Loreta Vasiljevienė augina autizmo spektro sutrikimą turintį dešimtmetį Augustą. Berniukas lanko Vilniaus Spindulio progimnaziją, jam teikiamos psichologo, logopedo ir specialiojo pedagogo paslaugos.
Augustas turi elgesio problemų, todėl sunkesnėse situacijose jam prireikia ir specialiai skirtos mokytojo padėjėjo pagalbos. Klasėje berniukas turi pora draugų, kuriuos mama vadina mentoriais – Augusto pagalbininkais.
Tačiau ilgą laiką berniukas draugų neturėjo, o L.Vasiljevienė, kaip pati pasakojo, jautė priešiškumą iš kitų klasės vaikų tėvų.
Vaiką ruošėsi išmesti iš mokyklos
Augustui atėjus į bendrojo ugdymo mokyklą, pirmoji jo mokytoja, pasak pašnekovės, turėjo patirties su sunkiais vaikais, todėl jau pirmą dieną pastebėjo, kad Augustas yra kitoks.
„Aš iškart pakalbėjau su mokytoja, kad reikia supažindinti kitus, kad yra kitoks vaikas, reikia kažką daryti, kad kiti mažiau į jį reaguotų“, – sakė L.Vasiljevienė.
Aš iškart pakalbėjau su mokytoja, kad reikia supažindinti kitus, kad yra kitoks vaikas.
Mokytoja buvo supratinga, todėl kitiems bendraklasiams pristatė Augustą, informavo apie jam nustatytą sutrikimą: „Ji papasakojo, kad yra toks Augustas, kuris kartais nueina, atsigula, pasivaikšto ir vėl grįžta“.
Pradžia Augustui buvo sunki, o elgesys – iššaukiantis, todėl L.Vasiljevienė ėmė teirautis, kada vaikui bus skirta pagal Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) išvadą priklausanti mokytojo padėjėjo pagalba.
„Pradėjau klausinėti, kada mokytojo padėjėja ateis į mūsų klasę, nes žiūriu, kad klasės mokytoja vien mano vaiką pusę pamokos tramdo“, – pasakojo Augusto mama.
Netrukus apie Augusto elgesį mokykloje bendraklasiai ėmė pasakoti savo tėvams.
„Turime tokią tėvų grupę, kurioje esu ir aš. Tą žinodami tėvai pradėjo diskutuoti, kad Augustas trukdo, prašė paklausinėti vaikų, išsiaiškinti, kas ten yra, koks čia blogis mūsų klasėje“, – kalbėjo pašnekovė.
Kai kurie jų išreiškė norą Augustą išmesti iš klasės, todėl žadėjo kreiptis į mokyklą, savivaldybę, švietimo skyrių.
Man visa tai skaitant ir ašaros bėgo, ir pikta buvo, nes kalba apie mano vaiką prie manęs.
„Man visa tai skaitant ir ašaros bėgo, ir pikta buvo, nes kalba apie mano vaiką prie manęs“, – pridūrė L.Vasiljevienė.
Augusto mamai apie situaciją pranešus mokytojai, ši pripažino, kad problema – rimta, todėl pasikalbėjo su bendraklasių tėvais, apgynė Augustą ir, kaip Loreta pabrėžė, leido suprasti, kad apie išmetimą iš mokyklos negali būti kalbama.
„Mokytoja informavo, kad yra dar keletas vaikų daug blogiau besielgiančių nei Augustas, kad dabar, jeigu kas nors atsitinka, tai visi kaltina Augustą, mokytoja apgynė, sakė, kad iš tikrųjų taip nėra“, – kalbėjo pašnekovė.
Pavaduotojai patikinus, kad tėvai negali Augusto išmesti iš mokyklos, situacija aprimo, o tėvams sužinojus apie berniuko diagnozę, Augustui skyrus visą jam priklausančią pagalbą, problema išsisprendė.
„Paskui jiems buvo paaiškinta, bet iš pradžių net per susirinkimus sėdėdavau, niekas su manimi nebendraudavo, buvau kaip priešė“, – kalbėjo ji.
Švietimo dar trūksta
Situaciją išspręsti buvo galima daug anksčiau, pastebėjo pašnekovė. Pasak jos, mokytoja mokslo metų pradžioje bendraklasių tėvams privalėjo pranešti apie Augustą ir jam nustatytą sutrikimą, tačiau to nepadarė.
„Aišku, mano vaikas vis tiek būtų stebimas per padidinamąjį stiklą, bet tų įtampų būtų buvę mažiau“, – pabrėžė ji.
L.Vasiljevienė mano, kad priešiškumas jai ir jos vaikui kilo dėl kitų tėvų egoizmo, švietimo trūkumo. Augustą, jos nuomone, tėvai matė kaip tam tikrą grėsmę jų vaikams, ateičiai ir mokslams.
„Ten yra supermamytės, kurios mano, kad jų vaikai yra patys geriausi ir galvoja, kad jie per pamokas elgiasi gerai, galvoja, kad Augustas yra kažkoks trukdis, kuris neleis siekti aukščiausių rezultatų“, – tikino ji.
Situacija tapo geresnė, nes tėvai ir vaikai „apsiprato“ su Augusto sutrikimu, tapo labiau empatiški.
Berniuko mama pasakojo, kaip dar antroje klasėje nė vieno pakvietimo į bendraklasio gimtadienį nesulaukęs Augustas, trečioje, pasikeitus situacijai, gavo bent vieną.
„Antroje klasėje kažkoks vaikas visiems išdalino kvietimus į gimtadienį, o Augustui – ne. Širdis tiesiog plyšo. Bet jau trečioje klasėje jis irgi gavo pakvietimą. (...) Ten, aišku, jis sėdėjo ir žaidė atskirai, bet tai jau didelis žingsnis“, – prisiminė L.Vasiljevienė.
Nepasitenkinimas kyla iš nežinojimo
Inesa Gervė taip pat augina autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų. Kitaip nei Loreta, su kitų bendraklasių tėvų nepasitenkinimu pašnekovė teigė nesusidūrusi, tačiau vaikas sulaukė patyčių iš kitų bendraklasių: „Vaiko daiktai būdavo išnešioti po mokyklą.“
Ji akcentavo, kad mokytoja apie sūnaus autizmą buvo „atsargiai“ užsiminusi dar pirmoje klasėje, tačiau klasės valandėlių metu, kalbėdama apie patyčias, nedetalizavo, kas yra autizmas, kodėl tokį sutrikimą turintys vaikai elgiasi kitaip – šokinėja, negali ilgai sėdėti vienoje vietoje.
„Apie tai mažai buvo šnekama ir iki šiol jai (mokytojai – 15min) sunku suprasti, kad mūsų vaikas kitoks“, – problemą pabrėžė I.Gervė.
Su patyčiomis susijusias problemas I.Gervei yra tekę iškelti pačiai tėvų grupėje.
Yra buvę ir tokių atvejų, kai mama incidentus, susijusius su atžala, sprendė akis į akį kalbėdamasi su bendraklasių tėvais. Jų reakcija buvo dvejopa.
„Viena reakcija buvo gera, kad aš pasikalbėsiu su savo vaiku, žinau, kad jis yra aktyvesnis, o kita reakcija – atmetimo, maždaug, mano vaikas yra geras, gal problema yra su jūsų vaiku“, – kalbėjo pašnekovė.
Mūsų vaikas šokinėja po namus, todėl ji sakė, kad kreipsis į teismą, kad triukšmaujam.
Ji pabrėžė, kad didelių problemų mokykloje jos vaikui nekilo, bet pastebėjo, kad visuomenei vis dar trūksta žinių apie autizmo spektro sutrikimą.
„Turime, pavyzdžiui, problemų su kaimyne. Mūsų vaikas šokinėja po namus, todėl ji sakė, kad kreipsis į teismą, kad triukšmaujam.
Aš su ja kalbėjau, kad mano vaikas turi negalią, karantino metu mes sėdim izoliuoti namie, nesulaukiam jokios pagalbos, darome viską, ką tik galim, kad jai kuo mažiau girdėtųsi. Nežinau, kiek ji supranta, bet, manau, kad tokios situacijos kyla iš nežinojimo“, – pasakojo I.Gervė.
Kol pats nesusiduri, egzistuoja nuomonė, kad autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas gims kitam, bet tik ne man, apibendrino pašnekovė.
Ji pastebėjo, kad viešojoje erdvėje vis dar gausu komentarų, kuriuose autistams siūloma daryti eutanaziją, nes „nieko gero iš jų nebus“.
Didžioji dalis visuomenės nėra apsiskaitę.
„Didžioji dalis (visuomenės – 15min) nėra apsiskaitę ir jeigu vieno iš tų komentatorių toks vaikas būtų, taip nekalbėtų. (...) Aš pati, kai buvau nesusidūrus, daug ko nežinojau, bet gyvenimas parodo iš arčiau, kas tai yra.
Kol tokių komentatorių aplinkoje nėra autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių, jiems atrodo, kad pasaulis, gyvenimas tik sveikiems sukurtas“, – teigė I.Gervė.
Visuomenės švietimas – „juoda vieta“
Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos narė, Riešės gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Inga Ulevičiūtė Rukšėnienė akcentavo, jog sprendžiant specialiųjų poreikių vaikų integravimo, požiūrio į autistiškus vaikus klausimus, svarbu problemą pripažinti, ją priimti kaip iššūkį ir ieškoti sprendimo būdų.
Anot pašnekovės, esminį vaidmenį vaidina tėvai, mokyklos bendruomenė ir pedagogai. Ji pabrėžė, kad tėvai, augindami autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, arba žino apie vaiko diagnozę, arba apie ją net nenutuokia.
„Iki šiol visuomenės švietimas ir žinių suteikimas, kas yra autizmas, kaip su juo gyventi ir ar jo išsigąsti, ar su juo draugauti, yra juoda vieta“, – pastebėjo I.Ulevičiūtė Rukšėnienė.
Ji akcentavo, kad atpažinti ir suprasti autizmą – vis dar iššūkis. Nors pati augina autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, apie jį išsiaiškino tik atžalai atėjus į mokyklą.
„Matėme, kad mūsų vaikas kitoks, bet kad tai yra autizmas niekada nebuvome pagalvoję, nes apie tai tiesiog nežinojome. Atrodytų keista, pati esu pedagogė, turėjau būti pasiruošusi atpažinti, koks yra autistiškas vaikas, nes su sutrikimu savo darbe susidūrusi buvau ir anksčiau. Tačiau suprasti, kad tu dirbi būtent su autistišku vaiku nėra lengva“, – teigė pašnekovė.
Vaikui atėjus į darželį, vėliau į mokyklą, susiduriama su pedagogais, kurie, kaip išskyrė specialistė, arba išsigąsta vaiko su specialiasiais poreikiais, arba jį priima.
Pastaraisiais metais švietimo specialistai vis garsiau kalba apie įtraukųjį ugdymą ir jo svarbą specialiųjų poreikių vaikams, tačiau, pasak pašnekovės, tenka pripažinti, kad pedagogai turi per mažai žinių ir patirties darbui su autistiškais vaikais.
Todėl atsiranda problemų tarp klasės vaikų, jų tėvų ir pedagogų.
„Bendraklasių, viso mokyklos kolektyvo, klasės tėvų aplinkoje visada turime didžiulį margumyną žmonių, kurie arba žino apie tuos sunkumus su kuriais susiduria vaikas, arba ne.
Tada kyla klausimas, kieno čia pareiga supažindinti ir nuteikti arba bent jau pristatyti, kad turime vienokių ar kitokių problemų, mes jas sprendžiame, bet prieš jas neužsimerkiame“, – kėlė klausimą ji.
Svarbus administracijos požiūris, pagalbos suteikimas
Kai kurios įstaigos išsigąsta vos išgirdę apie vaiko diagnozę, todėl labai svarbus pozityvus administracijos požiūris. Integraciją į bendrojo lavinimo mokyklą palengvina ir reikiamos pagalbos vaikui suteikimas.
„Labai dažna problema, kai mokyklos neturi specialistų – psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo, padėjėjų (...) Vaikas turi turėti visą pagalbą, kuri jam priklauso pagal įstatyminę bazę, o ne tėvai maldauja, prašo, rašo raštus, kad būkit malonūs, skirkit specialistus“, – aiškino I.Ulevičiūtė Rukšėnienė.
Klasės vadovas, įsitikinusi ji, turi būti pasiruošęs tėvams ir mokyklos kolektyvui pristatyti ateinantį vaiką, informuoti apie situaciją, o autistiško vaiko tėvai – nebijoti kalbėti apie vaiko diagnozę.
O kas nutinka autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui, kurio mokyklos bendruomenė ir visuomenė nepriima?
I.Ulevičiūtė-Rukšėnienė siūlo įsivaizduoti, kaip jaustųsi bet kuris žmogus, patekęs į aplinką, kuri jį atstumia.
Kiek ilgai mes tvertume?
„Kiek ilgai mes tvertume?“ – klausė pašnekovė.
Ji taip pat pridėjo, kad vaikas su autizmo spektro sutrikimu, baigęs darželį, mokyklą, atsiduria toje pačioje visuomenėje, kuri jo nepriima ir nesužino, ką toks žmogus sugeba.
„Autistiški vaikai gali būti nepaprastai gabūs, jų galimybės gali būti išnaudotos dideliems tikslams (...) O mes juos norime atstumti. Tai kas tada atsitiks, kai mes juos atstumsime? Kas turės daugiau problemų – ar tas žmogus, ar visuomenė?“ – svarstė pašnekovė.
Didins atlygį švietimo pagalbos specialistams
Pernai Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, kurios panaikino diskriminuojančias nuostatas negalią ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Nuo 2024 metų tokie vaikai galės lankyti artimiausią mokyklą.
Bet ar mūsų visuomenė tam pasirengusi?
Reikia tik noro, nes galimybių yra, tikino I.Ulevičiūtė-Rukšėnienė.
„Jeigu mes patys, kaip visuomenė, stiprėsim ir gebėsim priimti bet kurį narį, suprasim, kad bet kuris narys yra svarbus bendruomenėje, tai sugebėsim pasiruošti“, – kalbėjo pašnekovė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovė Gražina Šeibokienė sutiko, kad dalies visuomenės, mokyklų bendruomenių požiūris į specialiųjų poreikių turinčius žmones yra kliūtis jų integracijai. Susidūrus su vaiku, turinčiu negalią ar specialiuosius poreikius, bandoma jį „pataisyti“. Per mažai galvojama ir apie aplinkos pritaikymą individualiems vaiko poreikiams, ugdymo būdus ir priemones.
„Tam, kad keistųsi visuomenės, mokyklų bendruomenės požiūris, turime dėti pastangas ir pirmiausiai užtikrinti reikalingą pagalbą klasėje ar grupėje, kad visi vaikai jaustųsi saugūs, gautų jų poreikius atitinkantį ugdymą ir pagalbą.
Dėl to šiuo metu yra stiprinama specialioji pagalba mokyklose steigiant papildomus mokytojo padėjėjų etatus“, – teigė G.Šeibokienė.
ŠMSM atstovė pažymėjo, kad šįmet 285 papildomiems mokytojo padėjėjų etatams steigti skirti 3,685 mln. eurų. Taip pat numatoma didinti darbo užmokestį švietimo pagalbos specialistams.
„Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šių darbuotojų darbo užmokestis turėtų didėti apie 20 proc. Atlyginimams didinti ir papildomiems švietimo pagalbos specialistų etatams steigti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iš valstybės biudžeto yra skirta per 10 mln. eurų“, – komentavo specialistė.
Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šių darbuotojų darbo užmokestis turėtų didėti apie 20 proc
Keisti neigiamą požiūrį į specialiųjų poreikių vaikus padės mokytojų kvalifikacijos darbui su autistiškais vaikais tobulinimas, specialių priemonių, įrangos ugdymui įsigijimas.
„Šiomis priemonėmis artimiausiu metu bus aprūpinamos mokyklos. Savivaldybių administracijos, mokyklos skatinamos planuoti darbus tariantis su mokyklų bendruomenėmis, įtraukiant įvairių ugdymosi poreikių turinčių mokinių tėvus, kad galėtų tinkamai pasiruošti įtraukties procesams“, – komentavo G.Šeibokienė.
