„Šių metų pavasarį daugelį ištiko šokas – beveik keturiasdešimt procentų dešimtokų neišlaikė matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo. Lyg ir viskas buvo gerai, vaikų pažymiai nesignalizavo apie dideles spragas, tačiau, deja, elektorinio patikrinimo rezultatai parodė visai ką kita. Vaikams, tėvams ir mokytojams tai didžiulis stresas. Taip neturėtų būti“, – teigia ministrė.
Ji taip pat pastebti, kad akademinių žinių vertinimas – jau praeities švietimas. Todėl reikia plėsti mokinių galimybes ugdyti įvairius talentus ir juos pastebėti.
Šią savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengė ir pateikė svarstyti Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis numatoma daugiau individualios pagalbos mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams, kad jie tinkamai pasirengtų mokytis aukštesnėje klasėje. Jose akcentuojamas ir pasiekimų patikrinimas.
Ministerijos teigimu, nuo 2024–2025 mokslo metų atsisakoma patikrinimų 6 klasėje. Mokinių pasiekimų patikrinimai 4, 8 ir 10 (II gimnazijos) klasėse tampa privalomi – juos ir dabar laiko apie 96 proc. mokinių.
Dešimtokai, laikydami lietuvių, matematikos ir anglų patikrinimus, turėtų gauti bent 4 balus iš 10. Nepasiekusieji šio balo galės perlaikyti patikrinimą tais pačiais mokslo metais – dabar tokios galimybės nėra.
Minimalūs standartai – žemi
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, sureagavęs į ministrės išsakytą nuomonę, teigia, jog atskirti akademinius dalykus nuo gyvenimo nėra gerai. Toks atskyrimas, pasak A.Lašo, netinkamas ar dirbtinis:
„Ir kartais tampa patogiu būdu tarsi pakeisti standartus.
Problema yra ta, kad nemaža dalis mokinių netenkina net minimalių akademinių standartų. O minimalūs standartai yra iš tiesų žemi. Tai kelia rimtų klausimų apie mūsų švietimo sistemą.“
Socialiniame tinkle A.Lašas taip pat pasidalijo savo įžvalgomis.
„Mane turbūt labiausiai neramina planuojamas valstybinių egzaminų ir bendrai formalių / akademinių patikrinimų „masažavimas“, siekiant juos kažkaip atskiesti, papildyti, išskaidyti ir pan.
Suprask – jie yra per daug akademiški, neatspindi visų galimų moksleivių kompetencijų, per mažai susiję su gyvenimu, per sunkūs laikymui vienu ypu.
Toks įspūdis, kad tarsi mes patys nebetikime, jog dauguma Lietuvos moksleivių su atitinkama mokytojų pagalba gali peršokti mūsų formalius / akademinius reikalavimus. Ir todėl ruošiame moksleivius „gyvenimui“, kuriame turėtų būti kuo mažiau streso, kuo daugiau jų neatpažintų talentų atpažinimo ir kompartmentalizuotų lūkesčių. Bet ar tikrai toks yra mūsų gyvenimas?“ – rašė A.Lašas.
Kaip 15min sakė A.Lašas, problema yra todėl, kad mes tarsi bandome surasti būdą apeiti nustatytus standartus arba atrasti būdą juos papildyti ir pasakyti, kad greta akademinių standartų dar yra kiti mokinių gebėjimai, kurie pasiekimų patikrinimo klausimuose, egzaminuose neatsispindi.
„Tai yra tiesa – jie neatsispindi, bet gal ir nereikia, kad atsispindėtų? Yra akademiniai reikalavimai, kuriuos gali įgyvendinti dauguma moksleivių. Taigi klausimas, kodėl jie neįgyvendinami, yra esminis.
Atsakymas ir problematikos analizė turėtų į tai koncentruotis: ką mes ne taip dėstome, kaip susidaro žinių spragos, o ne kelti klausimą, kaip galime dar kažką papildyti, kažką pridėti ir taip tarsi nukreipti dėmesį, vienaip ar kitaip subalansuoti, kad šie papildymai atsvertų negebėjimą įvykdyti akademines užduotis.“
Pašnekovo teigimu, pasiekimų patikrinimai gerokai vėluoja spręsti problemą, jei mokinys turi žinių spragų.
Problemos, žinių spragos, pasak A.Lašo, atsiranda mokslo metų metu ir jas spręsti reiktų būtent tada – iš karto, nelaukiant pasiekimų patikrinimų ar egzaminų.
Mokytojai mokinius vertina skirtingai
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos pavaduotoja ugdymui Jolita Jukštaitė teigia, kad iš esmės mokinių pasiekimų patikrinimai yra reikalingi, tačiau šalies mokyklose nėra bendros sistemos, bendrų testų:
„Mes neturime labai tvirtų susitarimų, kaip vertiname mokinius. Visi patikrinimų rezultatai rodo, kad labai skiriasi mokytojų įvertinimai nuo bendrų egzaminų vertinimų. Ir tai rodo, kad mūsų mokytojai skirtingose Lietuvos mokyklose labai skirtingai vertina mokinius.“
J.Jukštaitė sako, kad tai tampa labai akivaizdu į mokyklą priimant naujus mokinius: „Mes tą matome ir savo mokykloje. Priimame mokinius, kurių vertinimai yra devintukai–dešimtukai, bet kai jie mūsų mokykloje laiko stojamąjį testą – neišlaiko, nors yra atėję su puikiais įvertinimais. Tai rodo, kad mokytojai tikrai turi nevienodas vertinimo sistemas ir už patenkinamo lygio užduotis rašo 9–10, kai galėtų parašyti tik šešetą.
Taip yra dėl to, jog valstybės lygmeniu nėra vertinimo sistemos. Kitos valstybės tą turi ir jų praktika rodo, kad tai veikia.“
Pašnekovė taip pat akcentuoja problemą, jog Lietuvoje stinga ne tik mokytojų, bet ir pasitikėjimo jais: „Palyginčiau su Suomija, nes esu daugiausiai susipažinusi ir mačiusi. Ten, visų pirma, yra pasitikėjimas mokytoju, kas pas mus Lietuvoje taip pat labai deklaruojama.
Bet kodėl suomiai taip pasitiki mokytojais? Todėl, kad mokykloje negali dirbti mokytojas, neturintis magistro laipsnio. Lietuvoje dirba net studentai, nes mokytojų tiesiog trūksta.“
Todėl, sakė J.Jukštaitė, aukšto pasitikėjimo lygio ir negali būti: „.Jie nėra to paties išsilavinimo žmonės.
Pas mus yra dideli skirtumai tarp mokyklų, nes mes neturime bendrų susitarimų.
Kitas dalykas, kai pristatomas atnaujintas ugdymo turinys. Ką tada daro suomiai? Jų mokytojai pagal pagal atnaujintą ugdymo turinį parengia mokymo priemones. Tuomet mokytojui nereikia galvoti užduočių, skirtų žinių patikrinimui, – jie ima jau parengtas užduotis. Visi vienodas, mokyklos ten – tolygios.
O mes patys kuriame testus, patys kuriame mokymo priemones. Nėra naujų vadovėlių ir kiekvienas mokytojas turi savo supratimą. Taip, yra dalis turinio, bet jis nėra vienodas. Pas mus yra dideli skirtumai tarp mokyklų, nes mes neturime bendrų susitarimų.“
Mokytojai prisitaiko prie klasės lygio
J.Jukštaitė sako, kad kartelė, ką mokinys turi žinoti, yra labai aiški. Be to, viskas numatyta bendrosiose programose.
„Problema, kurią mes matome, kad mokytojai labai prisitaiko prie klasės lygio ir rengdami testus. Sukuria matematikos testą, kuriame vyrauja patenkinamo lygio užduotys, nes aukštesnio ta klasė neįveiks.
Tačiau atlikę tokį testą ir išsprendę visas užduotis mokiniai negali gauti aukštesnio įvertinimo, kaip šešetas. O mokyklose yra taip, kad jie gauna dešimtuką, nors ten nėra aukštesnio gebėjimo užduočių“, – kalbėjo pašnekovė.
J.Jukštaitė pastebėjo, jog kartais mokyklos patiria spaudimą iš tam tikrų išorės institucijų dėl to, kad jų mokinių rezultatai yra prasti: „Ir atsiranda vidinis noras slėpti tuos rezultatus ir tą padėtį keisti. Mes bijome atrodyti prastai – čia taip pat yra problema.“
Ši kultūra labiausiai priklauso nuo pačios mokyklos administracijos požiūrio: ar išties bijoma atrodyti blogai?
„Jei mes blogai atrodome – ką darome? Galime ieškoti kelių, kaip tai pagerinti. Buvo blogai – bet padarėm kažką ir mūsų rezultatai pasikeitė. Bet mes bijome.
Aišku, tam reikia ir valdžios institucijų požiūrio, o gal ir savivaldybės reitinguoja mokyklas?
Pasiekimų patikrinimai yra labai sureikšminami ir mokiniai jaučia baimę. Kokia kultūra iš to ateina?
Savo mokykloje, kai mokiniai 5 ar 6 klasėje laikydavo pasiekimų patikrinimus, tėvus informuodavome, kad nereikia bijoti, kad čia yra tik žinių pasitikrinimas, nes pažymį mes rašome, jei pats mokinys nori, jei jam viskas pavyko. O rezultatus daugiau analizuojame patys.“
J.Jukštaitė pasakojo, kad prieš dešimtmetį, kai kūrėsi gimnazija, buvo organizuojami pirmieji mokinių žinių patikrinimai, kuriuos taisė patys mokytojai.
„Ir mokytojai uždavė klausimą – kaip reikia vertinti šiuos darbus? Taip, kaip yra, ar kaip turi būti? Su tokia praktika ateina mokytojai, vadinasi, jiems yra pasakyta, kaip jie turi vertinti tuos darbus, kad mokyklos rezultatai neatrodytų prasti. Čia yra ta kultūra, kurią reikia išguiti. Nereikia bijoti atrodyti blogai“, – teigė pašnekovė.
Kokybiškus ir tinkamus pasiekimų patikrinimus, pasak J.Jukštaitės, galima būtų užtikrinti: „Man atrodo, kad tai galima padaryti paprastai. Lietuvoje turime gerai veikiančią brandos egzaminų sistemą – ji užtikrina skaidrumą, visos sąlygos nusirašinėti yra užkirstos.
Jei mes sugebėsime visus tarpinius pasiekimų patikrinimus organizuoti taip, kaip organizuojame egzaminus, viskas bus gerai – sąlygos mokiniams bus vienodos.
Labai pavojinga, mano nuomone, jų vykdymą ir ypatingai vertinimą palikti pačiai mokyklai. Tada daug kur sumažėja sąmoningumo, atsiranda baimė atrodyti prastai ir ji verčia priimti nesąžiningus sprendimus.“
Pasiekimų patikrinimą turi išlaikyti ketvertui
Jonavos senamiesčio gimnazijos direktorius Darius Mockus sako, kad apie 10 klasės pasiekimų patikrinimą bei problemas kalbėta jau seniai.
„Ir praėjusioje kadencijoje, ir dar prieš tai. Taip, kaip buvo, likti tikrai negalėjo. Dauguma mokyklų vadovų ir mokytojų palaiko ministerijos siūlomą sprendimą, kad 10 klasės moksleivis, norėdamas įgyti pagrindinį išsilavinimą, turi pademonstruoti minimalų žinių lygį ir pasiekimų patikrinimą išlaikyti ketvertui.
Nes taip, kaip buvo, kad mokinys atėjo, pasėdėjo penkias minutes ir vertintojams padavė tuščią užduočių lapą – ši praktika turi keistis.
Tokia tvarka ilgainiui silpnina pačių mokinių atsakomybę už mokymąsi. O kam čia stengtis? Mes niekuo neįsipareigoję, galima ir pamokas praleidinėti, galima rimtai nedirbti.
Tokių apraiškų buvo labai gausiai. Aš visgi vertinu, kad tai prisidėjo prie prastesnių matematikos egzaminų rezultatų ar kitų dalykų pasiekimų.
Ar įmanoma sėkmingai mokyti mokinį, jeigu jis nejaučia jokios atsakomybės už savo veiklą, už savo mokymosi rezultatus? Tikriausiai sėkmės tikėtis sunku arba ji bus tokia, sakykim, labai menka“, – kalbėjo D.Mockus.
Suprantu, kad politikai nori mokinių sėkmės istorijų, jie nori fotografuotis su šimtukininkais.
Pasak D.Mockaus, šių metų dešimtokai, kol viešoje erdvėje sklandė pasiūlymas, kad pasiekimų patikrinimus reikės išlaikyti ketvertui, buvo labiau susikaupę ir intensyviau naudojosi konsultacijomis. Tačiau vos išgirdę, kad šiemet ketvertas dar neprivalomas – atsipalaidavo.
„Aišku, tai nėra masinis reiškinys, tačiau taip pasijuto mažesnę mokymosi motyvaciją turintys gimnazistai. Vis tiek mes tuos vaikus turime įstatyti į tam tikras vėžes, rėmus – jų ateičiai, kad jie žinių turėtų daugiau“, – sakė D.Mockus.
Sistema neturi „sukirsti“ mokinio
Kitas dalykas, sakė D.Mockus, kaip vyks pasiekimų patikrinimai.
„Aš visad laikiausi pozicijos, kad švietimo sistema neturi „sukirsti“ mokinio. Kitaip tariant, ieškoti, ko jis nemoka. Atvirkščiai – mes turime sudaryti sąlygas mokiniui pademonstruoti tai, ką jis moka. Ir taip galbūt žadinti jo motyvaciją.
Sakyčiau, kad užduočių rengėjai, kurie rengs užduotis pasiekimų patikrinimui, turi labai akylai žiūrėti, kad nepatektų užduotys, kurių vaikai dar nesimokė, nes praktikoje yra buvę tokių pavyzdžių“, – sakė D.Mockus.
Dar vienas akcentas – neperkrauti mokinių užduočių skaičiumi. D.Mockus sakė žinantis istorijų, kai gerai besimokantys mokiniai per pasiekimų patikrinimą nespėjo atlikti visų užduočių: „Tas, kurias atliko, išsprendė teisingai, bet nespėjo visų ir todėl įvertinimas buvo mažesnis.“
Mokyklų reitingavimas – tik pagal akademines žinias
Kalbėdamas apie mokinių nuotaiką ir nuomones D.Mockus sakė, kad jos – labai įvairios.
„Tie, kuriems sekasi geriau, didelės įtampos nejaučia. Visos mūsų sistemos ir mūsų mokyklų bei savivaldybių užduotis turėtų būti sumažinti mokinių patiriamą įtampą.
Man atrodo, kad žinių pasitikrinimai yra praradę pagrindinį savo tikslą – galbūt ne patys pasiekimų patikrinimai, o kaip mes naudojame jų duomenis. Dabar yra mokyklų reitingavimas vien tik pagal akademines žinias. Ir pirmiausia, kaip bebūtų gaila, netinkamą duomenų naudojimą propaguoja politikai, ir ypač – savivaldybių lygmenyse.
Aš su daugybe mokyklų bendrauju ir dažnai girdžiu apie reitingavimą.
Iš tikrųjų mes galime paklausti – o kaip tie vaikai, kurie pažengė nuo dvejetuko iki ketverto? Ar jų pažanga yra mažesnė? Ar jie mažiau vertingi kaip žmonės?
Suprantu, kad politikai nori mokinių sėkmės istorijų, jie nori fotografuotis su šimtukininkais. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai, bet jie tokiu būdu skirsto žmones.
Iš tikrųjų mes galime paklausti – o kaip tie vaikai, kurie pažengė nuo dvejetuko iki ketverto? Ar jų pažanga yra mažesnė? Ar jie mažiau vertingi kaip žmonės?
Man atrodo, kad tai yra mokyklos, vaikų selekcionavimas. Dar daugiau – toks skirstymas, toks tiesmukiškas lyginimas naikina įtraukaus ugdymo vertybes, apie kurį mes daug kalbame. Pavyzdžiui, pagarbą mokinių įvairovei. Kiekvienas žmogus yra vertingas ir nesvarbu, ar jam labai sekasi matematika. Gal jam kitur sekasi?
Kol kas tokia kultūra vyrauja, tai uždeda psichologinę naštą ir vaikams. Mokyklos tarsi nori demonstruoti gerus rezultatus, tada nevalingai gali atsirasti spaudimas vaikams ir mokytojų prašymas daugiau dirbti. Nes neišlaikys egzamino.
Tik kai suskaičiuoji valandas, tai vaikai kartais dirba daugiau nei suaugusieji. Jei yra septynios pamokos ir dar namų darbai – tikrai išeina daugiau, pavyzdžiui, nei aštuonios valandos.
Spaudimas vaikams yra didelis. Mes turime atsisakyti ir kuo greičiau tiesmukiško lyginimo ir siekti, kad tie patikrinimai taptų eiliniais kontroliniais darbais. Tebūnie jie vykdomi galbūt prie kompiuterio, galbūt jų duomenys suplauks į Nacionalinę švietimo agentūrą, bet emocine prasme padarykime juos kaip kasdienį darbą.“
