„Labas, lape. Su tavimi kalbuosi, nes žinau, kad neatsakysi. Aš visada nelaimingas, nuo mažens esu užsidaręs, vienišius. Bet man tai gana tinka, žinoma, kartais maloniau būtų turėti daugiau draugų, bet ir vienam neblogai. Nelaimingas beveik dėl visko, nes nieko gero gyvenime nenutinka. Jausmų beveik jokių nereiškiu, nes nemoku. Daug nešneku, nes tas irgi nesiseka. Na, manau, esmę gyvenimo pagavai. Manau, apie blogas dienas nerašysiu. Nes paskaustų ranką, pamokos neužtektų, lapo neužtektų. Linkėjimas sau: Nieko. Materialaus nieko nereikia, o tais dvasiniais dalykais netikiu“, – tokį laišką su palinkėjimu sau Naujųjų metų proga parašė Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos dešimtokas.
Linkėjimas sau: Nieko. Materialaus nieko nereikia, o tais dvasiniais dalykais netikiu.
Nusivylę suaugusiaisiais ir bendraamžiais, suirzę, neišsimiegoję, pavargę, užsisklendę savyje, kenčiantys, nebetikintys savo jėgomis, be vilties, kad gali būti geriau – štai tokie paaugliai dažniausiai peržengia „Gijos“ slenkstį. Tačiau praeina šiek tiek laiko ir įvyksta stebuklas.
Pavyzdžiui, iš vienos sostinės mokyklos pašalinta Karolina taip atgyja, kad tampa „Gijos“ moksleivių tarybos pirmininke.
Vaiva, kone kasdien girdėjusi, kad yra per buka matematikai, ima puikiai skaičiuoti. O mokyklos naujokas, kelias savaites mokytojus smaigstęs nepatikliu žvilgsniu ir net per pertrauką nekišdavęs nosies iš klasės, po kelių mėnesių direktorei kužda į ausį: „Kuprinėje turiu pyrago.“
„Pirmas dvi savaites sėdėdavo suole ir burbėdavo kažką po nosimi. „Ką ten niurni?“ – paklausdavau, prabėgdama pro šalį, ir palikdavau ramybėje. Pamatė, kad niekas nesikabinėja, ir aprimo, aprimo...“ – pasakojo matematikos mokytoja, mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Genovaitė Sabuckienė.
Uždavinys – spygliukus paversti kailiuku
„Įsivaizduokite, vienas vaikas pas mus atėjo iš matematikos turėdamas 17 „kuolų“. Tai jam ar 17, ar 117, buvo jau tas pats. O dabar jis draudimo agentas!“ – pasididžiavimo neslėpė mokyklos direktorė Juzė Drobnienė.
Anksčiau, prieš priimdamos moksleivius, su jo byla mokyklos gaudavo ir jų charakteristiką: tas „popiergalis“ vaikams įvarydavo baisų stresą. „Ten tokių dalykų prirašydavo!” – atsistebėti negali J.Drobnienė.
Ten tokių dalykų prirašydavo! Apie vaikus – lyg apie kokius recidyvistus...
Jau daugybę metų „Gijos“ jaunimo mokyklos bendruomenė laikosi kitokios taktikos. Po praeitį verčiau nesikapstyti: nauja mokykla – tai lyg švarus popieriaus lapas.
„Mums nesvarbu nei vaiko pažymiai, nei turėtos pastabos už elgesį. Visa tai užverčiame ir viską pradedame iš naujo. Vaikams paaiškinu: tu gyveni čia ir dabar, todėl tau spręsti, koks būsi, kaip projektuosi ateitį. Dauguma į mūsų mokyklą ateina atstatę spyglius. Nes kitur jie buvo nesuprasti, atstumti. Mes tuos spygliukus turime paversti kailiuku, o tam būtinas individualus kontaktas su kiekvienu vaiku“, – aiškino viena iš jaunimo mokyklų koncepcijos kūrėjų, mokyklos psichologė, Lietuvos edukologijos universiteto Psichologijos katedros docentė Violeta Rimkevičienė.
Neatlaikė gimnazijos spaudimo
„Kitur mokytoja pasako, tu būtinai tai padarai, o jei ne – iškart du arba „kuolas“. Čia gali pasitaisyti. Einu į mokyklą negalvodama, kad dabar septynias valandas sėdėsiu ir kalsiu. Čia mokytojai visą laiką skiria mokiniams, o ne vadovėliams. Čia mes galime atvirai pasikalbėti apie rūpimus dalykus ir būti suprasti. Net pas direktorę į kabinetą galima bet kada užeiti! Šioje mokykloje nereikia koridoriais vaikščioti susikausčius lyg surakintam ir žinoti, kad tik knyga gali būti tavo draugas“, – įspūdžiais dalijosi devintos klasės moksleivė Karolina.
„Nuo įtampos man net širdis buvo sustreikavusi: mokiausi gimnazijoje, kur krūvis ir spaudimas buvo žiaurus – atsidūriau ligoninėje. Po to bandžiau mokytis nuotoliniu būdu, tačiau sekėsi prastai ir mane norėjo antriems metams palikti devintoje klasėje. Išgirdau apie „Gijos“ mokyklą ir labai džiaugiuosi, kad čia atsidūriau – ji man sugrąžino motyvaciją“, – kalbėjo dešimtokė Eglė.
Devintokė Vaiva į Žirmūnuose įsikūrusią „Gijos“ jaunimo mokyklą atvažiuoja net iš Pašilaičių.
Ten norėjo, kad būčiau kokia nors kitokia, o čia priima tokią, kokia esu.
„Ankstesnėje mokykloje labai pykdavausi su mokytojais, jie ant manęs šaukdavo, o čia visai kitoks bendravimas. Ten norėjo, kad būčiau kokia nors kitokia, o čia priima tokią, kokia esu.
Be to, mokytojai labai geri: negaili pagyrimų, padrąsina, skatina, – sakė Vaiva, ankstesnėje švietimo įstaigoje susidūrusi ir su bendraamžių patyčiomis. – Ėmiau vengti eiti į mokyklą, sakydavau, kad skauda galvą ar pilvą.“
Šiandien mokykloje ji pasirodo viena pirmųjų ir išeina su paskutiniaisiais, nes ėmė rūpintis mokyklos akvariumais – valo juos, maitina žuvis.
Pinigų skaičiavimas yra matematika?
„Mano vaikas visiškai pasikeitė: ji atsivėrė, pasidarė kalbesnė, pradėjo daugiau bendrauti su draugėmis. Džiugina ir mokslo pasiekimai – dešimtukai ir devintukai. Visa tai skatina labiau savimi pasitikėti. Čia kiekvienas vaikas gali jaustis vaiku, paauglys – paaugliu, jaunimas – jaunimu. Tokios mokyklos labai reikalingos, nes daugybė vaikų kenčia... Pati vienoje mokykloje vedu teatro pamokas ir matau, kiek daug užsisklendusių vaikų. Negalime jų atstumti“, – net susigraudinusi kalbėjo Vaivos motina.
Pirmuosius pora mėnesių naujojoje mokykloje Vaiva visus vertino įtariai, o su matematikos mokytoja iš esmės nesileido į kalbas: nemoku matematikos ir niekada nemokėsiu – atstokit nuo manęs!
„Ji buvo užsiblokavusi. Tačiau pradėjome žaisti su pinigais: juk ir antroko uždavinį galima įvilkti į aštuntoko turinį. Žiūriu, ji puikiai skaičiuoja! Sakau, kaip tai nemoki matematikos? O ji: argi pinigų skaičiavimas yra matematika? Mūsų švietimo programų turinys pernelyg akademizuotas: išmokti, iškalti, atkartoti, o praktinių uždavinių, pritaikomų realiame gyvenime, nėra“, – konstatavo G.Sabuckienė.
Mokslus tęsia ir universitetuose
Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokykloje mokosi 8–10 klasių moksleiviai – iš viso 86 vaikai. Mokykloje jie įgyja ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir pagrindus profesinei karjerai.
Po 10-tos klasės apie 60 proc. „Gijos“ auklėtinių mokslus tęsia profesinio rengimo centruose, kur įgyja specialybę ir vidurinį išsilavinimą. Likusioji dalis mokosi gimnazijose ar suaugusiųjų profesinėse mokyklose. Baigę šias įstaigas vaikai stoja ir į aukštąsias mokyklas.
Vaikai mus dar ilgai lanko: gavau pirmą atlyginimą, direktore, gal jums reikia pinigų?
„Tada jau susitinkame auditorijose“, – šypsojosi Edukologijos universiteto dėstytoja doc. V.Rimkevičienė.
„Vakar Artūras buvo užsukęs, – kolegėms pranešė mokyklos dailės mokytoja Daiva Ūkelytė. – Sako, važiavau pro šalį. Mokyklą baigė prieš 10 metų, dabar dirba labai geroje tarnyboje, o neužmiršta.“
„Vaikai mus dar ilgai lanko: gavau pirmą atlyginimą, direktore, gal jums reikia pinigų paskolinti? Arba, direktore, noriu merginai nupirkti auksinius auskariukus, gal gali socialinė pedagogė padėti išrinkti? O ką darysi, jei mamos neturi...“ – kalbėjo J.Drobnienė.
„Renatą sutikau „Akropolyje“ pardavinėjančią ledus. Džiaugiasi mergaitė, sako, turiu darbą, niekur nenoriu emigruoti, man ir čia labai gerai! Svarbu, kad žmogus randa savo vietą“, – antrino G.Sabuckienė.
Verčiau tegul miega pamokoje nei bastosi gatvėmis
„Gijos“ kolektyvas neslepia: auklėtiniai čia ne tik mylimi, bet ir, kiek įmanoma, palepinami, auginami šiltnamio sąlygomis.
„Mūsų mokyklos pagrindinis uždavinys: siekti gerų permainų vaikų gyvenime ir veikloje. O tos permainos per dieną neatsiranda – reikia nuolat dirbti: motyvuoti, įtikinėti, kad tu – ne prastesnis, kad viską gali“, – aiškino direktorė.
Didžioji dalis „Gijos“ mokinių šią mokyklą pasirinko dėl įvairių socialinių priežasčių: konfliktai šeimose, tėvų skyrybos, emigracija, pagaliau, sunki paauglystė.
„Mūsų mokiniai ir gabūs, ir protingi, tačiau jų gyvenime kas nors nesusiklostė, todėl jie ėmė protestuoti, bėgti iš namų, nelankyti pamokų. Didesnėse mokyklose vaikų problemos lieka nepastebėtos, todėl jie jaučiasi apleisti ir vieniši“, – aiškino J.Drobnienė.
Sako, mokytoja, leiskit vieną pamoką pamiegoti, o paskui aš jau dirbsiu. Ir leidžiame.
„Ateina dvi paras nemiegojęs, bet aš džiaugiuosi, kad jis čia, o ne gatvėje ar prekybos centre. Sako, mokytoja, leiskit vieną pamoką pamiegoti, o paskui aš jau dirbsiu. Ir leidžiame. Maža to, klasės draugai spaudžia pirštą prie lūpų ir rodo – tyliau. Taip mes tą vaiką pamažu prisijaukiname, tada jis kitomis akimis ir į mus, ir į mokslus žiūri“, – įsitikinusi G.Sabuckienė.
Adaptuotis naujoje mokykloje vieniems užtenka dviejų savaičių, kitiems prireikia ir pusmečio.
„Organizuojame paskaitas ir tėvams, norime jiems duoti pedagoginės šviesos, mokome, kaip bendrauti su paaugliais. Jei auklėjant perlenkiama lazda, vaikai bėga iš namų. O tada tėvai prašo – padėkite surasti. Ir mes padedame. Turime labai patyrusią socialinę pedagogę Galiną, kuri nuostabiai dirba. Į jos skambučius vaikai atsiliepia: „Galina, šiandien dar ne, bet ryt jau ateisiu!“ – atlaidžiai šypsosi direktorė.
Ko nepasako žodžiai, išduoda piešiniai
Socialinės rizikos šeima – tai apibūdinimas, kurio „Gijos“ mokykloje neišgirsi. J.Drobnienė įsitikinusi, kad šitoks skirstymas žeidžia ir stigmatizuoja – juk ne vaikai sau pasirenka šeimą.
„Viename koncerte vaikai demonstravo drabužių kolekciją ir buvo pristatyti kaip iš socialinės rizikos šeimų. Atbėgo pas mane ir klausia: Direktore, ar jūs girdėjote?! Mačiau, kaip jiems nusviro rankos. Jei akcentuosime tokius dalykus, mes niekaip tų vaikų neprikelsime nei gyvenimui, nei mokslams. Todėl savo socialinį darbą dirbame tyliai, stengdamiesi neužgauti vaiko, kaip individo, jausmų“, – darbo specifiką atskleidė J.Drobnienė.
Tokiais pačiais principais vadovaujasi ir visas jos kolektyvas: pavyzdžiui, vaikų emocinę būseną dailės mokytoja perskaito jų piešiniuose. Jei kas nors neramina, pasikonsultuoja su mokyklos psichologe, o šioji pasikviečia moksleivį pasikalbėti. Tačiau viskas vyksta labai diskretiškai.
„Bendradarbiaujame, tariamės, padedame vieni kitiems. Čia toks kolektyvas: arba pritampi, arba ne“, – paaiškino 20 metų mokykloje dirbanti D.Ūkelytė.
„Man svarbiausia mokytojo požiūris į vaikus: kad juos gerbtų, išklausytų. Koridoriuje stovi termosai su karštu vandeniu, todėl kiekvieną pertrauką vaikai geria arbatą. Mokytojai irgi ateina, visi šnekučiuojasi. Nei kas nors keikiasi, nei pravardžiuojasi“, – džiaugėsi direktorė.
„Net išmoko savo puodelius išsiplauti!“ – juokėsi D.Ūkelytė.
Pleneras atskleidė talentus
„Gijos“ jaunimo mokyklą puošia ugdytinių piešiniai, fotografijos, rankdarbiai ir keramikos dirbiniai. Ant klasių sienų netrukus pakibs mokinių tapybos darbai – pirmadienį mokykloje vyko neįprasta dailės pamoka. Mokykloje lankėsi dailininkai Svajūnas Armonas, Viktoras Šocikas, Saulius Kruopis, Juozas Pranckevičius ir Skaidrė Butnoriutė.
Pasijutau taip, lyg būčiau susirišusi plaukus, apsivilkusi aptepliotą dailininko megztuką... Net sunku paaiškinti – jaučiausi lyg tikra dailininkė.
Dailininkai kartu su mokiniais, išsinešę į lauką molbertus, tapė gėles ir peizažus. Įvairūs gamtos vaizdai sugulė į 60x80 cm dydžio drobes.
Dalis vaikų mokykloje tapė rugiagėles.
Pleneras, skirtas Gedulo ir vilties dienai, kuri Lietuvoje minima birželio 14-ąją, mokykloje buvo surengtas pirmą kartą, tačiau moksleiviai jau laukia, kada vėl galės tai pakartoti.
„Man viskas labai patiko, iš profesionalaus dailininko gavau kelis vertingus patarimus“, – džiaugėsi Domas, ketinantis ir toliau tapyti ant drobės.
„Nesitikėjau, kad taip patiks. Maniau, kad bus labai nuobodu, tačiau laikas tiesiog ištirpo. Labai patiko komandinis darbas. Nebuvome susikaustę, jautėmės visiškai laisvai, niekas nenurodinėjo, kaip ką tiksliai piešti, kokią liniją brėžti ar spalvą pasirinkti“, – antrino Eglė.
„Paveikslą piešėme keturiese vienu metu. Artūrui mašinos geriau sekasi, tai jis mašiną, o aš piešiau visko po truputį“, – kuklinosi Edvinas, prie tos pačios drobės teptuku dirbęs dar ir su Antanu ir Domu.
Paveikslą piešėme keturiese vienu metu. Artūrui mašinos geriau sekasi, tai jis mašiną, o aš piešiau visko po truputį.
„Piešti niekada nemėgau. Tačiau turėjau nupiešti gėlę ir krūmus. Išėjo labai keistai, bet gražiai. Niekada nemaniau, kad moku, kad sugebu. Vienas profesionalus dailininkas net pasakė, kad esu neatskleistas talentas. Buvo labai miela išgirsti, nes tai labai netikėta. Popieriaus lapas atrodo labai banaliai, o čia pasistatai molbertą ir lieji spalvas – kur tamsiau, kur šviesiau. Pasijutau taip, lyg būčiau susirišusi plaukus, apsivilkusi aptepliotą dailininko megztuką... Net sunku paaiškinti – jaučiausi lyg tikra dailininkė“, – susižavėjimo neslėpė Karolina, kaip kuo tikriausia menininkė ant drobės užrašiusi savo vardą.
„Tai – tikrai neeilinis renginys, juk pasikviesti penkis aukščiausios klasės profesionalus plenerui ne taip paprasta. Tačiau mūsų direktorei pavyko!“ – entuziazmo neslėpė ir dailės mokytoja D.Ūkelytė.
J.Drobnienė su dailininku J.Pranckevičiumi susipažino prieš kelerius metus – nuo to laiko tęsiasi graži draugystė. Mokyklos bendruomenė iki šiol negali atsidžiaugti dosnia J.Pranckevičiaus dovana: menininko paveikslų kolekcija papuošė mokyklos pirmo aukšto vestibiulį, mokinių laisvalaikio kabinetą.
Už visuomenei sugrąžintus vilniečius „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė J.Drobnienė 2008 metais buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle.
