15min.lt pokalbis apie studijas, kūrybą bei muzikinę sėkmę su jaunuoju dainų ir tekstų autoriumi Marku Palubenka.
– Kas lėmė Tavo studijų pasirinkimą dvyliktoje klasėje?
– Dvyliktoje klasėje man pavyko neblogai išsilaikyti egzaminus, ir aš turėjau gan platų pasirinkimo spektrą. Žinoma, norėjau rinktis rimtą reikalą. Mano mama baigė ekonomikos studijas VU ekonomikos fakultete, tai, su jos patarimu, man per daug nebuvo sunku surašyti į pirmąsias pozicijas ekonomiką, vadybą, politologiją ir panašius socialinius mokslus. Taigi, taip ir gavosi, kad aš įstojau į vadybą VU ekonomikos fakultete.
– Galima sakyti, jog rinkaisi atmetimo principu?
– Taip, tai buvo paprasčiausias atmetimas. Nemanau, jog tą pasirinkimą lėmė spaudimas iš mamos pusės. Ji matė, kad aš šiek tiek muzikavau, šiek teik vaidinau, bet toje veikloje tuo metu nerodžiau intereso kažką rimčiau su tuo daryti, o tėvų pareiga ir yra nukreipti vaikus į žemiškesnius dalykus.
Tas nukreipimas buvo labai natūralus, nes aš visą laiką domėjausi viskuo. Žinojau, kad studijos bus susijusios su ekonomika, politika, istorija, kalbos kultūra. Man to užteko.
– Kaip nukeliavai į muziką?
– Pradėjome groti su grupe „Grim City“, ir po mažu viskas vystėsi teigiama linkme. Turėjome daugiau koncertų toje pogrindžio scenoje. Pamažu didėjo ir ambicijos: planavome darytis įsirašyti, rimčiau imtis muzikinės veiklos.
Bet mano asmeninės ambicijos kilo geometrine progresija, o kitų žmonių, manau, aritmetine. Dėl to aš tiesiog niekam nieko nesakęs 2011 metais (visai neseniai prieš tai įsigijęs kompiuterį ir pradėjęs dirbti su muzikinėmis programomis) nusprendžiau imtis savo veiklos.
Nežinojau, nei kaip tai skambės, nei kaip tai vadinsis, nei koks tai bus formatas – man tiesiog reikėjo kuo skubiau sukurti, įrašyti ir išleisti. Palankiom aplinkybėm susiklosčius, 2011 metais birželio mėnesį aš pristačiau savo pirmąjį albumą „Love, Jazz and the Devil".
Viskas buvo padaryta labai greitai. Su garso režisieriaus Manto Tamulionio pagalba per kelis mėnesius įrašytos visos dainos, su studentų grupe nufilmuotas klipas. Taigi, išėjo tos trys dainos, tas klipas, įvyko pristatomasis koncertas, tada žinoma viskas buvo perkelta į virtualiąją erdvę, susikurtos atskiros vardo pavardės paskyros, ir viskas įsivažiavo.
viskas ateina iš to nuolatinio domėjimosi viskuo, norėjimo kuo daugiau apčiuopti
Net nebuvo to formalaus išsiskyrimo su grupe arba pasakymo, kad viskas baigta. Na ir šiaip tuo metu mokiausi, man nebuvo kažkokio tikslo iškelti tą muzikinę veiklą. Buvo žymiai svarbiau užbaigti studijas.
Kiti grupės nariai darė tą patį – studijavo, dirbo, tad jiems nebuvo kažkokio ypatingo nusivylimo tuo, gal tik koks nesusipratimas. Bet mes iki šiol esame visi geri draugai.
Ieškant kažkokių tai leitmotyvų šitame pokalbyje, man atrodo, kad viskas ateina iš to nuolatinio domėjimosi viskuo, norėjimo kuo daugiau apčiuopti, bet žinoma, kai esi vienas, ankščiau ar vėliau supranti, kad negali visko įgyvendinti pats vienas.
Bet bent tuo metu tai man buvo noras kuo daugiau pažinti to, kas yra susiję su profesionalia muzika ir jos pardavimu. Kiek leidžia savo jėgoms tiesiog padaryti kuo daugiau: jeigu galiu dainuoti, sėdėti prie programų, groti gitara, vadinasi, aš tai konvertuoju į tris dainas, jeigu galiu vaidinti, suvaidinu klipe, kurį daro studentai, jeigu aš galiu paskambinti kažkokiems klubams ar kitoms erdvės – paskambinu ir organizuojuosi. Taip viskas ir gavosi.
– Paminėjai žodį „pogrindis“. Kaip pavyko iš jo išlipti?
– Čia labai sudėtingas klausimas. (juokiasi) Vertinant darbą pagal tai, kiek tai duoda pajamų – muzika yra labai nišinis reikalas Lietuvoje. Pas mus tai suvokiama, kaip priedėlis prie pagrindinės veiklos. Kitose šalyse, tuo tarpu, daug žmonių iš to gyvena ir uždirba.
Savo atveju tikrai sunkiai galėčiau įvardinti konkrečias priežastis ar konkrečius įvykius, labiau esu linkęs pasikliauti astraliniais dalykais ir netikėtu likimu, jo posūkiais, nes panašiai taip ir buvo tuomet (juokiasi). Atsirado tie koncertai, atsirado žmonės, kurie matė tuos koncertus. Jie siūlė daugiau galimybių, erdvių, daugiau užimtumo, ir, savaime, daugiau būdų iš to užsidirbti.
Sunku apibrėžti, kas yra tas kilimas iš to pogrindžio, nes aš vis tiek viską vertinu globaliu aspektu. Jeigu aš Lietuvoje nebesu pogrindis, tai aš tikrai esu pogrindis Europoje, kokioje Vokietijoje, Šveicarijoje. Bet pogrindis ne todėl, kad aš gročiau pogrindžio vietose, o dėl to, kad apie mane ten nieks nežino.
Apibendrinant, aš manau, kad pogrindis yra ne konkrečios vietos ar veiksmai, bet informacija. Pogrindis yra pas mus kiekvieną, kuris apsiriboja tiktai kažkokia literatūra, žinių srautu, kažkuo labai ribiniu ir nenori to plėst. Išėjimas iš jo – siekis sužinoti daugiau, kas apie tave vyksta.
– Ar Tave, kaip asmenį, pakeitė studijos universitete?
– Iš tų studijų aš pasiėmiau tikrai labai daug. VU ekonomikos fakultetas yra viena didžiausių studentų susitelkimo vietų, ir jau vien tai skatina ankstyvą konkurenciją tarp žmonių, žinių siekimo, pasiekimo moksle ir t.t.
Pogrindis yra pas mus kiekvieną, kuris apsiriboja tiktai kažkokia literatūra, žinių srautu, kažkuo labai ribiniu ir nenori to plėst. Išėjimas iš jo – siekis sužinoti daugiau, kas apie tave vyksta.
Manau, kad kai tave supa daugybė žmonių, tu ir išgirsti daugiau nuomonių, skirtingų požiūrių, ir tuomet nesvarbu, kokią tuo metu esi pasirinkęs sritį (ar galvoji apie kažkokią sritį po kelių metų) – jau tuo metu gali kaupti tokį bendrą katilą privalumų, trūkumų apie skirtingas sferas, tavo padėtį tose sferose.
Man, siekiančiam nuolat kažką naujo sužinoti, tai ir buvo puiki niša tobulėti. Vadyba yra labai plati specialybė, orientuota į žmonių savybių išpuoselėjimą, atskiras savęs tobulinimo šakas (tarkime, tokias kaip bendras orientavimasis verslo aplinkoje, įmonių valdyme). Tas visa ko žinojimas ir lavinimas man padėjo ir iki šiol padeda, nes čia, kur šiuo metu esu, turiu išmanyti apie viską bent po truputį.
Menas, kad ir kiek reliatyvus, bet jis irgi turi savo suskirstymus, atskirus stalčius, kuriose turi būti tam tikra tvarka ir žinios. Bendras suvokimas padeda viską vertinti racionaliai (kiek tai įmanoma), kalbant apie sukimąsi muzikoje.
– Pradėjus aktyviai užsiiminėti muzika, nebuvo kilusi mintis stoti į muzikinę specialybę?
– Visą laiką stengiuosi galvoti, kad daryti dalykus nėra per vėlu. Tačiau pasidomėjus žmonėmis, kurie muzikinę veiklą pradėjo labai anksti, kyla įsitikinimas, kad studijoms turi būti paskirtas tam tikras laikas tavo gyvenime.
Manau, kad tai, jog šis laikas paskiriamas po 12-kos klasių – labai gerai, nes tai yra tam tikras savęs įforminimas suaugusiojo gyvenime. Sulauki pilnametystės, esi priverstas mokytis 3, 4 ar daugiau metų. Aš tiesiog jaučiau, kad tas laikas man praėjo. Bet tai tikrai neskamba nostalgiškai ar nuviliančiai, kad tuo metu aš pasirinkau ne tą, ką dabar galėčiau pasirinkti, jeigu galėčiau atsukti tuos kelis metus atgal.
Aš tiesiog suvokiu realią situaciją, galimybes ir tiesiog gyvenu šia diena ir kažkiek rytojumi. (juokiasi) Pagal pirminį įsitikinimą norėtųsi imti ir įstoti, nesvarbu, kiek tau tai laiko ar pinigų kainuotų. Bet paprasčiau įvertinti tai, ką dabar turi, tarp ko sukiesi, kokios yra tavo pažintys – tai pasvėrus imti ir padaryti tai, ką galėjai prieš tuos keturis metus.
Taigi... Atsakant į tą klausimą kaip yra dabar, yra labai gerai, ir tai nėra kažkoks tai neatsukamas ar praėjęs dalykas. Juolab, kad išmokti viską galima ir be tų metų, jeigu tik esi gana anksti pats susidėliojęs prioritetus. Ateina laikas, kai suvoki, kad suprasti kažkokių dalykų pirminei esmei nereikia 4 metų.
Man šis laikas atėjo šiek tiek vėliau, kai aš supratau, kad kažkokiems dalykam daryti reikia mažiau laiko. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.
