Ar dažnai bendraujate su studijų laikų draugais?
Su kurso draugais bendrauju dar dabar, todėl studijų metus prisiminti labai gera. Neorganizuojame susitikimų, nes jų neprisireikia – šiaip dažnai susitinkame, kartu koncertuojame, muzikuojam. Jie – šilti žmonės, o prisiminimai – labai gražūs.
Koks buvote studentas?
Nebuvau labai pavyzdingas… Kaip sako, vieni studijuoja, kiti studentauja, tai aš studentavau.
Gal tuomet papasakosite nuotykių iš studentavimo?
Ką ten pasakoti… Na, mes labai praleidinėdavome paskaitas. Būdavo, nueidavome į kokią kavinę, ten pasėdėdavome netrumpą laiką… O šiaip tai labai mėgau specialybės paskaitą. Niekada jos nepraleisdavau, ten iš esmės ir sėdėdavau – po keturias valandas net. Kiti, na, teoriniai dalykai, tiesiog žudydavo mane.
Kaip sutarėte su dėstytojais?
Labai gerai, tikrai. Jie manimi labai pasitikėjo ir mane mylėjo. Ir aš juos mylėjau… Dėstytojai suprasdavo mane – ypač to reikėjo karjeros pradžioje, kai tikrai daug praleisdavau visko. Mano dėstytojai buvo šaunuoliai.
Galbūt iki šiol su jais bendraujate?
Taip, juk jie – muzikantai. Būna, susitinkame Akademijoje. Prisireikia su dėstytojais pabendrauti ir norint kelti kvalifikaciją – suderinam darbus, programas. Vyrauja komandinis darbas.
Krėsdavote šunybių?
Kad mes labai geri buvom. Su dėstytojais nejuokavom – nuo to priklausė, ar baigsim semestrą, tad juos erzinti buvo baisoka. Vidurinėj mokykloj tai oi kaip juokavom, o Akademijoj į dėstytojus žiūrėjome labai rimtai. Solfedis, muzikos istorija – reikalai, kurių nelabai mokėdavau, todėl negalėdavau sau leisti rizikuoti.
Nejau nė su studentais tarpusavy nejuokavot?
Mus labai vienijo menas, tad jei ką ir darydavom, tai tik po paskaitų. Bet taip, kad darytume nesąmones kokias nors, tai irgi nebuvo – mes šiaip pasijuokdavom. Visi paplaukę buvom – menas, muzika… Savo „kietumą“ labiau rodydavome diskutuodami. Dabar kai pagalvoji, mes tikrai buvom keisti studentai.
Galbūt pamenate kokį linksmą įvykį iš studijų metų?
Labai sunku taip iškart pasakyti… Žinau tik tiek, kad mums nereikėjo užkimšti tualetų ar dar ko, kad „prisižvengtume“.
Gyvenote „barake“?
Ne, gyvenau Kaune, močiutės namuose. Gaila truputėlį – ten „barake“ geri dalykai dėdavosi, daug draugų ten gyveno. Nors manau, kad „barakas“ yra nerealus tik studentavimui – pas juos iki vakaro „uli – ulia“. Po to ir atsirasdavo visokie grasinantys lapai prikabinėti su užrašais „į baraką alaus nesinešti“. Per šešerius metus į „baraką“ buvau užsukęs gal tris ar keturis kartus – ten juk prižiūri visokie komendantai, todėl negali dažnai sau leisti. Vis dėlto ten nuostabu – kiekvienas įdaužimas, įskilimas, viskas ten su savo istorija.
