Kuo būti Lietuvoje prestižiška
„Mokytojo prestižo sąvoka dažnai minima partijų rinkimų programose. Susidaro įspūdis, kad jis labai žemas ir kad daugelis žino receptus, kaip jį padidinti. Žodyne paieškojus, ką reiškia prestižo sąvoka, taip ir lieka neaišku, ar tai autoritetas plius įtaka ir pagarba, ar užtenka turėti vien tik autoritetą, tik įtaką ar tik būti gerbiamam. Įdomiausia, kad prestižas nesiejamas su grupe, o tik su asmeniu“, – teigė „TAMO grupės“ kartu su partneriais organizuojamos konferencijos „Šiuolaikinė lyderiaujanti mokykla: mokytojo vaidmuo“ pranešėjas.
E.Bakonis siūlo panagrinėti tokių profesijų penketuką: Seimo arba Vyriausybės narys, bankininkas arba finansininkas, policininkas, kunigas, mokytojas. Pasak jo, bet kuri apklausa parodys, kad būti Seimo nariu ar ministru Lietuvoje yra prestižas, bankininku – taip pat, o štai mokytoju – ne itin.
Dar prieš mokinio krepšelių įvedimą mokytojai mėnesiais laukdavo vėluojančio atlyginimo. Tuo tarpu prieš pat krizę kaimo mokykloje dirbantis mokytojas džiaugėsi, kad gauna daugiau nei dirbtų privačioje įstaigoje.
Tai patvirtina ir jaunimo profesijų pasirinkimai – norintiems tapti mokytoju didelių konkursų nėra. Tačiau įdomu tai, kad institucijos, atstovaujančios prestižinėms profesijoms, vertinamos visai kitaip: partijos, Seimas, Vyriausybė – visai dugne, bankai – taip pat žemutinėje lentelės dalyje, Bažnyčia jau viršuje, švietimas garbingoje ketvirtoje vietoje, policija – antroje vietoje.
„Šiandien visi jaučia pareigą pareikšti, kad mokytojo prestižas krito, sumenko, pasiekė neregėtas žemumas. Kai skaitau tokius pareiškimus, man iš karto kyla klausimas, o ką su kuo lyginame? Turbūt su buvusiu prestižu, tarkime, buvusiu apie 1990 metus. Ar tikrai praėjusio amžiaus pabaigoje mokytojo prestižas buvo pasiekęs neregėtas aukštumas?
Labai konkretus matuojamas dalykas – atlyginimas, o jis buvo įvairus. Dar prieš mokinio krepšelių įvedimą mokytojai mėnesiais laukdavo vėluojančio atlyginimo. Tuo tarpu prieš pat krizę kaimo mokykloje dirbantis mokytojas džiaugėsi, kad gauna daugiau nei dirbtų privačioje įstaigoje“, – svarstė E.Bakonis.
150 rublių sovietmečiu – daug ar mažai?
Jeigu prisiminsime sovietinius laikus, be abejo, incidentų klasėse, pasak pranešėjo, būdavo mažiau: niekas rankos prieš mokytoją nekeldavo, bet tai ne tiek mokyklos, kiek visuomenės problema. Esant autoritariniam diktatūriniam valdymui išoriškai visuomenėje apskritai buvo tvarka ir ramybė. Kas darėsi viduje, esą jau kitas klausimas.
Sovietmečiu mokytojas gaudavo apie 150–180 rublių. Tai šiek tiek daugiau nei šiandien. Kita vertus, tai buvo 2,5 karto mažiau už ministro atlyginimą, kuris tuo metu siekė 420 rublių. Visai kas kita – universiteto profesorius, kuris uždirbdavo netgi šiek tiek daugiau negu ministras. Taigi tuo metu nebuvo labai jau didelis mokytojo prestižas.
Sovietmečiu mokytojas gaudavo apie 150–180 rublių. Tai šiek tiek daugiau nei šiandien.
„Pirmosios mūsų respublikos laikais jau kita situacija. Lyginant su mokytojo prestižu anais laikas, dabar jis iš tiesų pasiekęs neregėtas žemumas. Bet kokia tada buvo visuomenė? Mažaraščiai valstiečiai ir darbininkai, todėl mokytojas su universitetiniu išsilavinimu buvo tikra žvaigždė – prenumeruoja laikraštį, seka politines naujienas, skaito įvairius patarimus ir gali juos persakyti tiems patiems valstiečiams.
Mokytojo atlyginimas, lyginant su gydytojo ar advokato, nebuvo prestižinis, bet tikrai didesnis už vidutinį. Mokytojai uždirbdavo 350–500 litų, direktoriai – per 750 litų. Turint omeny, kad dviratis ar karvė kainuodavo apie 90 litų, reikia manyti, kad atlyginimas buvo geras“, – svarstė švietimo ekspertas.
Tai, kad atlyginimas nebuvo menkas, rodo ir tas faktas, kad 1928 m. 71 proc. visų gimnazijų mokytojų buvo vyrai. Tai reiškia, kad išlaikyti šeimą iš mokytojo atlyginimo buvo galima.
Pagal palyginimą su BVP atrodome prasčiau net už rumunus
„Dabar radijas, televizija, internetas žinių pirmenybę iš mokytojo atima, nes žinios prieinamos kiekvienam. Tiesa, kaime, kur mokytojas gauna pastovų atlyginimą ir ne patį mažiausią, kur gal nėra daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, prestižas matuojamas vienaip, bet mieste – jau visai kita situacija. Taigi galime sakyti, kad, lyginant su praėjusio amžiaus pradžios visuomene, mokytojo prestižas sumenko, bet reikia atsižvelgti į sąlygas gyvename kitokioje visuomenėje“, – įsitikinęs pranešėjas.
Kaip mes atrodome kitų šalių kontekste? Pasak Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaitos, Lietuvoje pradedančiųjų mokytojų atlyginimas sudaro 32,3 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP. Net 33-ose Europos šalyse šis skaičius viršija 60 proc., o Juodkalnijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Kipre netgi perkopia per 100 proc. Mus lenkia net rumunai (44,2 proc.).
Didžiausias Lietuvos mokytojų darbo užmokestis prilygsta beveik 60 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP, tačiau pagal šį rodiklį mes atrodome labai nekaip, net lyginant su Rumunija (125,1 proc.). Kipre šis skaičius išvis siekia 306 proc., Juodkalnijoje – 284 proc., Portugalijoje – 261 proc., Vokietijoje – 209 proc., Ispanijoje – 206 proc.
„Kita vertus, kiek teko skaityti, Suomijoje mokytojos atlyginimas tikrai nesiekia šalies vidurkio, bet profesija labai prestižinė – stojimo konkursai dideli. Kita vertus, jei turėtume tokius pačius mokymosi rezultatus, kaip suomiai, gal ir pas mus prestižas būtų kitoks. Beje, kai kalbama apie profesijos prestižo veiksnius, pirmiausiai minimas atlyginimas, antroje vietoje – specialybės paklausa.
Mano manymu, prestižą turėtų lemti, kiek mokytojas yra laisvas ir atsakingas. Kiek daug pasiteisinimų girdime, kad mokiniai prasti, todėl jų neįmanoma išmokyti. Įsivaizduokime, jei gydytojas skųstųsi, kiek daug negerų ligonių pas jį ateina. O mokytojai dažnai taip sako. Kalbant apie laisvę, yra įvairių taisyklių ir tvarkų, bet mokytojas gali turėti laisvę rinktis, ar joms paklusti.
Taigi kas yra lyderis – tas, kuris puikiai valdo klasę ar patraukia paskui save? Ar autoritarinis stilius yra susijęs su lyderyste? Ar stovėjimas prieš klasę jau reiškia, kad jau esi lyderis?“ – daugiau klausimų nei atsakymų išsakė pranešėjas.
