„Nors fizikos dėsniai labai svarbūs, įgūdžiai – dar svarbesni“, – šypsosi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas Tomas Kivaras. Ši taisyklė galioja visose gyvenimo srityse.
Vaikų simpatijos, kolegų pripažinimas
T.Kivaras mokytoju dirba nuo 2008 metų. Savo pedagoginę karjerą jaunas specialistas pradėjo kaip programos „Renkuosi mokyti“ dalyvis. Profesinė kompetencija, komunikabilumas ir gebėjimas rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus vaikais neliko nepastebėti kolegų – pernai T.Kivaras buvo įvertintas ir paskelbtas daktarės Meilės Lukšienės premijos laureatu.
Kalbėti apie kintamą elektros srovę galima klausant AC/DC muzikos.
Aktyvi asmeninė pozicija, drąsa priimant sprendimus ir reiškiant savo nuomonę, šiltas bendravimas – tai bruožai, kuriais mokytojas pelnė ir mokinių simpatijas bei pripažinimą.
Pedagogas meistriškai sprendžia mokinių motyvavimo klausimą pamokose: siekia vertinti mokinį už pastangas, o ne už pasiektą rezultatą. Atsižvelgdamas į mokinių gebėjimus, T.Kivaras parenka jiems skirtingas užduotis. Daug laiko pedagogas skiria darbui su informacinėmis komunikacinėmis technologijomis.
Pianinas, paleistas kampu į horizontą
Mokinius T.Kivaras sudomina pamokos medžiagą susiedamas su kasdieniniu gyvenimu.
„Neatsiliekame nuo aktualijų, tarkime, sprendžiame uždavinį, kiek turi įkaisti geizerio rezervuaras, kad Islandijoje jis iššautų į viršų. Kalbėti apie kintamą elektros srovę galima klausant AC/DC muzikos. Aiškinant apie kampu į horizontą mesto kūno judėjimą galima pasitelkti kad ir krepšinį. Aišku, mesti kampu į horizontą galima nebūtinai kamuolį, o, pavyzdžiui, pianiną ar net tanką“, – pasakoja T.Kivaras.
Tokie eksperimentai, sukuriami išnaudojus interaktyvios lentos galimybes, vaikus „užkabina“: „Pirmiausia jiems būna labai juokinga. Tačiau tokie pokštai padeda perprasti ir patį dėsnį. Po kiek laiko vaikai sako: „Atsimenam, kaip pianiną per pamoką mėtėm.“
Teorija plius istorija
Ta pati pamoka, dėstoma vieno mokytojo, prikaustys net gamtos mokslais nesidominčio mokinio dėmesį, kito – nuslopins net prisiekusio jaunojo fiziko entuziazmą.
„Ne veltui sakoma: jei per 45 minutes tavo balso tonas nė karto nepasikeitė, vadinasi, visi klausytojai seniausiai miega“, – juokiasi T.Kivaras, kone kiekvienai temai galintis papasakoti istoriją.
Ne veltui sakoma: jei per 45 minutes tavo balso tonas nė karto nepasikeitė, vadinasi, visi klausytojai seniausiai miega.
Kalbėdamas apie elektromagnetines bangas ir radarus, jis būtinai nusikels į II pasaulinio karo metus, kai buvo sukurta mikrobangų krosnelė.
„Juk viskas prasidėjo nuo to, kad oro uostuose, veikiami elektromagnetines bangas skleidžiančių radarų, iš dangaus ėmė kristi kepti balandžiai. Tai pastebėjus elektromagnetinių bangų generatorius sugalvota įdėti į metalinę dėžę, kuri tapo mikrobangų krosnele. Tokie dalykai vaikams labai įstringa“, – darbo pamokoje metodus atskleidžia T.Kivaras.
Studijų pasirinkimas nebestebina
Stebėdamas vaikus T.Kivaras nesunkiai gali prognozuoti, kurie iš jų gabūs fizikai. „Jei stovykloje susės du mokiniai ir pradės svarstyti, kodėl dangus žydras, arba kokios spalvos saulė – man viskas aišku“, – juokiasi pedagogas.
Jis prisipažįsta pastaraisiais metais jaučiantis aktyvesnį vaikų domėjimąsi gamtos mokslais. Tai netgi galima pavadinti šiokiu tokiu bumu.
„Kardinaliai skiriasi žmonių reakcijos, išgirdus žinią, kad kas nors renkasi studijuoti fiziką ar inžineriją. Kai aš pats baigiau mokyklą, buvo madinga studijoms rinktis vadybą ar teisę. Svajonė tapti fiziku ar chemiku žmones tiesiog stebindavo – jiems tai buvo sunkiai suvokiama. Dabar to nėra“, – pastebi T.Kivaras.
Ne mokslas, o gyvenimo būdas
Per pastaruosius dvejus metus jis išleido dvi abiturientų, laikiusių fizikos egzaminą, laidas – maždaug 40 moksleivių. 11 iš jų įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą.
„Vyresnėse klasėse, kai vaikai pasirenka fiziką mokytis A lygiu, su jais dirbame po 4–5 kartus per savaitę. Kartais atrodo, kad daugiau laiko praleidžiu su jais nei namuose su šeima“, – atvirauja mokytojas.
Svajonė tapti fiziku ar chemiku žmones tiesiog stebindavo – jiems tai buvo sunkiai suvokiama. Dabar to nėra.
Nepaisant to, savo ugdytinių pasiekimų jis niekada neprisiima kaip asmeninio nuopelno.
„Rezultatas – tai mokinio indėlio įvertinimas. Aš galiu tik patarti ar parinkti papildomos medžiagos“, – kuklinasi T.Kivaras.
Tačiau jis įsitikinęs, kad fizikas be darbo niekada neliks. „Net banke reikia fizikų ir matematikų, kurie savo loginiu mąstymu galėtų daug ką apskaičiuoti. Ekofizika – tai mokslas, fizikiniais dėsniais aiškinantis ekonominius reiškinius“, – atkreipia dėmesį mokytojas.
Mokytis fiziką renkasi mokiniai, ketinantys studijuoti bioinžineriją, biomechaniką, mediciną ir t.t. Ir vis dėlto T.Kivaras pažymi: fizika – ne tik mokslas. Tai – gyvenimo būdas.
Jaunieji mokytojai tobulina profesinius įgūdžius ir įgyja patirties dalyvaudami ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamame projekte „Renkuosi mokyti!“
