Apie tai, kaip atrodo šių dienų mokyklos gyvenimas. Ar įmanoma ir kaip sudominti išmaniuosius vaikus? Ar jie tokie baisūs, kaip linkstama piešti? Kas šiandien yra mokytojas, kokia jo misija? Apie tai kalbamės su Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos fizikos ir informatikos mokytoja bei jau 20 metų vykstančios akcijos „Padėkime tiems, kurių nelanko Kalėdų Senelis“ organizatore Danguole Jančauskiene.
– Tradiciškai visų pirma norisi paklausti, prieš kiek laiko ir kodėl pasirinkote pedagogės kelią?
– Jau devintoje klasėje žinojau, kad būsiu mokytoja. Tiesa, ne fizikos, o lietuvių kalbos, tačiau paskutinėje, vienuoliktoje, klasėje persigalvojau. Fizika atrodė ganėtinai žavus mokslas, tad įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą, tuo metu jis dar buvo institutas. Tas susižavėjimo fizika jausmas liko iki šiol. Vėliau baigiau Klaipėdos tęstines studijas ir įgijau informatikos bakalaurą.
Jau devintoje klasėje žinojau, kad būsiu mokytoja.
– Mokote fizikos ir informatikos. Ar vaikai šiais dalykais domisi mažiau nei anksčiau, o gal labiau? Sakykime, informatika. Kokių sprendimų tenka imtis, kad tos pamokos būtų įdomesnės, kad vaikų ausis bent kiek pasiektų tai, ką sakote?
– Įprasta, kad fiziką suvokia ir supranta ne visi. Taip visada buvo, taip yra ir dabar. Fizika – ne vien teorija, tai suvokimas, mokėjimas taikyti, analizuoti. Bet norint ją galima suprasti. Mokinių norą mokytis stengiuosi užauginti.
O su informacinėmis technologijomis, atrodytų, viskas aišku – vaikams kompiuteriai patinka, tad jiems viskas turėtų būti labai paprasta. Bet paradoksas yra tas, kad jie puikiausiai geba žaisti žaidimus, naršyti internete, bendrauti socialiniuose tinkluose, bet nemoka naudotis rašykle, skaičiuokle, naudotis elektroniniu paštu. Kaip prikalbinu, kad dirbtų? Kažkaip jų netenka daug įkalbinėti – visgi, kompiuteris jiems labai įprastas dalykas. Per pamoką mes labai retai naudojame vadovėlius, naują medžiagą pateikiu naudodama vaizdo projektorių, užduotis mėgstu kurti pati.
– Gvildenant šios dienos mokyklos klausimus, dažnai minimas mokytojų ir išmaniųjų vaikų atotrūkis. Ar jaučiate tai? Kaip tai sprendžiate?
– IT mokytojai negali būti neišmanūs. Bet žinoma, vaikai visada greičiau susivokia nei suaugusieji, neišskiriant ir IT mokytojų. Esu susitaikius su mintimi, kad gali pasitaikyti vaikų, kurie mane aplenks ir pralenks. Aš visada laukiu tokių vaikų ir tikiuosi jų supratimo. Džiaugiuosi matydama, kaip netradiciškai tokie vaikai mąsto, kaip sprendžia uždavinius.
Esu susitaikius su mintimi, kad gali pasitaikyti vaikų, kurie mane aplenks ir pralenks.
Be abejo, mokinių gebėjimai naudotis kompiuteriais, o ypač mobiliaisiais telefonais, yra žymiai didesni nei daugumos mokytojų, bet tai natūralu. Namuose vaikai moko savo tėvus naujųjų technologijų, galimos ir analogiškos situacijos mokyklose – mokytojai mokosi iš mokinių. Bet tai nėra norma.
– Kas yra „toliausiai“ – mokytojai, vaikai, tėvai? Kokių pokyčių, tendencijų pastebite per darbo metus?
–Tėvai. Logiška, kad kintantys visuomenės bendravimo modeliai persikelia ir į šeimas. Vis daugiau tėvų mažiau bendrauja su vaikais, jie tampa labiau užsiėmę ar užimti, o atsakomybę už savo vaikus vis dažniau perkelia mokyklai ar patiems vaikams. Nesiimsiu nagrinėti to priežasčių, bet tai liūdina. Bet reikia pasakyti, kad yra ir daug puikių tėvų.
– Nevengiama sakyti, kad šių dienų vaikai – žiauresni, labiau linkę į patyčias ir turi nemažai psichologinių problemų. Ar pastebite tai mokykloje? Kokie yra šių dienų vaikai mokytojo akimis?
– Pagal įvairias teorijas kiekvienos kartos vaikai skiriasi nuo buvusios kartos. Tai normalu – naujas laikas formuoja naujas technologijas, naujus požiūrius, vertybes. Dabartiniams mokiniams tenka itin daug naujų išbandymų – kaip niekad sparčiai kuriasi naujos technologijos, keičiasi politinė situacija, pasaulis tampa be sienų. Mes dažnai norime, kad jie elgtųsi pagal mūsų elgesio modelius, supratimą, bet juk akivaizdu, kad jie kitokie nei mes, ir kas, jei ne mes, mokytojai, turime juos suprasti.
Dabartiniams mokiniams tenka itin daug naujų išbandymų – kaip niekad sparčiai kuriasi naujos technologijos, keičiasi politinė situacija, pasaulis tampa be sienų.
Yra labai daug jaunų puikių žmonių – jie smalsūs, motyvuoti ir tiksliai žino, ko nori. Smagu dirbti su jais. Šalia jų yra ir vaikų, turinčių daugiau psichologinių problemų, nei turėjome mes augdami. Jie jautresni, turi įvairių kompleksų. Kai kurie save saugodami žeidžia kitus. Kaimiškų, mažų miestelių gimnazijose mažiau patyčių.
– Sprendžiant mokyklų problemas nemažai strėlių krinta ir į mokytojų pusę. Atkreipiamas dėmesys į motyvacijos stoką, sustabarėjimą ir inovatyvumo trūkumą. Kaip jūs tai pakomentuotumėt? Koks, jūsų nuomone, šių dienų mokytojas? Kokie didžiausi jo iššūkiai?
– Mokytojas turi būti įdomus ir profesionalus. Nesvarbu, kaip įdomus – keistas, linksmas, intelektualus, fanatikas keliautojas, bet jis neturėtų būti nuobodybė. Mokytojas privalo mokytis visą gyvenimą – ir ne tik savo dalyko ar naujųjų technologijų, jis turi būti godus visko, kas vyksta aplink. Būtų puiku, jei mokytojas būtų pozityvus.
Ir žinoma, mokytojas visada turi rasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis ir juos gerbti, juos suprasti, išklausyti. Negrįžtamai praėjo laikai, kai mokytojas, puikiai išmanantis dalyką, buvo neginčijamas autoritetas
– Kaip apskritai kinta mokytojo vaidmuo mokykloje? Anksčiau žinių šaltinis buvo mokytojas ir knyga, dabar – laikai keičiasi. Kaip sekasi mokytojams priimti naujas „pareigas“?
– Laikai keičiasi, bet mokytojo, kaip žinių šaltinio, pozicija išlieka. Kantrus ir ramus žodis pasiekia mokinio širdį ir protą. Juk kiekvienas suaugęs, prisimindamas mokyklą, prisimena ne konkrečią knygą, kokį nors demonstruotą pamokos metu filmą, o konkretų mokytoją. Vadovėlio, kaip knygos, pozicija susilpnėjo, ją papildo įvairios inovatyvios priemonės.
Ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą numatytos 2014-2020 Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
