„Negalvokite apie dar vieną švietimo reformą. Jūsų mokytojai jau pavargo nuo reformų. Pradėkite kampaniją, kuri padėtų iš naujo sukurti švietimo viziją, nes, jei nežinosite, kokios mokyklos norite, neverta nieko net pradėti“, – taip apie vieną iš nacionalinių Lietuvos idėjų – mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. – Vilniuje kalbėjo dėstytojas, mokslininkas ir švietimo sistemos žinovas suomis P.Sahlbergas.
Sukurkite gerą planą, kaip mokyklose būtų įmanoma pasiekti sąžiningumo ir lygiateisiškumo.
Jis yra prisidėjęs prie švietimo reformų įgyvendinimo ne vienoje pasaulio šalyje, o apie Lietuvos švietimo problemas puikiai žino iš kolegų lietuvių, kurie dažnai lankosi Suomijoje, pasakojimų.
Patardamas, kokiu keliu reikėtų pasukti mūsų šaliai, siekiant realių permainų švietimo sistemoje, ekspertas iš Suomijos siūlė: „Ne reformuokite, o iš naujo įsivaizduokite. Nuolatos investuokite į lygybę. Tai – viena Lietuvos mokyklos problemų. Sukurkite gerą planą, kaip mokyklose būtų įmanoma pasiekti sąžiningumo ir lygiateisiškumo.
Antra, remkitės vaiko požiūriu į mokyklą. Žinau, kad jūsų mokyklose integruoti muzika, menas ir socialiniai dalykai, bet, jei nebūsite apdairūs, visa tai išnyks. Atliekant įvairius tyrimus, daug dėmesio kreipiama į akademinius dalykus ir manoma, esą tai laiptai į rojų, tačiau būtina suprasti, kad vaikų talentai, pomėgiai, įgūdžiai, gabumai skiriasi.
Trečia, atkurkite mokytojo profesijos prestižą. Tik būkite atsargūs ir atidūs – sprendžiant šią problemą, nepakaktų tik geresnės mokytojų kvalifikacijos ar didesnės algos. Lietuvai reikėtų naujos ateities mokytojo idėjos.“
Turėtų išnykti skirtumai tarp mokyklų
Nuolat su Lietuvos pedagogais Suomijoje profesinių įgūdžių besisemianti Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Informatikos ir metodologijos skyriaus vadovė profesorė Valentina Dagienė teigė mananti, kad taip pat pravartu būtų įgyvendinti P.Sahlbergo patarimą panaikinti skirtumus tarp Lietuvos mokyklų, kad ir kokios jos bebūtų – valstybės išlaikomos, privačios, kaimo ar miesto.
„Bet šalia mokyklų lygybės privalėtume pridėti ir jų darbo kokybę, ko mums dar labai stinga. Vaikai mokyklas tiek miestuose, tiek kaimuose lyg ir lanko, tačiau kokių rezultatų jie pasiekia? Ar sugeba po mokyklos baigimo įstoti į aukštąsias mokyklas?“ – svarstė profesorė.
V.Dagienė taip pat priminė jau daugybę metų pedagogų pečius slegiančią biurokratijos naštą. Juk dabar mokytojų darbo ir mokinių pasiekimų kokybė matuojama įvairiais standartais, testais, egzaminais.
„Tik nereikėtų blaškytis ir mėtytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jeigu mūsų švietimo sistemoje yra kažkas vertingo, būtina tai išlaikyti ir tęsti. Dabar girdime – atsisakykime egzaminų, standartų. Tai kas gi liks? Netvarka. Kaip ir po nepriklausomybės atkūrimo buvo užsimota uždaryti vaikų darželius, tačiau jokios alternatyvos jiems nebuvo sukurta. Tie mūsų standartai nėra blogybė savaime, tik gal juos derėtų peržiūrėti“, – kalbėjo V.Dagienė.
Paklausta, kur gi slypi Suomijos švietimo sistemos, laikomos viena geriausių pasaulyje, sėkmės paslaptis, daugiau nei dvidešimt metų su šios šalies pedagogais patirtimi besidalijanti mokslininkė pirmiausia pabrėžė, kad, kai suomiai apie 1970 m. suprato, kad jų švietimas atsidūręs dugne, visos partijos susitelkė ir pasiryžo dideliems darbams bei pokyčiams.
„Švietime per kelerius metus pasiekti rezultatų neįmanoma. Be to, Lietuvoje nėra švietimo reformos tęstinumo. Mes šokinėjame nuo vienos problemos prie kitos, nuo vieno sprendimo prie kito. Svarbiausia, kad švietimo reforma vyktų mūsų galvose, o ne popieriuose“, – įsitikinusi V.Dagienė.
Iš ko susideda pedagogo profesijos prestižas?
Kaip pasiekti, kad Lietuvoje mokytojo profesija būtų laikoma prestižine, ir kas telpa į šį žodį?
Profesorė priminė savo kolegos P. Sahlbergo pasakojimą apie Suomijos mokytojų išsilavinimą: mokytojai privalo turėti magistro laipsniui prilygstantį išsilavinimą, mokėti kelias užsienio kalbas, gebėti dėstyti ne vieną dalyką, suprasti ir suaugusius žmones, ir vaikus.
„Be to, Suomijoje mokytojai nebijo likti be darbo. Jei neranda darbo mokyklose, jie pagal savo išsilavinimą ir kvalifikacijas geba dirbti įvairiose įmonėse. Deja, to apie mūsų mokytojus dar negalima pasakyti“, – apgailestavo V.Dagienė.
Dalindamasi mintimis, nuo ko derėtų pradėti kelti seniai mokyklose dirbančių mokytojų prestižą, profesorė teigė mananti, kad pirmiausia būtų privalu ieškoti sprendimų, kaip jiems padėti.
„Gal būtų gerai mokytojus diferencijuoti. Juk ne visi vienodai dirba, ne visi sugeba su vaikais rasti bendrą kalbą. Todėl galbūt tiems, kuriems labiau sekasi, kurie labiau išsilavinę, reikėtų ir atlygius didesnius mokėti. Tačiau reikėtų rasti vietą ir tiems mokytojams, kurių darbo apimtys ir rezultatai menkesni“, – svarstė V.Dagienė.
Suomijos mokytojai verti ypatingo pasitikėjimo
Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorė, Socialinių pedagogų asociacijos vadovė Auksė Petruškevičiūtė taip pat seniai semiasi patirties iš kolegų suomių.
Vardindama Suomijos švietimo privalumus, ji pabrėžė, kad ten itin pasitikima mokytoju, kaip visuomenės nariu, ir mokyklose sugebama pasirūpinti kiekvienu vaiku. Jei, pavyzdžiui, koks mokytojas mokyklos vadovo paprašo nupirkti aukštus stalus, prie kurių vaikai mokytųsi anglų kalbos, nes jie padės ugdymosi procesui, direktorius, net neabejodamas ir neprašydamas papildomų argumentų, tuos stalus nuperka.
Be to, jauni mokytojai po studijų vieni į mokyklas nepaleidžiami. Jiems priskiriami jau patyrę mokytojai-palydovai, kurie dalijasi ir savo žiniomis, ir patyrimu, ir įžvalgomis.
„Žinoma, šių dienų Suomijos mokytojų portretas sukurtas ne per kelerius metus. Mokytojo profesija ten labai prestižinė ir ją renkasi įdomios, stiprios asmenybės. Be to, jauni mokytojai po studijų vieni į mokyklas nepaleidžiami. Jiems priskiriami jau patyrę mokytojai-palydovai, kurie dalijasi ir savo žiniomis, ir patyrimu, ir įžvalgomis“, – pasakojo A.Petruškevičiūtė.
Kodėl Suomijoje vaikai mokyklose vaikšto be batų?
Suomijos mokyklose siekiama, kad vaikai daugybę dalykų suprastų per asmeninius potyrius. Prisimindama savo viešnages Suomijoje, A.Petruškevičiūtė pateikė mums, lietuviams, neįtikėtinų pavyzdžių.
„Kodėl ten tėvams atvežti vaikus automobiliu į mokyklą yra prastas tonas? Todėl, kad siekiama socialinės lygybės ir visi į mokyklas važiuoja dviračiais. Įėjus į bet kokią mokyklą, pirmiausia į akis krenta surikiuotų batų eilės, nes vaikai vaikšto be batų, tik su kojinėmis. Man buvo paaiškinta, kad taip elgiamasi tausojant vaikų sveikatą. Pirmiausia, visą dieną praleisti su batais nėra sveika, o, kita vertus, juk kojų paduose – daug jutiminių taškų, todėl, vaikštant be batų, stimuliuojami vaikų pojūčiai, energetiniai taškai“, – pasakoja pašnekovė.
O kaip apsaugoti „bebačius“ vaikus nuo peršalimų? Pasak, A.Petruškevičiūtės, suomiai laikosi nuostatos, kad mokyklose svarbiausia – vaikus sušildyti ir pamaitinti. Todėl visose Suomijos mokyklose absoliučiai visi vaikai maitinami nemokamai. Kasdien jie gali pasirinkti pietus iš labai paprastų dviejų trijų patiekalų, o atsigerti – tik vandens, pieno arba kefyro. Jokių gaiviųjų gėrimų, sulčių ar limonadų mokyklose vaikai nevartoja. Be to, pavalgę vaikai surūšiuoja panaudotus įrankius ir indus, paruošdami juos plauti. Kitaip tariant, nereikia mokykloms samdyti žmonių, kurie aptarnautų vaikus.
„Kalbant apie supratimą, kad vaikai mokyklose turi būti sušildyti, negaliu nepapasakoti, kaip Suomijos mokyklose šilta ir jauku. Kartą ten viešėjau spalio mėnesį ir pavydžiai nustebau, kad šildymas mokyklose jau įjungtas. Ne taip, kaip pas mus – vaikai dreba mokyklose rudenį iki pat šalčių, o pavasarį – iki vasaros“, – patirtimi Suomijoje dalijosi A.Petruškevičiūtė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad suomiai, ugdydami vaikus mokyklose, stengiasi sau iškelti kuo paprastesnius tikslus. Vienas jų – išmokyti vaikus gyventi santarvėje su gamta.
Saugūs vaikai Suomijos mokyklose jaučiasi todėl, kad nuo pirmos iki šeštos klasės juos moko tas pats mokytojas, bet, kad būtų įmanoma daugiau kiekvienam vaikui skirti dėmesio, pastaruoju metu mokytojai jau turi ir asistentus.
Prestižinę mokyklą padėjo sukurti sveikas protas
Svarstydama, kas vis dėlto suomiams padėjo sukurti vieną geriausių pasaulyje švietimo sistemų ir pakelti mokytojo profesiją iki aukštai vertinamų profesijų, A. Petruškevičiūtė neabejojo, kad pirmiausia tokius pasiekimus lėmė Suomijos kultūra ir sveikas žmonių protas.
Jeigu matome, kad kokiai nors Lietuvos kaimo ar miesto mokyklai kažko reikia ar kur nors vaikai patiria ugdymo bei psichologinių problemų, tai tiesiog imkimės jas spręsti.
„Jeigu matome, kad kokiai nors Lietuvos kaimo ar miesto mokyklai kažko reikia ar kur nors vaikai patiria ugdymo bei psichologinių problemų, tai tiesiog imkimės jas spręsti. Imkimės darbų, kurie neatidėliotini. O mes esame prisikūrę ir vis dar kuriame įvairiausias programas, kurios dažniausiai taip ir lieka popieriuose arba stalčiuose“, – kalbėjo A.Petruškevičiūtė, atkreipdama dėmesį į vieną opiausių šių dienų problemų – kur gi ir pagal kokias programas šių metų vasarą teks stoti tiems abiturientams, kurie svajoja apie mokytojo profesiją?
Juk LEU jau netrukus nebeliks, o jo misiją perėmęs Vytauto Didžiojo universitetas Kaune vis dar nepraneša, kokių dalykų mokytojus planuoja rengti.
