Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Moksleiviai apie skaudžiausias savo patirtis filme „JIE. Paaugliai be grimo“

Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos mokytojai bei moksleiviai sukūrė socialinės dokumentikos filmą „JIE. Paaugliai be grimo“. Filmas yra sudarytas iš nesuvaidintų, tikrų pokalbių su 16-19 metų jaunuoliais, kurie pasakoja asmenines istorijas apie šeimą, santykius su tėvais, patyčias ir kaip jas pavyko įveikti, patirtį vaikų globos namuose, paaugliškas problemas, ateities planus.

Filmą kūrė mokytojai Jurgita Radzevičiūtė ir Marius Janulevičius, filmavo Tautvydas Kumbrevičius. Už atvirumą ir drąsą kalbėti filmo kūrėjai dėkoja gimnazistams Ernestui, Aidui, Gabrielai, Jurijui, Aurelijui, Dominykui ir Agnieškai.

Peržiūrėjus filmą tampa akivaizdu, kad jį buvo įmanoma sukurti tik todėl, kad tų vaikų santykis su mokytojais nuoširdus, žmogiškas, tikras.

Kalbindama mokytojus Jurgitą Radzevičiūtę ir Marių Janulevičių išgirdau nepagražintą, tikrą pasakojimą apie tai, kuo iš tiesų gyvena moksleiviai ir mokytojai. Pasakojimą, kuris vieniems patiks, kitiems sukels norą ginčytis ir neigti.

Tačiau jis toks pat atviras ir tikras kaip ir jų mokinių pokalbiai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mokytojas Marius Janulevičius ir Jurgita Radzevičiūtė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mokytojas Marius Janulevičius ir Jurgita Radzevičiūtė

Apie idėją

M.Janulevičius: Šiemet mūsų gimnazijoje nutiko nemalonus patyčių atvejis, kuriame dalyvavo keli iš pažiūros geri gimnazistai.

Problema buvo išspręsta, bet sukėlė daug klausimų bendruomenei – kaip ir kodėl nutinka, kad iš esmės paprasti, taisyklių besilaikantys, iš tvarkingų šeimų kilę vaikai tam tikromis aplinkybėmis pradeda elgtis netinkamai?

J.Radzevičiūtė: Todėl kilo idėja „įlįsti“ į gimnazistų „kailį“ ir pamatyti pasaulį jų akimis. Sumanėme nufilmuoti atvirų pokalbių su paaugliais filmą, kuriame gimnazistai patys papasakotų, kaip jie gyvena, kaip vertina savo santykius su tėvais, bendraamžiais ir mokytojais, dėl kokių sumetimų laužo jiems nustatytas taisykles, kokias tikrąsias patyčių priežastis mato ir kaip elgiasi, su jomis susidūrę patys.

Apie prevencines programas bei projektus

M.Janulevičius: Kiekvienais metais Lietuvos mokyklose, tarp jų ir Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje, vyksta daugybė įvairių akcijų ir renginių, kuriais siekiama ugdyti toleranciją ar mažinti patyčias; akcijoms pasibaigus, mokyklos ir įvairios organizacijos pasirašo sau „pliusą“ ir ramiai gyvena toliau.

Ne paslaptis, kad trumpalaikės „Savaitės be patyčių“, Tolerancijos dienos renginiai ir kitos prevencinės akcijos mokyklose gana dažnai būna formalios ir nepasiekia reikšmingų ilgalaikių pokyčių, geriausiu atveju trumpam atkreipia dėmesį į problemas, kurias visi žino, bet nesijaučia galintys ką nors pakeisti.

J.Radzevičiūtė: Labai svarbu, kaip yra pateikiamos tokios iniciatyvos. Rekomendacijos, kurios pateikiamos organizatorių puslapiuose, yra paviršutiniškos, metai iš metų nesikeičiančios, besikartojančios, jose neatsispindi tikroji patirtis. Vaiko pojūčių ten nėra.

M.Janulevičius: Filmų apie paauglius ir patyčias yra labai daug, didesnė jų dalis – „parodomoji“ prevencinė produkcija, neretai pagaminta įvairių projektų lėšomis, bet visiškai neveiksminga. Nenorėjome kurti tokio filmo. Norėjome pamatyti ir parodyti kitiems nepagražintą tiesą, net jei ji būtų ne itin maloni.

Mes irgi esame sukūrę tokių produktų, kuriuos pavadinčiau reklaminiais. Pavyzdžiui, pernai filmuką, skirtą tolerancijos dienai. Tolerancijos simbolis buvo tais metais raktas. Vaikai pasiskirstė į neva tarpusavy nesutariančias grupeles, vieni vienos spalvos, kiti kitos, tada mokytoja jiems padovanojo raktą, kuris atrakina jų širdis, nes, pasirodo, viskas glūdi širdyje. Ir visi labai džiaugėsi.

Bet mes suprantame, kad tokie projektai nekeičia situacijų, tuo įsitikinome šiemet. Nedetalizuodamas situacijos pasakysiu, kad iš pažiūros neblogi mūsų gimnazistai sudalyvavo už mokyklos ribų labai grubioje patyčių situacijoje, kai turėjo net įsikišti policija. Dalis tų patyčių dalyvių anksčiau aktyviai dalyvavo įvairiuose tolerancijos, kovos su patyčiomis projektuose.

Šiemet irgi planavome dalyvauti akcijoje „Be patyčių“, vėl sukurti kokį nors filmuką, pasikalbėti su vaikais, įtraukti juos į veiklas.

Tačiau su Jurgita susėdome ir nutarėme – kam mums vaidinti, kai turime realią situaciją, tikrą problemą. Negi kaip kokie apsimetėliai turime organizuoti kažkokius renginius, kurie neva kažką pakeis. Nors nekeičia.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mokytojas Marius Janulevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Mokytojas Marius Janulevičius

Manau, kad dalyvaudamas kokiame nors projekte, iš tiesų pasakai, kad ta problema tau neegzistuoja.

Pavyzdžiui, būna AIDS diena ir vaikai piešia plakatus, kad pavyzdžiui, pabučiavęs ta liga sergantį ar paėmęs jį už rankos, neužsikrėsi. Bet niekas iš vaikų nežino, kas ta AIDS ir jiems tai nerūpi. Vyksta kažkokia tuščia parodomoji akcija.

Nei tėvai, nei mokytojai nežino giluminių vaikų elgesio priežasčių, nes mažai kalbasi su vaikais.

Kai dalyvauji projektuose tolerancijos, kovos su patyčiomis temomis, iš tiesų duodi suprasti aplinkiniams, kad mums tai neaktualu, nes mes esame tokie geri, kovojame prieš tai ir patys elgiamės tinkamai.

Ir staiga „bumpt“, tie vaikai, kurie aktyviausiai dalyvauja akcijose, pasirodo, patys elgiasi visai kitaip – gali ir dalyvauti muštynėse, ir jas filmuoti.

J.Radzevičiūtė: Daugelyje progimnazijų, gimnazijų neva patyčių nėra, jų mažėja – tik vienas kitas atvejis. Argumentuojama, kad mes apie tai kalbame, vyksta projektai, dalijami lankstinukai. Nežinau, kiek tas kalbėjimas, tos programos keičia situaciją. Bet ji tikrai ne tokia, kaip pateikiama.

Norint keisti situaciją pirmiausia turi ateiti pagarba vaikui, vienas kitam iš šeimos, iš mokyklos. Nepamirškime – ir iš visos visuomenės. Kiekvienas susiduriame su pagarbos stoka.

M.Janulevičius: Iš pradžių norėjome kurti filmuką apie konkrečią situaciją, kalbinti patyčių dalyvius.

Tačiau įvertinę aplinkybes, kaip dabar traktuojamos žmogaus teisės, vaikų teisės, ir kitus įstatyminius niuansus, supratome, kad tai neįmanoma.

Pagalvojome, kad ši situacija mus įkvėpė, tačiau galime atitolti nuo jos ir kalbėti apie pačią problemą, jos esmę. Paprašėme labai skirtingų vaikų, kad jie su mumis pasikalbėtų prieš kamerą. Su kiekvienu bendravome apie valandą.

Pokalbio pradžioje gimnazistai dažniausiai nebuvo savimi, stengėsi būti diplomatiški ir kalbėti taip, „kaip reikia“; vėliau atsipalaidavę jie tapo atviresni ir nuoširdesni – o filmui būtent tokie auksiniai momentai ir buvo reikalingi.

Kaip manote, ką vaikai kalba iš pradžių? Jie kalba taip, kaip reikia: „oi, oi patyčios, tai yra be galo blogai“, bet paskui jie atsiveria, tampa nuoširdūs. Būtent tokias vietas dėjome į filmą.

Mums labai kirbėjo klausimas, kas atsitinka, kad iš pažiūros geras vaikas ima elgtis blogai? Kalbi – nuoširdus geriausias vaikas, iš geros šeimos, o po pamokų – jis kažką daužo. Kaip taip atsitinka?

„Suteikime paslaugą“ – negeras požiūris. Jei visi mokytojai imtų dirbti vadovaudamiesi tokiu požiūriu, tai švietimas galutinai žlugtų.

Arba priešingai, vaikas atrodo labai chuliganavotas, o pasirodo, jis yra labai geras. Kaip vienas iš berniukų, kuris prižiūri savo neįgalią seserį. Jam 16, jai 28, ji sėdi invalido vežimėlyje. Jis ja rūpinasi. Tai ar jis blogas žmogus? Tačiau jis leidžia sau filmuoti muštynes. Tai kaip taip atsitinka?

Dar manau, kad mes labai stereotipizuotai suvokiame žmones, situacijas. Tu arba geras, arba blogas. Nėra pas mus pilkų atspalvių.

J.Radzevičiūtė: Nei tėvai, nei mokytojai nežino giluminių vaikų elgesio priežasčių. Nes mažai kalbasi su vaikais. Kiek tėvų galėtų kasdien atsakyti, ką naujo šiandien sužinojo apie savo vaiką? Turbūt kiekvienam vertėtų to savęs paklausti.

Supraskime vaikus, jei šeimoje jis yra perspaustas ir nuo mažens atlieka suaugusiojo funkcijas, jam trūksta meilės, nerūpestingo gyvenimo, bendravimo, natūralu, kad jis siautėja mokykloje ir už jos. Vaikas supranta, jei esu suaugęs namuose, vadinasi, galiu būti suaugęs ir vartodamas alkoholį, rūkydamas.

Negali būti vienoje vietoje, vienose situacijose suaugęs, o kitose dar vaikas.

Apie mokytojo ir moksleivio ryšį

M.Janulevičius: Manau, kad tai, ką parodėme filme, nėra tik mūsų gimnazijos problema, visose mokyklose vaikų problemos panašios – ir vienatvės jausmas, ir nesikalbėjimas su tėvais.

Kai vaikas namuose negauna jokios emocinės paramos ir mokytojas jam parodo nors truputį dėmesio, užsimezga ypatingas ryšys. Net nežinau, kaip tai tiksliai įvardinti.

Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad mane mokykloje kas nors būtų paprašęs atsisėsti prieš kamerą ir atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Nieko aš niekam nebūčiau pasakojęs.

Užuot bendravę su vaikais, mes pildome įvairias ataskaitas, braižome grafikus ir atrodo, kad patyčių mažėja.

Įsivaizduokit, kaip jiems trūksta bet kokio žmogiško santykio: tu jam nusišypsai, parodai dėmesį ir jis tau atsiveria. Neturi vaikas suaugusio žmogaus, kuris jį atlieptų.

O tėvai? Pasikvieti pasikalbėti ir girdi: „oi, kaip mes dirbame, viską dėl to vaiko darome“.

Jei ryšys su kitu žmogumi būtų nesvarbus, mus jau seniai būtų pakeitę kompiuteriai, nes yra tikrai daug gerų mokomųjų programų, skirtų mokytis ir kalbas, ir kitus dalykus.

Tačiau net ir skandinavai, kuriuos mes aklai kopijuojame, vis garsiau kalba, kad kompiuteriai yra gerai, tačiau klasėje svarbiausias yra mokytojas.

J.Radzevičiūtė: Ir net ne mokytojas svarbiausia, mokytojas turi būti pirmiausia ugdytojas. Kai Lietuvoje pasikeis ir šitas supratimas, tai pasikeis ir mūsų visų santykiai. Nes yra mokytojai, kurie darbą atlieka formaliai ir santykio su vaiku niekada neturės, bet yra mokytojai, kurie ir dabar yra ugdytojai. Bet čia jau švietimo politikos spragos.

Apie statistiką, paslaugas ir realybę

M.Janulevičius: Filmuodami mes klausėme vaikų, ką jie patartų daryti susidūrus su patyčių atveju. Ir dauguma prisipažino, kad mokytojams geriau nesakyti. Nepasitiki mokytojais, nes neva jie išplepa ir kažkuria prasme situacija būna dar labiau eskaluojama.

J.Radzevičiūtė: Pas mus dar daug mokinių turi įsitikinimą, kad susitvarkyti gali patys, kad jie yra savarankiški. Daugeliui jų gėda kalbėti apie tai, ką patiria. Gal čia mūsų nacionalinis bruožas tylėti, nesakyti.

M.Janulevičius: Ne visi žmonės yra tokie stiprūs, kaip čia kalbantis Aurelijus, kuris rado pats išeitį ir nuėjo į kikbokso treniruotes. Ir baigėsi patyčios.

Kiek reikia drąsos ir gebėjimo gyvenime „vartytis“, kad vaikas, neturėdamas pinigų treniruotėms, nueitų pas trenerį, papasakotų savo situaciją mokykloje ir prašytų padėti.

Mano akimis, tai, kad jis išdrįso nueiti ir paprašyti svetimo žmogaus pagalbos, yra labai drąsu, ypač, kai tu esi tik šeštokas.

Bet ne visi yra tokie stiprūs. Jo istorija – sėkmės istorija. Jis dabar galėtų jau gal būti narkomanas, nelankyti mokyklos. Bet jis mokosi gimnazijoje, nors ne pačiais aukščiausiais pažymiais, jis turi gyvenimo planą, svarsto variantus, kur studijuos ir ką darys, jei nepavyks įstoti. Galbūt taps savanoriu. Jis neplanuoja išvažiuoti į užsienį kapoti fabrike vištoms galvų. Jis kabinasi už gyvenimo čia.

Statistika yra niekai. Kai vaikas nusižudo, neguodžia jokie skaičiai.

Bet yra daug silpnesnių žmonių, kurie palūžta, nusižudo.

Kiekvienais metais mokyklose būna vaikų savižudybių. Man labai apgailėtinai atrodo reakcijos į tragedijas. Tada visi aikčioja: „koks buvo geras vaikas, kaip gerai mokėsi, niekada gyvenime nesakė, kad kas nors blogai...“

Ir visi – psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, tėvai, draugai būna labai nustebę. Tada pastato nuotrauką su gedulo juostele, degina žvakutes ir gūžčioja pečiais, kaip čia pas mus nutiko tokia nelaimė, tikrai niekas nesitikėjo.

Štai svetainėje „Be patyčių“ džiūgaujama, kad apklausos rodo patyčių mažėjimą mokyklose. Ką tai rodo – neaišku. Ypač turint omeny, kad patys moksleiviai sako, jog pasakotis mokytojams neverta, tėvams dauguma irgi nieko nesako, nes gėda.

Statistika yra niekai. Kai vaikas nusižudo, neguodžia jokie skaičiai. Kas, kad tais metais, tarkime, kažkiek procentų savižudybių yra mažiau. Kas yra ta statistika? Mes gi dirbame su gyvais žmonėmis.

Mane erzina, kai į švietimą žvelgiama kaip į paslaugą.

Švietimas nėra paslauga. Tai investicija, kur ne iš karto matai grąžą. Mes nežinome, koks galiausiai bus rezultatas, bet stengiamės. Kaip mums pavyko, paaiškės negreitai, galbūt, kai mūsų jau gyvų nebus. Gal kažkas iš mūsų mokinių bus Nobelio premijos laureatas, o gal kuris nors sėdės kalėjime už nužudymą. Iš kur mes galime žinoti? Bet nė vieno nemokai netinkamai elgtis.

„Suteikime paslaugą“ – negeras požiūris. Jeigu mes tik teiktume paslaugas, tai mokiniai nenorėtų eiti į mokyklą.

Paslaugų teikėjas nekreiptų dėmesio, kad žmogus liūdnas: „atsiversk sąsiuvinį, rašome kontrolinį“, – taip atrodytų paslauga. Nes paslaugų teikėjui nerūpi tai, kas neapibrėžta jo instrukcijose.

Prekybos centre pardavėja neklausia, kaip jūs jaučiatės. Ji turi šyptelėti, pasakyti „laba diena“, nuskenuoti prekes ir atsisveikinti, nes tai įrašyta jos pareigybėje.

Ji nesidomi, ar jums šiandien skauda skrandį, ar susipykote su vyru. Ji teikia tik paslaugą. Jos paslauga – pardavimas.

Bet švietimas nėra tokia paslauga. Nors susiduriame su požiūriu, kad švietimas yra tik paslauga ir jūs čia, mokytojai, nesusireikšminkite.

Bet jei visi mokytojai imtų dirbti vadovaudamiesi tokiu požiūriu, tai švietimas galutinai žlugtų.

Apie informacinius burbulus

M.Janulevičius: Kurdami filmą su Jurgita kalbėjomės, kad visuomenėje, ne tik FB, bet ir realiame gyvenime žmonės gyvena informaciniuose burbuluose.

Tėvai turi savo burbulą. Jie kažką girdėjo apie mokyklą, bet kol iš ten niekas neskambina, tol viskas atrodo gerai. Mokiniai turi savo burbulą, kur susitaria dėl kažkokių muštynių po 7 pamokų. Mokytojai apie tai nieko nežino, tėvai nežino – visi gyvename savo burbuluose. Kaip juos sujungti į vieną, kad mes visi vieni apie kitus daugiau sužinotume?

Bet užuot bendravę su vaikais, mes pildome įvairias ataskaitas, braižome grafikus ir, atrodo, kad patyčių mažėja.

Nepavydžiu mokyklų administracijai. Kiek mes gauname užklausų, anketų, kurias reikia pildyti tik tam, kad daugybė ministerijai pavaldžių įstaigėlių susidėtų pliusus ir pateisintų savo darbo vietas.

Visų dalykų mokytojai turi į mokymo programą pagal ministerijos kažkokiais numeriais pažymėtus įsakymus integruoti daugybę programų. Tarkime, Laisvės kovų istoriją galiu integruoti, tai prasminga ir įmanoma per mano dėstomas lietuvių kalbos ir literatūros pamokas.

Bet lytiškumo ugdymas? Kaip man tai integruoti į savo dalyką? Turi būti specialistas, kuris ateina ir išdėsto. Tas pats ir su civiline sauga, karjeros ugdymu. Tas pats ir su patyčių prevencijos programomis.

Mokytojui dar vieną programą numeta, kažkas pliusą užsideda. Kažkas ES paramą gauna: prispausdina lankstinukų, išsiuntinėja po mokyklas – neva dirba, reikšmingi dėdės džiaugiasi, taip, patyčių mažėja.

O realybėje dirbdamas imi į tas programas nekreipti dėmesio, nes jas visas vykdydamas tiesiog išsikraustytum iš proto. Todėl atsirenki, kas yra svarbu.

J.Radzevičiūtė: Nenorėčiau, kad baigtume pesimistine gaida. Manau, kad pamažu visuomenėje randasi daugiau supratingumo. Anksčiau, jei, pavyzdžiui, žmogus ką nors vartoja, jis buvo nurašomas kaip degradavęs. Dabar suvokiama – jei vartoji, vadinasi, turi problemą. Galbūt dabar ir vaikai žiūri truputėlį kitaip vieni į kitus. Labai svarbu, kaip mes visa tai pateiksime. Po šio filmo vaikai ėmė žiūrėti vieni į kitus kiek supratingiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?