Medijų raštingumas – visuomenėje dažnai girdima sąvoka, tačiau neretai kelianti ir daugybę klausimų. Kas yra medijų raštingumas? Kuo jis svarbus? Kodėl ir kaip jį reikia ugdyti?
Atsakymo į pastaruosius klausimus teiraujamės medijų antropologės, medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ projektų vadovės bei vienos iš projekto „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“ sumanytojų Gintės Žulytės.
– Ginte, kas yra medijų raštingumas ir kodėl jį reikia ugdyti?
– Labai paprastai tariant, medijų raštingumas – tai šiuolaikinio žmogaus raštingumas. Nūdienos pasaulyje be galo daug informacijos mums teikia ne tik rašytinis tekstas, bet ir garsai, judantys ir nejudantys vaizdai ar jų samplaika – daugialypės medijos. O kiek vaizdo ir garso informacijos sukuriame ir pasidaliname, išsiunčiame patys? Būtent dėl šių priežasčių šiuolaikinis žmogus turi išmanyti ne tik raštą, žodinę komunikaciją, bet taip pat „skaityti“ bei „rašyti“ ir kitų medijų tekstus.
– Kokią vietą medijų raštingumas užima šiandieninėje mokykloje?
– Lietuvoje medijų raštingumas į mokyklas žengia pirmuosius žingsnius. Smagu, kad į jį dėmesį pradeda kreipti tarpžinybinės grupės, ministerijos. Verta pastebėti, kad iki praėjusių metų tiek švietimo planuotojai, tiek mokyklos didžiausią dėmesį skyrė skaitmeniniam raštingumui (angl. digital literacy), kuris yra ne kas kita kaip mokėjimas naudotis informacijos ir komunikacijos technologijomis: įjungti kompiuterį, žinoti, kaip padaryti įrašą filmavimo kamera, naudotis kompiuterinėmis programomis ir kt. Tačiau juk daug sudėtingiau yra ne išmokti mygtukų kombinacijas, bet suvokti, ką aš iš tiesų noriu pasakyti, naudodamas technologijas, ir suprasti, ką man sako kiti.
Būtent todėl ir nusprendėme mokyklas pakviesti dalyvauti projekte „Dideli maži ekranai“. Juo siekiame atkreipti mokinių ir mokytojų dėmesį į audiovizualinių medijų turinį. Projekto dalyviai svarsto, kaip jis kuriamas, kokią žinią skelbia, bei patys kuria audiovizualinius tekstus. Žinoma, kartais gali pasigirsti nuomonių, kad žmogus jau gimęs moka suprasti vaizdo ir garso tekstus, tad papildomų projektų jiems nereikia. Su jomis nesutikčiau. Vaizdų kalbos mokomės nuo pat mažens, dar net nemokėdami skaityti. Tačiau tokių ankstyvame amžiuje, dažniausiai savarankiškai įgytų žinių, nepakanka.
Projektas organizuojamas trimis kryptimis – mokiniams, mokytojams bei mokyklos bendruomenei. Mokiniams organizuojami susitikimai su medijų industrijos atstovais, vedamos pamokos medijų tematika. Mokiniai kartu su medijų praktikais darbuojasi kūrybinėse dirbtuvėse, klausosi paskaitų, organizuoja medijų savaitės renginius, kviečiančius atkreipti mokyklos bendruomenės dėmesį į ekranines medijas.
Mokytojams rengiami susitikimai, kūrybiniai seminarai su medijų ekspertais iš Lietuvos bei Didžiosios Britanijos. Kuriami mokymo įrankiai, pamokų planai, kuriais naudojantis pamokose mokytojai gilina ir savo, ir savo mokinių žinias apie konkrečią medijų sritį. Mokytojai teigia, jog tokios pamokos naudingos. Jos skatina dialogą apie mokiniams aktualius dalykus, jų kasdienį pasaulį.
Vilniaus VGTU inžinerijos licėjaus vokiečių kalbos mokytoja Kristina Sagaidak pasakoja, jog „vaikai labai džiaugiasi, kai įeini į jų kasdienį pasaulį, juo pasidomi. Pavyzdžiui, pakalbėję su mokiniais sužinojome, jog jie labai dažnai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jei diena geresnė – net apie 4 valandas praleidžia žaisdami. Kai su jais pasikalbi apie tuos žaidimus, matai, kad jiems įdomu ir smagu, jog kažkas domisi ir gilinasi į jiems aktualius dalykus“.
Vis dėlto pamokų vedimas, nors ir naudojant parengtas metodines priemones, neretai mokytojams kelia iššūkių. Pasiruošimas pamokomas atima daug laiko, informacija nauja, negirdėta, pritrūksta žinių bei mokymų. O kartais tenka kovoti su kolegų išankstinėmis nuostatomis, jog šiuolaikinės medijos tolygu laisvalaikiui ir joms nevertėtų gaišti pamokų laiko.
– Ginte, kodėl į projektą nusprendėte įtraukti ne tik mokinius, bet ir mokytojus?
– Esu tvirtos nuomonės, kad norint pasiekti ilgalaikio poveikio ir pokyčių, būtina į projektus įtraukti ir mokytojus. Mokiniai išeina iš mokyklos, o mokytojai dažnai lieka ilgam laikui. Kita svarbi priežastis – Lietuvoje mokytojai neturi galimybės įgyti medijų raštingumo įgūdžių universitetiniame lygmenyje. Galiausiai, trečioji – mokytojai dažnai jaučiasi atsiliekantys nuo šiuolaikinių medijų pasaulio, su kuriuo koja į koją žengia mokiniai. Tad svarbu suteikti mokytojams pasitikėjimo savimi, įgūdžių ir drąsos kalbėti su mokiniais apie laiką, leidžiamą prie ekranų. Mokytojai gali padėti mokiniams atskleisti ryšius tarp medijų ir kitų gyvenimo sričių, paskatinti jaunimą reflektuoti apie ekranų kultūrą, o ne tik vartoti jos produktus. Be to, kartų dialogas juk visuomet įdomus!
Projektui vykstant antrus metus, projekto vykdytojai džiaugiasi užsimezgusia draugyste su medijų industrijos atstovais ir jų noru perduoti savo patirtį bei žinias moksleiviams. Režisieriai, kompiuterinių žaidimų specialistai, reklamų kūrėjai, televizijos laidų vedėjai, socialinių tinklų atstovai veda ne tik teorines paskaitas mokyklos bendruomenei, bet ir kelioms dienoms atvyksta į mokyklą kūrybinėms dirbtuvėms. Jų metu mokiniai kartu su industrijos atstovais kuria filmus, televizijos serialus, reportažus, prekės ženklus internetinėje erdvėje, reklamas bei kompiuterinius žaidimus.
Pastaroji veikla mokiniams palieka didžiausia įspūdį. Dirbtuvių metu skleidžiasi mokinių kūrybiškumas. Jie išmoksta jungti teorines žinias su praktika, džiaugiasi, kad savo rankomis sukuria realų audiovizualinį produktą.
Mokytojai pastebi, kad projekto veiklos paneigia kai kuriuos stereotipus. Štai Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos anglų kalbos mokytoja Jelena Židovič teigia, jog: „Kūrybinių dirbtuvių metu apsikeičia lyderiai. Dirbtuvėse lyderio pozicijose dažnai atsiduria mokiniai neakademiniai lyderiai“. Arba pirmąją dirbtuvių dieną gali išgirsti merginas juokaujant, kad jos nieko neišmano apie kompiuterinius žaidimus. Jos stebisi, kaip čia dabar reikės tokį žaidimą kurti pačioms. Tačiau atvykus trečią dieną į sukurtų žaidimų pristatymą, matai tas pačias merginas, pristatinėjančias kuo puikiausiai veikiantį kompiuterinį žaidimą.
Projekto pabaigoje vyksta medijų savaitės renginiai, kurių metu projekto dalyviai su medijomis supažindina mokyklos bendruomenę. Medijų savaitės renginiai – tai įvairiausios veiklos, parodos, žaidimai, mokyklų susitikimai ir sukurtų audiovizualinių kūrinių pristatymai mokyklos bendruomenei bei kitai mokyklai. Mokiniai iš vienos mokyklos vyksta pasisvečiuoti į kitą, pasidalina, pasižiūri, ką sukūrė kiti. Projektas skatina lietuviškų ir tautinių bendrijų mokyklų bendradarbiavimą, kadangi projekte dalyvauja ir lietuviškos, ir tautinių bendrijų mokyklos iš Vilniaus, Vilniaus rajono, Klaipėdos bei Visagino.
– Nepriklausomos socialinių ir kultūros projektų vertintojos, psichologės Jelenos Šalaj klausiame: kokį poveikį projektas turi mokytojams ir mokiniams?
– Projekto veiklos turi poveikį visoms medijų raštingumo kompetencijos sudedamosioms dalims: žinioms, gebėjimams ir nuostatoms.
Tiek mokiniai, tiek mokytojai įgyja daugiau žinių apie įvairias medijų sritis, geriau supranta, kaip kuriamas audiovizualinis kūrinys, kaip jis gali būti „skaitomas“, analizuojamas, kaip jis veikia žiūrovus ar vartotojus. Mokytojai semiasi žinių, kaip galima integruoti medijas į ugdymo turinį.
Pastebėtina, kad po projekto mokytojai geba ne tik pasitelkti medijas pamokų turinio iliustracijai (ką daug kas taikė ir anksčiau), bet ir vesti pamokas apie pačias medijas. Mokiniai įgyja ir tobulina techninius, su konkrečia medija susijusius įgūdžius: rašyti scenarijų, programuoti, filmuoti, montuoti ir kt. Projekto veiklos skatina mokinius susimąstyti apie tai, kokio tikslo jie siekia, ir parinkti tinkamiausias technines priemones tam tikslui pasiekti.
Paprastai nuostatų keitimas reikalauja ilgalaikio darbo ir patirties, tačiau ir šioje srityje galime fiksuoti pokyčius. Pavyzdžiui, mokiniai, turėdami galimybę dirbti kartu su profesionaliais industrijos atstovais, geriau supranta, kiek žinių ir įgūdžių reikalauja kokybiško audiovizualinio kūrinio gamyba.
Mokytojai – pozityviau žiūri į medijas, labiau pasitiki savimi ir formuojasi supratimą, kad medijų raštingumas yra tikslingai ugdoma kompetencija, kuri neatsiranda vien aktyviai naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis.
Pabaigai, reikėtų atkreipti dėmesį, kad veikiami yra ir mokytojų bei mokinių tarpusavio santykiai. Nekasdieniškos projekto veiklos mokyklose mokytojams suteikia galimybių užmegzti lygiavertiškesnį santykį su mokiniais, geriau juos pažinti ir pamatyti iki tol neatskleistus jų gebėjimus. Tuo tarpu mokiniai „atranda mokytojus“, džiaugiasi, kad jie domisi šiuolaikinėmis medijomis, kurios yra neatsiejamos nuo mokinių kasdienybės.
Projektas „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“ yra Britų tarybos kultūrinių ryšių programos, vykdomos visose trijose Baltijos šalyse, dalis. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru, finansuojamas Britų tarybos, Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis.
Daugiau informacijos – www.didelimaziekranai.lt
