Atsiminimai iš gyvenimo Anglijoje dar nespėjo apdulkėti – moteris su šeima iš Anglijos į Lietuvą grįžo prieš metus. Savo vardo atskleisti nepanorusi lietuvė pasakoja, kad Lietuvos švietimo sistemoje rado ir teigiamų bruožų, tačiau dalis – šokiravo. Paauglei dukrai grįžimas į Lietuvą buvo skaudus, o ir mokykloje pasitikę mokytojai nemokėjo įvertinti merginos žinių.
„Dar nėra daug tų grįžusių ir mokytojams tiesiog keista, kaip tu nekalbi, nes mes dar kalbame. O tie, kurie grįžę be kalbos, pasimetę. Jie net nežino, ką tu mokeisi, kad parsivežei kažkokį įgytą išsilavinimą, jiems nieko nesako, nes moko matematikos Anglijoje skirtingai, negu Lietuvoje. Ar istorija, ar geografija – tai visiškai skirtingi dalykai“, – pasakojo Rudaminos gyventoja.
Probleminę moteris mato ne tik švietimo kokybę, bet ir švietimo įstaigų stoką – buvusi emigrantė savo jauniausią sūnų moko namie, nes tai gali daryti pagal išsilavinimą, o ir vaiko į darželį leisti nepavyko, nes ten nepakako vietų.
Vilniaus lietuvių namuose moksleiviai rašo žodžių diktantą. Tai – pereinamoji klasė, kurioje mokosi atvykėlių iš svetur, tarp jų ir lietuvių išeivių vaikai. Jų lietuvių kalbos įgūdžiai ne tokie geri, kad galėtų mokytis bendroje klasėje. O vyresnių klasių moksleivių, kurių laukia patikros ir egzaminai, laukia labai intensyvi programa.
„Yra situacijų, kai vaikai grįžta nemokėdami visiškai lietuvių kalbos arba tik kalbėdami, bet negali užrašyti nieko, nes labai daug klaidų. Pirmiausiai sudedame visus pagrindus, pamatines žinias ir žiūrime, kai ateina į normalią klasę ir gimnazinę, pagal programą, ką pasivyti. Grįžtame į penktos klasės programą, jei to reikia, nesvarbu, kad yra devintokas. Pirmiausia reikalinga užpildyti spragas, kas yra praleista“, – kalbėjo išlyginamosios klasės lietuvių kalbos mokytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė.
„Didžiausias iššūkis mokiniams po išlyginamosios klasės yra istorija, geografija – tie dalykai, kurie reikalauja didelių lietuvių kalbos mokėjimo įgūdžių. Tai yra specifinė tartis, yra terminai, nes išlyginamojoje klasėje mes mokomės pagal programą. O šiek tiek išsiplėsti nepakanka kokiam vienuoliktokui, mokantis literatūros arba istorijos temų, ir vaikai turi nemažai padirbėti su žodynu“, – pasakojo išlyginamosios klasės lietuvių kalbos mokytoja Aušra Dabrauskienė.
Buvusi emigrantė savo jauniausią sūnų moko namie, nes tai gali daryti pagal išsilavinimą, o ir vaiko į darželį leisti nepavyko, nes ten nepakako vietų.
Tokių klasių, kaip ši išlyginamoji Lietuvoje yra vos kelios. Vaikui panorus eiti į įprastą valstybinę mokyklą, daugumos dalykų greičiausiai reikėtų mokytis jau anksčiau suformuotoje klasėje su metais jaunesniais moksleiviais. Nesant išlyginamosios klasės, lietuvių kalbos pamokas reikėtų lankyti papildomai.
„Jeigu mokinys grįžta, pavyzdžiui, iš Anglijos, ir jo anglų kalba, lyginant su bendraamžiais, yra geresnė, nes jis toje aplinkoje mokėsi, tai tą laiką galima išnaudoti mokymui lietuvių kalbos. Tai leidžia mūsų ugdymo planai daryti“, – sakė Švietimo mokslo ir sporto ministerijos atstovas Aidas Aldakauskas.
Ministerijos duomenimis, 3 iš 4 mokyklų rengiasi priimti silpnus lietuvių kalbos gebėjimus turinčius moksleivius.
