Diskutuodamas LRT radijo eteryje su Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Karoliu Žibu, švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas konstatavo, kad socialinių mokslų institutai, kaip atskiros mokslinių tyrimų įstaigos nėra reikalingos. Kitaip tariant, jis teigia, kad LSTC vykdomi sisteminiai socialiniai tyrimai Lietuvoje yra praradę valstybinį aktualumą.
Šis viceministro teiginys suponuoja išvadą, kad visos valstybės lygmens socialinės problemos Lietuvoje jau yra išspręstos. Nepaisant to, kad Lietuvos valstybė susiduria su demografine krize, darbo rinkos prieinamumo keblumais, senėjančios visuomenės, emigracijos, savižudybių, smurto artimoje aplinkoje problemomis, neišvengiamais migracijos ir migrantų integracijos iššūkiais bei tarpetninės įtampos grėsmėmis, atskiras valstybinis mokslo institutas, vykdantis visuomenei aktualius mokslinius tyrimus, šiai Vyriausybei nebėra reikalingas? Panašu, kad Ministro Pirmininko suburtos darbo grupės nariai yra pasiruošę priimti politinį sprendimą nutraukti mokslininkų dalyvavimą sprendžiant aštrias socialines problemas Lietuvos visuomenėje.
Viceministras G.Viliūnas minėto interviu metu taip pat išsakė daugelį mokslo bendruomenės narių šokiravusį teiginį, kad akademinė laisvė mokslo institutuose dirbantiems mokslininkams nėra garantuojama (!). Toks pribloškiantis teiginys tiesiogiai prieštarauja šalies teisės aktams– LR Konstitucijos 42 straipsnyje teigiama, jog „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą [...]“, o Lietuvos mokslo ir studijų įstatyme numatyta, kad „Mokslinių tyrimų institutas privalo užtikrinti akademinės bendruomenės narių akademinę laisvę“ (13 str. 2 dalis). Girdėti tokį teiginį iš aukštas pareigas užimančio valstybės pareigūno nepriklausomoje Lietuvoje yra daugiau nei keista – ar grįžtame į dar visai nesenus laikus, kai akademinės laisvės mūsų šalyje iš viso nebuvo?
Akademinės laisvės ribotumą valstybiniuose mokslo tyrimų institutuose švietimo ir mokslo viceministras grindžia tuo, kad šie institutai neturi teisės savarankiškai pasirinkti mokslinių tyrimų krypčių. Dar daugiau – vieno iš susitikimų su mokslo institutų atstovais metu, viceministras teigė, kad mokslininkų vykdomų tyrimų kryptis turėtų formuluoti vykdomoji valdžia pagal tuo metu galiojančią Vyriausybės programą. Vertėtų ir vėl viceministrui priminti, kad pagal LR Mokslo ir studijų įstatymą, institutai „vykdo valstybei, visuomenei ar ūkio subjektams svarbius ilgalaikius instituto įstatuose nustatytų krypčių mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą“ (12 str. 2 dalis). Ar Lietuvoje, kaip ir mūsų didžiojoje kaimynėje, valdžia ir valstybė jau yra tas pats?
Dar labiau prieštaringas yra viceministro teiginys, kad mokslo potencialą Lietuvoje galima sustiprinti institutus prijungus prie ministerijų. Mokslo įstaigų jungimas prie vykdomosios valdžios savaime panaikina mokslinės įstaigos statusą – tokiuose dariniuose nebebūtų vykdoma jokia mokslinė veikla (tik taikomieji tyrimai). Lietuvos socialinių tyrimų centro, kaip valstybinio mokslinio instituto statusas, leidžia Centre dirbantiems mokslininkams dalyvauti konkursinėse mokslo finansavimo programose, teikti paraiškas dalyvauti užsienyje atliekamuose tyrimuose, skaityti pranešimus konferencijose, publikuoti tekstus mokslo leidiniuose. Visa ši veikla, pakeitus mokslo instituto statusą, nebebūtų įmanoma.
Neaišku ir kaip mokslo institutų jungimas prie vykdomosios valdžios įstaigų padėtų stiprinti Lietuvos mokslų tarptautiškumą ir konkurencingumą tarptautinėje akademinėje erdvėje. Taikomųjų tyrimų rezultatai yra aktualūs sprendžiant valstybės lygmens problemas, bet ne prestižinių užsienio mokslo leidinių akademinėse diskusijose. Prieš devynis metus Vyriausybė jau priėmė nutarimą, reorganizuojant socialinių tyrimų institutus, sutelkti šalies ekonomistus, sociologus, demografus socialinių mokslų proveržiui ir konkurencingumui tarptautinėje mokslo aplinkoje skatinti. Šiandien Centras yra žinomas tarptautinėje mokslo erdvėje, yra įsijungęs į pagrindinius socialinių tyrimų tinklus Europoje, kasmet skelbia ir publikuoja keliasdešimt tarptautinių publikacijų, dalyvauja svarbiausiose nacionaliniuose tarptautiniuose mokslo renginiuose. Ši Vyriausybė ruošiasi mokslo konkurencingumą stiprinti išskaidydama mokslininkus į neaiškaus pavaldumo įstaigas. Galime teigti, jog toks žingsnis ženkliai sumenkintų Lietuvos socialinių tyrimų potencialą bei paskatintų gabius šios srities mokslininkus rinkis darbą užsienio mokslo institucijose, bet ne Lietuvoje.
Mes pritariame, kad mokslą Lietuvoje reikia stiprinti, ypač – socialinių mokslų institutus, kurie padeda valdžios institucijoms vykdyti adekvačią, objektyviais moksliniais tyrimais grįstą socialinę bei ekonominę politiką. Neleiskime valdžiai tapatintis su valstybe ir ignoruoti pamatinių mūsų šalies piliečių teisių. Kurkime, o ne griaukime mokslo potencialą Lietuvoje!
