Jos teigimu, tai nereiškia, kad iššūkių nebus, tai reiškia, kad nepulsime kaltinti mokytojo, jog jis nesusitvarko su situacija, ar tėvų, kad jų vaikas pasielgė kaip nors netinkamai. Tai reiškia, kad sakysime: sėskime, spręskime – mums reikia visų jūsų pagalbos.
Įtraukiojo ugdymo principus nuo 2024 m. rugsėjo turės įgyventi visos šalies mokyklos. Mažiau su tuo susidūrusių mokyklų bendruomenėms galbūt tai kelia nerimą, tačiau dalis Lietuvos mokyklų ypač didelio pokyčio nė nepajus. Viena iš tokių – Jonavos r. Bukonių mokykla-daugiafunkcis centras, kurio vadovė net negali pasakyti, kada mokykloje buvo pradėtas įtraukusis ugdymas. Dalia Autukienė tikina, kad nedidelė mokykla, kiek ji tik pamena, priimdavo visus vaikus, kurie nori mokytis, ir mokymas vyko atsižvelgiant į jų poreikius, galimybes bei siekiant išgryninti jų stipriąsias puses.
„Esame kaimo mokykla, bet mums visada buvo svarbus kiekvienas mūsų apylinkės vaikas. Jau daugelį metų priimame visus vaikučius, kurie nori mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, ir ugdome juos pagal jų gebėjimus. Tai yra tiesiog natūralus ir neišvengiamas procesas, mes vaikų neskirstome nei klasėse, nei grupėse, jie yra visi kartu.
Aš ir mūsų mokytojai iki šiol važiuojame į mokymus, seminarus, visi stengiamės gilinti savo žinias, nes to niekada nebus per daug. Mes pastebime, kad dabar lyg yra daugiau streso, tačiau mes, kai jau turime ne vienerių ir ne penkerių metų patirtį, žiūrime į tai labai ramiai“, – mintimis dalinosi Bukonių mokyklos vadovė.
Viskas – tik požiūrio klausimas
D. Autukienės vadovaujamoje mokykloje ugdomi 26 specialiųjų poreikių turintys vaikai, tai sudaro 21 proc. nedidelės mokyklos vaikų. Tiesa, vadovė atkreipė dėmesį, kad nemažai vaikų turi didelių specialiųjų poreikių, penktus metus mokyklos bendruomenėje ugdosi mokinukas, turintis Dauno sindromą. Taip pat, direktorės teigimu, yra klasių, kuriose vaikai su specialiaisiais poreikiais sudaro 40 proc. mokinių.
„Aišku, iššūkių yra. Kiekviena situacija yra skirtinga, kiekvienas mokinys kitoks, todėl ir visi iškylantys klausimai sprendžiami vis kitaip, tik, aišku, įgyta patirtis vis labiau padeda. Galiu pasakyti, kad itin svarbu yra mokyklos administracijos požiūris ir tikras prisidėjimas, įsitraukimas, taip pat – specialiųjų pedagogų, logopedų, socialinių pedagogų, psichologų resursai, ir, aišku, išorinis palaikymas.
Bet, mano nuomone, viskas prasideda nuo požiūrio. Esminis klausimas – ar mes norime priimti tuos vaikučius, iš tiesų. O visa kita jau kompleksiniai dalykai, kurie tikrai svarbūs, bet suderinami, sprendžiami ir išsprendžiami“, – įsitikinusi Jonavos r. Bukonių mokyklos-daugiafunkcio centro vadovė.
„Mums reikia jūsų pagalbos“
Specialiųjų poreikių yra įvairių ir dažnai mokyklai, pedagogui ir visam kolektyvui tenka mokytis iš naujo. „Pirmas dalykas, kurį turi jausti mokytojas, kad jis gali prašyti pagalbos, atsiverti ir pasikalbėti. Jei pasitiksime mokytojus su nuostata – tu nesusitvarkai, natūralu, kad tai kels labai didelę įtampą.
Mes su savo kolektyvu iš tiesų kalbamės labai daug, analizuojame situacijas, patariame vieni kitiems, ką dar būtų galima išmėginti – gal taip, gal kitaip. Žiūrime į situaciją ne iš pozicijos, kad mokytojas nesuvaldė, nesusitvarkė, o –kaip mums visiems ją išspręsti, ką galime padaryti?“ – įžvalgomis dalinosi ugdymo įstaigos vadovė.
D. Autukienė atkreipė dėmesį, kad itin svarbu ir tai, kaip jaučiasi tėvai, pirmiausia, tų vaikų, kurie turi specialiųjų poreikių. Dažnai jie sutinkami su klausimu – kaip išspręsti tą situaciją arba paliekami sudėtingą klausimą spręsti vieni. „Bet jie dažnai ir patys nežino, būna sutrikę, o tie, kurie turi daug neigiamų patirčių, būna ir labai įsitempę, nerimauja, kaip jų vaikui seksis šįkart.
Taigi pirmiausia jiems reikia paprasto palaikymo. Todėl visus tėvus, o ypač tuos, kurių vaikai turi specialiųjų poreikių, kviečiame į susirinkimus, kalbamės visi kartu, bandome ieškoti išeičių, bet kreipdamiesi į tėvus visada sakome: sveiki, mums reikia jūsų pagalbos. Kai imame ne kaltinti, o kartu spręsti, visai kitoks būna visų pusių – ir pedagogų, ir tėvų nusiteikimas.“
Mokyklos vadovė atviravo, kad pokalbiai kartais užtrunka gerokai ilgiau, nei buvo planuota, nes pradėjus kalbėti, pamatai – kiek skirtingų kampų, kiek požiūrių, kuriuos pats vienas negali įvertinti: „Todėl mes visada norime išgirsti visus. Išsikalbamer apie skaudulius, rūpesčius, ir randame sprendimus, o, svarbiausia, žinome, kad nesame vieni.“
Kiek įmanoma daugiau ramybės
Kalbėdama apie įtraukųjį ugdymą D. Autukienė svarstė, kad, veikiausiai, dar labai svarbu stengtis visada išlaikyti kuo didesnę ramybę. „Kai organizuojame mokytojų ir pagalbą mokiniui teikiančių specialistų pasitarimus, pokalbius, visada susijungiame nuotoliniu būdu jau po darbų – grįžę namo, pailsėję, nurimę. Būname gal jau kiek apgalvoję, ką norime pasakyti. Kalbant apie įtraukųjį ugdymą tikrai labai svarbu stengtis išlaikyti kuo didesnę ramybę visoje mokyklos bendruomenėje.
Aišku, ramybė labiausiai priklauso nuo administracijos, bet už tai atsakingi visi. Manau, kad sėkmingai įgyvendinti įtrauktį geba labai stiprūs kolektyvai. Pavyzdžiui, mūsų pedagogų kolektyve nėra jokių grupelių – kasdien po keturių pamokų per pietų pertrauką, kas gali, renkamės mokytojų kambaryje.
Esame sutarę tuo metu nekalbėti apie darbą, otiesiog pabūti, pasikalbėti apie kitus dalykus, nors ne visada tai pavyksta. Tikslas paprastas – nors kiek sumažinti pedagogų emocinę naštą, bent truputį atsipūsti. Emocinė kolektyvo savijauta įtraukties sėkmei yra labai svarbi“, – iš patirties kalbėjo Bukonių mokyklos vadovė.
D. Autukienė atkreipė dėmesį, kad įtraukties procese svarbus kiekvienas kolektyvo narys: visi turi būti matomi ir dirbti darniai, kaip viena komanda – nuo pedagogų, administracijos iki valytojų, vairuotojų, kurie atveža mokinius į mokyklą: „Pavyzdžiui, mūsų mokytojo padėjėjos taip pat važiuoja autobusais, kurie veža mokinius ir į mokyklą, ir iš jos. Taip nusprendėm, išgirdę apie vairuotojų patirtis. Matome, kad šis sprendimas pasiteisino. Bet tokių niuansų yra daug, ilgainiui apgalvoji kiekvieną žingsnelį, kai susiduri su įvairiomis situacijomis.“
Reikėtų dar daugiau pagalbos
Kalbėdama apie įtraukiojo ugdymo organizavimą D. Autukienė tikino, kadšiandien mokykloje pagalbos mokytojui ir mokiniui nepakanka: „Atsižvelgiant į specialiųjų poreikių turinčių mokinių skaičių turėtų būti daugiau specialiojo pedagogo, logopedo, mokytojo padėjėjo etatų. Psichologo įstaiga kol kas neturi – ieškome 0,25 etato, o tai labai mažai.
Specialistų ir lėšų turėtų būti skiriama pakankamai. Šiuo klausimu turėtų darniai sutarti ministerija ir savivaldybės. Svarbu kuo geriau organizuoti pagalbą mokiniui, skirti tam kuo daugiau resursų, kad viskas nebūtų užkrauta tik ant mokytojo pečių. Turime suprasti, kad įtraukties sėkmė labai daug priklauso nuo mokytojo savijautos, nuo visokeriopos pagalbos jam.“
Mokyklos vadovė įsitikinus , kad esminiai ramsčiai, ant ko šiandien laikosi švietimo sistema – pedagogai, jų profesionalumas, todėl visada turime apie juos galvoti: „Pedagogai, jų motyvacija dirbti, administracijos pastangos sudaryti maksimaliai geras sąlygas – tiek tobulėti, tiek išsikalbėti, tiek pašalinti emocinį krūvį, tiek tiesiog padėti, yra labai svarbu.“ Pasak pašnekovės, turime nepamiršti, kad pedagogo darbe emocinė branda, ramybė ir susitelkimas yra be galo svarbu, todėl turime stengtis kuo galim padėti jiems, dirbantiems tokį sunkų ir labai reikalingą darbą.
