Dienos ekskursiją siūlo daugybė kompanijų, o aš pasirinkau „Wildlife tours“. Sunku pasakyti kokia geriausia, nes viskas priklauso nuo vairuotojo, oro ir grupės, kuri susirinks. Aš džiaugiuosi, kad mano diena buvo labai smagi ir kupina įspūdžių. Kompanija susirinko tikrai linksma ir spalvinga – iš Indijos, Malaizijos, Singapūro, Kanados, Estijos, Italijos, JAV ir žinoma Lietuvos.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr./Kelionės akimirka |
Kelias buvo statomas 1919–1932 metais, o visą darbą atliko pirmo pasaulio karo veteranai. Karui pasibaigus iš Europos sugrįžo daug darbo jėgos, kuri nelabai ką turėjo veikti, todėl projektui buvo įdarbinta apie 3000 vyrų, kurie viską atliko rankų, arklių ir dinamito pagalba. Mūsų vairuotojas papasakojo daug smagių istorijų, o viena iš jų buvo apie laivą, kuris užplaukė ant seklumos netoli nuo darbininkų. Kapitonas norėdamas išgelbėti laivą įsakė per bortą išmesti krovinį, kurį suskubo parsinešti kelio statytojai. Porai savaičių darbai sustojo, nes iš laivo išmestas krovinys buvo 120 dėžių stipriųjų gėrimų ir apie 150 statinių alaus.
Kelias prasideda prie Torquay miestelio, kuris yra garsios vandens sporto inventoriaus kompanijos „Rip Curl“ namai. Kompaniją 1969 m. įkūrė du vyrukai, kurie nusprendė patys gaminti banglentes. Keletą pagamino, pardavė draugams ir būtų pasibagęs jų verslas, tačiau jiems kilo geniali idėja. Jie nusipirko prieškarinę siuvimo mašiną ir pradėjo siūti. Jie sugalvojo panaudoti nardymo hidrokostiumus, padaryti juos lengvesnius, patogesnius ir taip pritaikyti juos banglentinininkams ir kitiems sportininkams. Dabar „Rip Curl“ produkcijos galima rasti visame pasaulyje, taip pat jie organizuoja vieną didžiausių bagletininkų varžybų šalia esančiame Bell‘s Beach paplūdimyje. Varžybos vyksta kiekvieną balandį bei sutraukia apie 65 tūkstančius žiūrovų, o nugalėtojas gauna teisę iš visų jėgų paskambinti simbolinį varpą.
Kiek toliau esantis Lourne taip pat turi gerą istoriją. Jos herojai yra taip pat du vyrukai, kurie vieną dieną nusprendė sėsti į valtį ir išplaukti pažvėjoti. Žvejyba sekėsi neblogai, tačiau atsitiko didelė nelaimė – jiems baigėsi alus. Vyrukai nusprendė tiesiog nuplaukti iki artimiausio baro, o kad motyvacija būtų didesnė, jie susilažino – kas atplauks paskutinis, turės sumokėti už alų. Abu sėkmingai pasiekė barą ir susidomėjusiam baro savininkui papasakojo apie savo lažybas. Kitais metais baro savininkas surengė panašias plaukimo varžybas ir visiems įveikusiems 1.2 kilometrų plaukimo trasą pažadėjo po nemokamą bokalą alaus. Konkurentai iš jo juokėsi ir prognozavo jam bankrotą, tačiau kaip sakė mūsų vairuotojas Chrisas, alaus bokalas Australijoje po vieną nevaikšto. Gavęs vieną nemokamai australas dažniausiai užsisakys antrą ir trečią, ir dar vieną į kompaniją. Nereikia ir sakyti, kad renginys turėjo didžiulį pasisekimą, o šiandien jis tapo didžiausiomis pasaulyje atviromis plaukimo varžybomis. Na, tik alų dabar keičia medaliai ir prizai.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr./Kelionės akimirka |
Neabejotinai pati įspūdingiausia maršruto vieta yra vadinamieji 12 apaštalų – didžiuliai kalkakmenio luitai atsiskyrę nuo kranto. Jie susidarė dėl erozijos ir iki 1922 buvo žinomi kaip Kiaulė ir paršeliai (Sow and piglets). Vėliau, siekiant paskatinti turizmą sugalvotas naujas 12 apaštalų vardas, nepaisant to, kad 12 jų čia niekuomet nebuvo. Daugiausia buvo 9, tačiau 2005-aisiais vienam nugriuvus dabar liko 8. Pamatyti šią nuostabią vietą buvo mano sena svajonė. Būdamas mažas nuo krikšto mamos dovanų gavau 2000 detalių dėlionę, kurią labai mėgau, ir kurios paveikslėlis būtent ir buvo 12 apaštalų vaizdas. Didžiulė laimė pamatyti šį daugybę kartų matytą vaizdą gyvai. Na, o kad geros energijos pasikraučiau ilgam, išpildžiau ir kitą seną svajonę – paskraidyti malūnsparniu. Už papildomą mokestį galima rezervuoti maždaug 10 minučių skrydį, na o gražesnį peizažą vargu, ar įmanoma kur nors ir surasti. Oras pasitaikė puikus, todėl vaizdai buvo tiesiog nenupasakojami.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr./Kelionės akimirka |
Dar spėjome aplankyti Londono tiltą bei Loch Ard Gorge, kuris pavadintas pagal čia sudužusį laivą, iš kurio pavyko išsigelbėti tik dviems jaunuoliams. Tikiuosi nuotraukos padės geriau įsivaizduoti šių vietų grožį, o kelionę vainikavo daina, kurią parašyti paprašė Australijos turizmo komisija, norėdama pritraukti daugiau svečių.
Daugiau Vytauto pasakojimų iš Australijos ieškokite čia.
Vytauto Ulozo dienoraštį rasite čia.
