– Praėjo mėnuo, kai tapai naująja LSAS vadove. Ką planuoji nuveikti per šią kadenciją?
– Studijų proceso organizavimą atėjo laikas iš esmės keisti. Daugumoje užsienio universitetų jau anksčiau pereita prie į studentus orientuotų studijų modelio. Lietuvos aukštosiose mokyklose šis procesas dar tik prasideda. Būtent studijų proceso kaitai ir bus skiriamas didelis dėmesys, siekiama, kad studentams būtų sudaromos sąlygos įgyti ne tik žinių, bet ir gebėjimų, suteikiamos studijų lankstumo galimybės.
Studentai yra jauni žmonės, kuriems reikalingos socialinės garantijos, finansinio stabilumo užtikrinimas, galimybės derinti studijas ir šeiminius įsipareigojimus ir t.t. Socialinis aspektas bei veikla šioje srityje – vienas iš pagrindinių prioritetų.
– Prakalbome apie studijų proceso kaitą. Daugybė studentų nepatenkinti studijų reforma. Kokia tavo nuomonė?
– Pagrindo būti nepatenkintiems yra: vienos aukščiausių studijų kainų Europoje, viena prasčiausių paskolų sistemų, finansavmo pobūdį studijų metu daugumai studentų nulemia brandos egzaminų rezultatai, kokybinių esminių pokyčių studijų procese neatsirado, galimybių studentams taip pat nepadaugėjo... Ir tai tik keli neigiami, studentų dažniai įvardinami aspektai reformos atžvilgiu.
Akivaizdu, jog norai reformos atžvilgiu buvo dideli, tačiau jų įgyvendinimas nėra toks, koks turėjo ir galėjo būti. Neigiamų aspektų labai daug, apie juos kalba ne tik studentai, bet ir kitos akademinės bendruomenės grupės. Tačiau situaciją blogina tai, jog net ir akivaizdžias problemas taisyti delsiama, dėl to kenčia studentai bei aukštasis mokslas apskritai. Tokia situacija rodo tik vieną – aukštasis mokslas nėra valstybės prioritetas.
– Grįžkime prie studentų atstovų rinkimų klausimo. Ką manai apie reformos poreikį juose? Juk technologijos taip pažengusios, kad būtų visiems studentams būtų galima balsuoti elektroniniu būdu, atsižvelgiant į kandidatų pateiktas programas ir pan.
– Pirmiausiai reikėtų kalbėti ne tik apie studentų atstovų rinkimų kokybę, bet apie atstovavimą apskritai, kuris negali būti kokybiškas tuomet, kai trūksta vienos iš detalių.
Studentų atstovybės sparčiai keičiasi jau keletą metų – atstovybių narius, atstovus aukštųjų mokyklų Senatuose (Akademinėse tarybose), kituose sprendimus priimančiuose organuose, be abejo, ir studentų atstovybės prezidentą renka seniūnai – studentai, kurie, atstovaudami savo akademinės grupės nariams, sprendžia svarbiausius studentų atstovybės klausimus, priima esminius sprendimus, nurodo atstovybės veiklos kryptis. Seniūnas nebėra tik formaliai grupėje išrinktas žmogus, kuris turi užtikrinti tinkamą komunikaciją tarp grupės ir dėstytojų. Seniūnas yra studentas, gavęs savo grupės narių pasitikėjimą ir teisę atstovauti jiems, taip pat turintis pareigą užtikrinti, jog grupės pozicija atitinkamu klausimu bus išsakyta ir išgirsta.
Reformos įprastai vykdomos tuomet, kai būtina keisti esamą situaciją iš esmės, siekiant išvengti dar didesnių problemų. Studentų atstovavime vykstantys bei jau įvykę pokyčiai susiformavo savaime, todėl tai pavadinti reforma būtų sudėtinga. Dalyvaujamosios demokratijos modelio atsiradimas nebuvo kažkas staigaus ir netikėto, lygiai taip pat ir tolimesni žingsniai, galbūt ir elektroninis balsavimas, ateis savaime.
– Idealiu atveju kiekvienoje aukštojoje mokykloje turėtų būti daugybė įvairiais tikslais susibūrusių (ne)formalių studentų bendrijų, ne tik palaikančių studentiškos dvasios gyvastį, bet ir suvokiančių savo pareigą aktyviai dalyvauti studentų savivaldoje, sprendžiant bendrus universiteto reikalus. Kokia yra realybė?
– Aukštosiose mokyklose studentai gali dalyvauti ne tik studentų atstovybių veikloje, bet ir jungtis prie studentų klubų, meno kolektyvų ir pan. Galimybių aktyviai veiklai pagal kiekvieno poreikius yra. Be to, didelė dalis studentų tam, kad galėtų išgyventi studijų metu, yra priversti dirbti. Kiekvienas studentas renkasi, tačiau studentų atstovybių veikloje dalyvauja kiekvienas studentas, išsakydamas nuomonę, poreikius, lūkesčius, formuodamas studentų atstovybių pozicijas atitinkamais klausimais.
– Viešoje erdvėje pasigirsta nuomonių, kad dabar studentai gana pasyvūs. Koks tavo įspūdis?
– Nėra pasyvių studentų, yra tik aplinkybės, neleidžiančios pasireikšti aktyvumui. Viena jų – finansinis aspektas, kitas – mokyklose suformuotas požiūris į aktyvumą, trečia – yra tokių studijų, kuriose studijuojantys tiesiog neturi laiko net pagalvoti apie kitokią veiklą. Tačiau, atsižvelgiant į priežastis, galima rasti metodą, kaip pasiekti kiekvieną studentą ir paversti jį aktyviu – aktyvumą turiu galvoje plačiąja prasme. Be abejo, jei studentas turi galvoti, kaip pragyventi, darbas ir tampa prioritetu, o ne aktyvus dalyvavimas sprendžiant studentiškus klausimus.
– Ar studentų balsas šiuo metu yra girdimas?
– Studentų balso girdimumas yra proporcingas išreiškiamos pozicijos patogumui atitinkamų institucijų atžvilgiu. Ypač tai pastebima, kai yra kalbama apie akivaizdžias problemas, kurių sprendimui yra reikalinga politinė valia arba didesnės investicijos.
Aukštosiose mokyklose studentų atstovai atsimuša į sieną teikdami siūlymus, kurių įgyvendinimas reikalauja didesnių pokyčių, taip pat pasipriešinimas jaučiamas ir aukštųjų mokyklų valdymo organuose, kur studentų girdimumą galima matuoti procentais, lyginant administracijos ir studentų atstovų kiekio santykį. Be abejo, tokia situacija yra ne visur – dalyje aukštųjų mokyklų studentų nuomonė yra girdima ir į ją atsižvelgiama ne taip ir retai, tačiau yra ir kardinaliai priešingų variantų.
Negalima teigti, jog studentai niekuomet negirdimi, tačiau visapusiško pilnavertiško dialogo trūkumas yra itin jaučiamas visuose lygmenyse. Norėtųsi, jog į kritiką bei siūlymus kitaip spręsti vieną ar kitą klausimą būtų žiūrima kaip į galimybes laiku identifikuoti trūkumus ir juos taisyti, tačiau nepatogios studentų pozicijos vis dar yra laikomos nepamatuotomis bei prieštaraujančiomis pokyčiams.
– Tavo palinkėjimas studentams.
– Būti savarankiškais, sąžiningais, aktyviais, pilietiškais studentais, turinčiais savo nuomonę, nebijančiais ją išsakyti bei nepamirštančiais siekti gebėjimais grįsto diplomo.
