyvena kitaip. Tvarka namie yra kitokia, tėvai, pvz., nerūšiuoja. Taigi turime kalbėti ir apie tėvų švietimą ir jų prisitaikymą prie to, ką mes dabar mokome mokyklose”, – sako dr. R. Dagiliutė.
„Barclays“ technologijų centro Lietuvoje vadovė Milda Dargužaitė: „Mokytojų darbas – parduoti mokiniams savo mokomąjį dalyką, kad jie norėtų mokytis“
Milda Dargužaitė teigia, kad darbuotojų išsilavinimas, kurio reikia šiandien, labai skiriasi nuo to, kurio reikėjo prieš 10 metų. „Labai svarbu, kad atėję darbuotojai būtų prisitaikę prie nuolatinės kaitos, pasirengę darbui su kintančiomis technologijomis bei inovacijomis.
-
Aušrinė Marija Pavilionienė: „Lietuvoje kūrybingi žmonės nėra mėgstami“
-
Prof. Boguslavas Gruževskis: „Švietimo sistema turi būti orientuota į vertybių formavimą, o ne į žinių kaupimą"
-
VDU daktarė Renata Dagiliūtė: „Jei nesumažinsime vartojimo, reikės dviejų, o gal net trijų planetų“
-
Prof. Egdūnas Račius: „Lietuviai tebėra kultūrinio pažinimo „autsaideriai““
-
Viktoras Diawara: „Suteikus Afrikos vaikams prieigą prie interneto, daugelio čia esančių problemų neliktų“
Jie turi suprasti socialines problemas, būti pasirengę dirbti globaliose komandose kartu su įvairiausių kultūrų žmonėmis. Nebeužtenka vien tiktai žinių – reikėtų stiprinti pilietiškumo, bendruomeniškumo, gebėjimo nuolat ir greitai mokytis ugdymą. Šie gebėjimai turėtų būti ugdomi ne tik mokyklose, darželiuose ar popamokiniuose užsiėmimuose.“
„Dalyvavimas realioje veikloje labai svarbus. Kai vaikai susiduria su problemomis, jie kelia klausimus, kodėl tokia situacija susidarė. Amerikoje vaikai nuo mažens dalyvauja labdaringose, pilietinėse akcijose – tai yra jų pamokų dalis. Lietuvoje – uždedamos varnelės net nepasistengus.“
Čia ne naujų vadovėlių parašymo klausimas, o ugdymo kultūros keitimas. Pasak M.Dargužaitės, daug jaunos kartos atstovų žino daug daugiau, negu vyresnioji karta žino. Informacijos yra labai daug, tačiau ją susisteminti – labai sunku.
Mokytojų pareiga – sudominti vaikus, išmokyti juos sisteminti informaciją, patiems daryti išvadas ir analizuoti. „Mokytojų darbas – parduoti mokiniams savo mokomąjį dalyką, kad jie norėtų mokytis.
Mokinius reikia dominti, o ne grūsti jiems informaciją ir tokiu būdu netgi atstumti nuo kai kurių dalykų, – pasakoja M. Dargužaitė. – Jei pasižiūrėtume į apklausų rezultatus, karjeros pasirinkimą dažnai lemia mokytojas, kuris sugebėjo sudominti.“
VDU Regionistikos katedros vedėjas prof. dr. Egdūnas Račius: mes einame atbuline kryptimi su savo švietimo sistema
Dvi dukras (viena pradėsianti eiti į mokykla, kita – devintokė) auginantis mokslininkas teigia esąs išgąsdintas, kai tenka bendrauti su vyresniosios dukros bendraamžiais.
„Kai aš buvau tokio amžiaus, mes negalėjome niekur išvažiuoti, bet domėjomės geografija, pasaulis buvo labai įdomus. Man buvo įdomu, kuo skiriasi Kenijos gentys, kuo skiriasi čiabuviai Čilėje ir Kolumbijoje…
Aš žinojau, kad niekada jų nepažinsiu, bet man buvo įdomu ir aš domėjausi, – sako prof. dr. Egdūnas Račius. – Dabar, kai mes viską galime pasiekti, nuvažiuoti pagyventi pas tuos čiabuvius, grįžę nežinome, kur ir pas ką buvome. Kitaip tariant, mes turime labai keistą procesą, kur pažinimo džiaugsmo absoliučiai nebėra.”
Profesorius siūlo perrašyti vadovėlius, keisti mokymo programas. „Kai sakau, kad reikia keisti programas – nekalbu apie aerobiką ar panašiai. Kalbu apie istoriją, geografiją, etiką, politologiją – kas susiję su humanitariniais, socialiniais dalykais.
Mes turime situaciją kai kultūrinio pažinimo tikrai nebėra. Žmogus, nuvažiavęs į Libaną, gali galvoti, kad jis buvo Libijoje. Čia yra didžioji mūsų tragedija
O kai sakiau, kad nėra pažinimo džiaugsmo, neturėjau galvoje technologinio išprusimo ir pažinimo džiaugsmo įjungti ar išjungti naują samsungą, gebėjimą sumedžioti nuolaidą ar naudotis bankomatu. Aš kalbėjau apie kultūrinį pažinimo džiaugsmą”, – sako jis.
Pasak E.Račiaus, darželiai yra ta vieta, kur prasideda kultūrinis pažinimas – formuojamas tam tikras požiūris.
„Kaip kalbame apie Lietuvą, apie tai, kad esame Lietuvos piliečiai, reikia suvokti, kad kartu mes esame ir pasaulio piliečiai. Manau, neturėtume sakyti, kad šiandien kalbame apie Lietuvą, kuri yra tarsi pasaulio bamba, ir tik paskui apie pasaulį.
Tačiau šiandien istorijos mokytojai Lietuvą atskiria. Dabar – Lietuvos istorija. Taškas. Paskui bus pasaulio istorija. Taškas. O kas vyko Lietuvoje, kai vežė vergus iš Afrikos? Arba kur buvo amerikiečiai, kai lietuvius trėmė, vežė į Sibirą? Turime matyti ir suprasti paraleles. Kalbėdami apie Napoleoną labiausiai akcentuojame, kad jam patiko Onos bažnyčia. Ar čia esmė?” – retoriškai klausia E. Račius.
Profesorius dėstytojauja nuo 1994 m. Nuo to laiko prastėja studentų kokybė. „1994 m. 30 proc. studentų ką nors apie pasaulį žinojo, dabar – 5 proc. Blogiausia tai, kad kai tuomet aš sakydavau „Jūs paskaitykite...“, jie skaitydavo, o dabar sako: „Tu ką... skaityti? Ir dar angliškai? Aš tavo dalyko nesirenku.“ Mes turime situaciją, kai kultūrinio pažinimo tikrai nebėra. Žmogus, nuvažiavęs į Libaną, gali galvoti, kad jis buvo Libijoje. Čia yra didžioji mūsų tragedija“, – nukerta profesorius. Jo nuomone, mes einame atbuline kryptimi su visa savo švietimo sistema.
LR Seimo narė prof. Aušrinė Marija Pavilionienė: „Aš siūlau nebepriimti į pedagogikos studijas tų vadinamųjų trejetukininkų, kurie niekur kitur neįstoja“
„Lietuvoje žmogus giriamas už tai, kad jis mąsto ir elgiasi taip, kaip kiti. O aš manau, kad asmenybė negali taip gyventi, nes ji turi savo moralinį kodeksą, turi savo vertybes, kurios dažnai ir nesutampa su kolektyvo ar minios vertybėmis.
Kaip sako daug filosofų ir literatų, kolektyvas dažnai būna beveidis, rengiasi vienoda uniforma, vienodi lozungai, marširuotės. Ir kolektyvai dažnai nemėgsta asmenybių, nes būtent jos parodo, kokia ta masė yra pilka”, – diskusijoje kalbėjo A.M.Pavilionienė.
Pasak jos, per visą žmonijos istoriją asmenybės buvo žudomos. „Pavyzdžiui, Borisas Nemcovas. Asmenybės, kurios gina savo vertybes, turi savo tiesas, gina teisingumą, yra žudomos, nes jos yra nereikalingos ir žalingos masėms.
Ir visgi, kokia turi būti asmenybė? Žinoma, ji turi būti drąsi. Neužtenka savyje sukurti tą ypatingą unikalų pasaulį, reikia turėti drąsos tai teigti ir niekada neišsižadėti savo principų”, – sakė profesorė.
Asmenybės, kurios gina savo vertybes, turi savo tiesas, gina teisingumą, yra žudomos, nes jos yra nereikalingos ir žalingos masėms
Pasak A.M.Pavilionienės, pirmiausia mokytojas turi būti asmenybė.
„Todėl aš siūlau nebepriimti į pedagogikos studijas tų vadinamųjų trejetukininkų, kurie niekur kitur neįstoja.
Turime reikalauti, kad mokytojai būtų kitokie ir, žinoma, rūpintis tėvų švietimu, – rekomenduoja profesorė. – Kai tėvai, mamos bus asmenybės, kai mokytojai bus asmenybės, kai jie pradės gerbti vaikus, tai tuomet ir pavyks ugdyti vaikus tikromis asmenybėmis.”
Seimo narė džiaugiasi, kad dabartiniai vaikai žino, kas yra žmogaus teisės ir laisvės. „Ir merginos, ir vaikinai žino apie žmogaus teises. Jie nėra kupini baimės.
Taip, jie kartais įžūliai reiškia savo nuomonę, bet tai ir yra puiku. Nes kai mes gyvenome sovietiniame režime, bijojome pasakyti savo nuomonę – neduok Dieve, kas nors praneš, ką tu kalbi. Drąsa ir pasaulietinis išprusimas dabartinius vaikus padarė kokybiškai naujais žmonėmis”, – sakė ji.
Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Buguslavas Gruževskis: „Kad vaikas pajustų savo vertę, pirmiausia reikia jį gerbti“
„Sąlygos, kurios egzistuoja Lietuvoje ir visame pasaulyje, nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas, tai, ką turim, yra mūsų kryptingų, pasirinktų veiksmų rezultatas”, – teigia prof. Buguslavas Gruževskis.
Profesorius Boguslavas Gruževskis
Pasak jo, visų pastangų pagrindą sudaro žmogaus nuostatos, vertybės ir įsitikinimai. Todėl jei nesame patenkinti rezultatais, tai pirmiausia turėtume peržiūrėti savo vertybių ir įsitikinimų turinį. Ir būtent čia yra globalus iššūkis.
„Vertybės ir įsitikinimai formuojasi žmogaus socializacijos procese, o ypač ugdymo ir mokymosi metu. Todėl manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje švietimo sistema yra labiausiai atsakinga už vertybes ir įsitikinimus.
Suprantu, kad atsiras sakančių, kad ugdymas priklauso nuo tėvų įtakos, prasideda mokykloje, kiti sakys, kad švietimo sistemos galimybės priklauso nuo vyriausybės švietimo politikos, nuo mokyklų finansavimo sąlygų, ir aš neprieštarausiu.
Jei nesame patenkinti rezultatais, tai pirmiausia turėtume peržiūrėti savo vertybių ir įsitikinimų turinį. Ir būtent čia yra globalus iššūkis
Tačiau, tam, kad tėvai būtų socialiai atsakingi, o mokykloms būtų skiriamas tinkamas finansavimas, reikalingos tam tikros valdžios žmonių vertybės ir įsitikinimai. Ir apie tai reikia kalbėti ir akcentuoti“, – konferencijoje sakė profesorius.
Diskutuodamas B.Gruževskis pabrėžė, jog būtina suprasti, kad jei nesikeis mąstymas ir tik kosmetinėmis priemonėmis bus tobulinami padagoginio darbo metodai, tai bus labai sunku spręsti globalaus pobūdžio problemas. „Pirmiausia reikia gerbti vaiką, kad jis pajaustų savo vertę.
Reikia sukurti sąlygas, kad būtent mokykla būtų ta vieta, kur vaikas iš bet kokios šeimos, net ir apleistos šeimos, pajaustų aukštesnių vertybių skonį. Vaiką reikia motyvuoti rodant pagarbą jam. Nėra kito būdo”, – sakė jis.
Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Konferenciją organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su ŠMM ir URM.
