Politikos mokslus universitete baigusi, vėliau komunikacijos srityje dirbusi M.Jablonskaja galiausiai pasirinko programuotojos karjerą.
„Negaliu sakyti, kad buvo momentas, kai supratau, jog nieko daugiau nepavyks. Kaip tik atėjo laikas, kai turėjau apsispręsti, ką daryti toliau, kaip turėčiau lipti karjeros laiptais. Mano tuometinis vadovas pasakė – tu gali rinktis, ką tik nori iš komunikacijos srities [...]. Jis pasakė – tu sugalvok, o mes tau sukursime darbo vietą. Aš galvojau ir pirmą sykį rimčiau susimąsčiau, ar aš iš tikrųjų noriu tai daryti“, – pasakoja M.Jablonskaja.
Pašnekovė teigia tik tada supratusi, kad tai, ką gali gauti, dirbdama komunikacijos srityje, jos nedomina. Be to, tuo metu kaip tik buvo pradėjusi mokytis programuoti, kas iš tiesų sudomino: „Man susisuko, kad aš iš tikrųjų galiu tai daryti, kad tai yra įmanoma. [...] Nustojau apie tai galvoti kaip apie nepasiekiamą dalyką, kaip apie tai, ką gali daryti tik tam tikri žmonės. Nusprendžiau pabandyti. Kuo daugiau bandžiau, tuo labiau patiko.“
Mergina nusprendė mesti turėtą darbą ir pradėti intensyviai mokytis programavimo: „Pagalvojau, jeigu noriu greitesnio rezultato, tai kodėl aš turėčiau švaistyti savo laiką darbovietėje, kurioje iš tikrųjų neturiu noro tobulėti? Kadangi turėjau santaupų ir galėjau sau leisti šiek tiek nedirbti, tai nusprendžiau, kad geriau turėsiu daugiau laiko tam intensyviam šuoliui į kitą karjerą.“
Tokie dalykai, kaip komunikacija, politikos mokslai... dažnai man atrodydavo, kad tu gali išmanyti, gali būti geras specialistas, bet ne visada gali pamatuoti, koks geras esi, ar kažkoks tavo straipsnis buvo įspūdingas ir skaitomas, kokį poveikį jis padarė, – vardija M.Jablonskaja.
M.Jablonskaja tvirtina po kurio laiko grįžusi į komunikacijos sritį, kad įsitikintų, jog sprendimas išeiti buvo teisingas. Mergina pabandė savo jėgas mažesnėje įmonėje nei prieš tai ir įsitikino – tokia veikla ne jai.
„Manau, kad man programavimas taip patinka, nes norėjosi labai tikro amato ir labai tikros profesijos. Kai dalykai tikslūs, gali labai gerai pamatuoti, kaip gerai kažką moki ar nemoki. Tokie dalykai, kaip komunikacija, politikos mokslai... dažnai man atrodydavo, kad tu gali išmanyti, gali būti geras specialistas, bet ne visada gali pamatuoti, koks geras esi, ar kažkoks tavo straipsnis buvo įspūdingas ir skaitomas, kokį poveikį jis padarė“, – vardija M.Jablonskaja.
Palyginimui ji pateikia tą patį programavimą. Anot pašnekovės, šioje srityje savo gebėjimus patikrinti lengva – tavo sukurti programa arba veikia, arba neveikia.
Mergina prisimena, kad pačiai imtis naujos veiklos nebuvo baisu, tačiau tai kėlė daug nerimo artimiesiems. Vis dėlto M.Jablonskaja svarsto, kad tai galėjo lemti ir vyraujantys stereotipai: „Man atrodo, kad mano atveju vis dar gajūs stereotipai apie moteris ir programavimą, moteris ir informacines technologijas. Vis dar kyla klaustukų.“
Pakoreguoti savo profesiją nusprendęs N.Ramanauskas tvirtina, kad tokia mintis kilo penktame medicinos kurse supratus, kad dar kažko trūksta: „Kai mąsčiau apie savo ateitį, galvoju, kad daryti tik tai, kuria kryptimi judu (viskas gerai, dirbdamas medicinoje išgyvensiu ir viskas bus gerai), nebus visiškai tai, ką darydamas kiekvieną dieną jausiu, jog tai mane labiausiai veža.“
Vaikinas pasakoja tuo metu kaip tik pradėjęs mokytis programuoti, kam netgi nereikėjo didelių pastangų: „Iš tikro tai gana lengva padaryti kad ir be jokių kursų. Internete gausu medžiagos. Susirandi, kas tau patinka, ir pradedi. Aš irgi pradėjau važiuoti į tą pusę. Taip pat tuo metu atsirado didelis susidomėjimas dirbtiniu intelektu.“
N.Ramanauskas nusprendė rasti bendrų taškų tarp medicinos ir dirbtinio intelekto: „Nuo to laiko pradėjau judėti ta linkme. [...] Pasisekė, kad besisukiodamas toje srityje, bekalbėdamas su žmonėmis, kurie ten dirba, suradau tokių, kurie norėjo daryti kažką kartu.“
Pašnekovo teigimu, nors suderinti studijas ir programavimą nėra lengva, tai įmanoma: „Jeigu žiūri į rytojų ir lauki, kol galėsi padaryti viena, galvoji, kaip pasiseks padaryti kita, tai daug mažiau vargina ir automatiškai gali tam skirti daugiau laiko. Mano atsakymas būtų – įmanoma, jei labai nori.“
