Tačiau tendencija, kad Lietuvos vidurinių mokyklų absolventai, net ir tie, kurie yra baigę lenkiškas ar rusiškas mokyklas, nesirenka savo gimtosios kalbos ir kultūros studijų Vilniaus universitete, yra gana keista. Universitetas, šiais metais reformuodamas Filologijos fakultetą, yra pasirengęs stiprinti ne tik lituanistikos, baltistikos, bet ir slavistikos mokslą ir studijas.
„Patys žinome, kokia yra žodžio svarba tiek kultūriniuose, tiek dalykiniuose pokalbiuose – kai išgirstame užsienietį mokantį bent du žodžius lietuviškai, beveik iškart pradedame į jį žiūrėti draugiškiau. Deja, lenkų ir rusų kalbų studijos yra visai nepopuliarios Lietuvos universitetuose. Tai gali būti susiję su santykinai ne taip seniai vykusiomis politinėmis Lietuvos santykių su kaimyninėmis valstybėmis peripetijomis, tačiau jau mokykloje turime išmokyti būsimus studentus suprasti, kad bendrasis filologinis išsilavinimas, gaunamas studijuojant kalbą ir kultūrą universitete, turinčiame gerus dėstytojus, yra didelis turtas, leidžiantis absolventui dirbti tiek kūrybinį, tiek bet kokį praktinį darbą“, – sako profesorė M.Ramonienė.
Profesorės nuomone, požiūris į mokslą, kaip turintį duoti konkrečių rezultatų, formuoja labai žalingą supratimą. Visuomenės, kurios siekia tik pragmatinių tikslų, labai greitai susiduria su didelėmis socialinėmis problemomis. Joms spręsti dažniausiai prireikia kūrybiškumo ir mokėjimo prisitaikyti prie naujų iškilusių problemų – tai humanitarinių ir socialinių mokslų užduotis. Daugiakalbystės tyrimai labai aiškiai rodo, kad valstybės, kurių piliečiai mokosi daugiau užsienio kalbų, ugdo geriau šiuolaikinei darbo rinkai pasiruošusius individus.
Meilutei Ramonienei pačiai teko kelerius metus dirbti Helsinkio universitete Suomijoje, kurioje sukurta viena moderniausių pasaulio švietimo sistemų: „Teko kalbėti su užsienio kalbų dėstytojais, mokančiais būsimus mokytojus. Ir, paklausus apie užsienio kalbų dėstymo politiką mokyklose, mane labai nustebino atsakymas. Kiekvienas mokytojas Suomijoje yra pirmiausia kalbų mokytojas, mokantis ne tik gimtosios, bet ir užsienio kalbų. Integruotose pamokose daugybė skirtingų dalykų jungiami į vieną bendrą užsiėmimą. Kaip tik toks šalies švietimo politikos formavimas, mano manymu, leido Suomijai pasiekti puikių rezultatų ne tik švietimo, bet ir kitose srityse“.
„Lietuvoje mums dažnai pritrūksta kūrybiško ir atviro žvilgsnio į savo šalies kaimynines valstybes. Nesimokydami jų kalbos, literatūros, istorijos mažai pažįstame savo kaimynus, kurie daugeliu atvejų yra labai glaudžiai susiję Lietuva. Gerą universitetinį išsilavinimą įgiję lenkų, rusų, taip pat, žinoma, ir latvių kalbos bei kultūros specialistai yra labai naudingi Lietuvos valstybės ateičiai.“
„Manau, kad Lietuvos vyriausybė netgi galėtų pradėti teikti lenkų ir rusų kalbų specialistų užsakymus universitetams. Neseniai šiuo klausimu teko bendrauti su Seimo nariais ir diplomatais – jie pastebi tą pačią problemą. Darosi sunku rasti gerai mokančių lenkų ar rusų kalbą net diplomatinio korpuso atnaujinimui.“
„Krašto apsaugos ministerija ir kitos valstybinės įstaigos taip pat pasigenda tokių specialistų, o kur dar privatus sektorius ir įvairios įmonės, dirbančios su Lenkijos ar Rusijos rinkomis. Jei valstybėje trūksta specialistų, mokančių lenkų ar rusų kalbas, tai universitetai galėtų padėti išspręsti šią problemą, jei pradedant vidurine mokykla būtų suprasta tokių kalbų mokymosi svarba ir reikšmingumas“, – teigia profesorė Meilutė Ramonienė.
