Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

MRU rektorius Alvydas Pumputis: „Silpnesni studentai įdeda daug ryžto ir būtų didelė klaida atstumti juos“

Pagal į mokamas vietas priimtų studentų skaičių Lietuvoje lyderiauja Mykolo Romerio universitetas (MRU). Čia atverti piniginę ir susimokėti už studijas sutiko 1491 studentas. Dar apie 150 studentų į MRU mokamas vietas buvo priimti per atskirą priėmimą. Tuo metu į valstybės finansuojamas vietas MRU priviliojo tik 289 studentus. Apie tai, kodėl netaiko pereinamojo balo ir studijuoti priima visus norinčius, apie specialistų poreikį ir profesijos pasirinkimą kalbėjomės su MRU rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu.
Alvydas Pumputis
Alvydas Pumputis / Šarūno Mažeikos/BFL nuotr.

– Su kokiomis nuotaikomis ir užmojais pradėjote mokslo metus?

– Manau, kad pradžia buvo sėkminga. Šių metų demografinė situacija visiems suvokiama. Tai pirmieji metai, kai abiturientų skaičius sumažėjo maždaug aštuoniais tūkstančiais. Tačiau prašymų stoti į universitetą turėjome daugiau nei praėjusiais metais.

Tai rodo, kad, siūlydami naujas programas ir išlaikydami esamas, į rinkos poreikį pataikome, tokios programos kaip teisė, ekonomika, bankininkystė, finansai, viešoji politika, išlieka patrauklios. Mes šių metų duobės dar nepajutome, kaip toliau bus – matysime. Jei universitetas bus traukos centras, gyvensime, jei ne – eisime į duobę. Dabar mūsų pagrindinis reikalas – kokybė.

– Tačiau yra nuomonių, kad aukštosios mokyklos, netaikančios pereinamojo balo, tarp jų – ir MRU, taip sprendžia išgyvenimo problemas ir apie studijų kokybę tokiu atveju nėra kalbos. Ką manote apie tokią poziciją?

– Kiekvienas žmogus laisvas sakyti, ką nori. Ar tai atitinka tikrovę? Negalima pasmerkti žmogaus visam gyvenimui, jeigu jo balas truputį mažesnis, ribinis, tarkime, septyni balai. Juk tai labai aukštas (balas – 15min.lt). Vėliau gabesni studentai apsikeičia vietomis su silpnesniaisiais.

– Manote, kad galimybę siekti aukštojo mokslo reikia suteikti visiems?

– Balo nustatymas, pavyzdžiui, aštuonių – o gal kada kam nors šaus į galvą nustatyti devynių – žinoma yra apri, ribojimo sistema. Konstitucijos 41 str. aiškiai pasakyta – kiekvienas studijuoja aukštojoje mokykloje pagal savo gebėjimus, todėl negalima atstumti žmogaus neįsitikinus jo gebėjimais. Kas nustato aštuonis balus, žinoma, elgiasi, neteisėtai. Universitetas gali pasakyti – šiais metais priimsime tūkstantį studentų ir tūkstantis, žinoma, turi pakliūti į universitetą, bet riboti pagal balą negalima – Konstitucija formuluoja kiek kitaip. Tai būtų tikra nepagarba žmogui, jei ribotume balą. Žinoma, visi norime geresnio studento, to taip pat siekiame ir mes. Paanalizavome truputį situaciją kaip de facto atrodo: maždaug 32 proc. studentų mokyklos rezultatai sutampa su mūsų: tarkime, tas, kuris mokėsi gerai, mokosi gerai ir pas mus, kas blogai – blogai ir universitete. O kita dalis labai dažnai susikeičia vietomis. Ateina mokyklų išauginti lyderiai. Žinote, jeigu mokykloje jis gitara skambina, sportuoja, jis padaromas lyderiu visose srityse, net ir pažymiai – su klaustuku. Nors mokykla mes labai pasitikime.

Pavyzdžiui, Bolonijos universitetas priima beveik visus, kurie nori, tai – vakarietiška praktika, bet diplomą gaus tik tie, kurie gali. Tai ir mes tą patį darome.

Mes šaliname maždaug 1500–2000 studentų per metus. Tarp tų pašalintų dominuoja vidutinis ir gerasis studentas. Tai mums kelia nerimą. Jei bus nustatytas aštuonių balas, kaimo vaikai bus truputį atstumti, o jie čia atėję labai kimba į mokslus. Mūsų biblioteka dirba visą parą. Jeigu ateitumėte naktį paklausti, iš kur atvažiavę tie, kurie sėdi bibliotekoje, pamatytumėte, kad dauguma iš kaimiškų rajonų. Jie labai rimtai kimba ir kompensuoja tą blogesnį balą. O aštuonių ar devynių balų kartelė orientuoja į momentinį efektą. Mes manome, kad, taikant balų ribojimą, būtų sustiprintas korepetitorių vaidmuo, ir padarytume didelę klaidą.

– Kaip manote, ar įstoję silpnesni studentai nesmukdo tų, kurie įstojo su geresniais balais?

– Ne. Šitie (silpnesni – 15min.lt) daug ryžto įdeda ir būtų didelė klaida atstumti juos. Balo įvedimas yra neteisėtas. T.y. Konstituciją pažeidžianti norma. Susiklosto ir argumentai, kurie patvirtina, kad mūsų kelias yra palankesnis jaunam žmogui. Pavyzdžiui, Bolonijos universitetas priima beveik visus, kurie nori, tai – vakarietiška praktika, bet diplomą gaus tik tie, kurie gali. Tai ir mes tą patį darome. Diplomą gaus tie, kurie gali gauti, todėl šalinam nepažangius.

– Tarp jaunimo sparčiai išpopuliarėjo „Dviračio šou“ (LNK) personažas – verslininkas Saulius Poška, kuris žarstydamas išminties perlus yra minėjęs, kad „MRU absolventai – tiesiog sutverti dešrų pramonei“. Koks iš tikrųjų MRU absolventų veidas? Ar domitės, kaip klostosi jų karjera baigus MRU?

– Turim informacijos beveik apie visus studentus. Turime sutartį su „Sodra“. Visus, kurie moka mokesčius. Mes nematome pavardės, bet matome kodą, ir pagal jį sužinome, kokį užmokestį gauna buvęs mūsų studentas – ar jis kyla, ar krenta. Išimtis – išvykę į užsienį. Žinoma, mes domimės savo studentais.

Stebime rinką ir būtų naivu šito nedaryti, nes būtų bankrotas. Matome rinką ir poreikį. Įsidarbinimo lygis gana neblogas. Mūsų absolventai laikosi gana neblogai.

– Vis dėlto turbūt sutiksite, kad įsidarbinti pagal specialybę – viena, o baigti teisę, tačiau dirbti kasininku – kas kita.

– Ta sąvoka pagal specialybę labai kintanti. Kas yra specialybė? Pvz., verslininkas. Du trečdaliai rinkos dabar yra privatus sektorius. Tarkime, žmogus kuria verslą. Orientuojame, kad bakalauras turi gebėti dalyvauti versle, o magistras turi susikurti sau darbo vietą ir kitam sukurti, nes profesinę mokyklą baigęs irgi laukia, kad jį kažkas įdarbins. Taigi tokiomis nuostatomis jis (MRU studentas – 15min.lt) turi gyventi. Jeigu jis susikuria verslą, jam reikia ir teisės, ekonomikos, sociologijos, net filosofijos, sociologijos žinių – visko reikia. Sąvoka „pagal specialybę“ reikia taikyti ribotai. Tarkime, teisininkas – teisėjas, advokatas, prokuroras – nedidelė rinkos dalis. Didžioji dalis rinkos eina į privatų sektorių.

– Prabilome apie rinką ir jos diktuojamas sąlygas. Kaip manote, ar galima nuspėti specialybių poreikį?

– Kiek valstybių, ir demokratinių, ir besivystančių rinkos sąlygomis, bandė tai daryti, nepavyko. Autoritarinei valstybei tai padaryti galima – ten nėra privačios iniciatyvos. Pamenu, kažkam vertinant mūsų teisės programas, konjunktūriškai buvo užsakytas tyrimas. Matyt, pasakė, kad reikia trijų teisėjų ir prokuroro. Taip mąstant, valstybė bus pasmerkta degradacijai. Visiškai nebus iniciatyvos. Reikia matyti perspektyvą. Darbo rinka be galo lankstus reikalas – tai masė objektyvių ir subjektyvių veiksnių. Kartais, žinoma, ir mūsų studentai iškrinta iš rinkos ir lieka bedarbiai, bet tai žmogaus iniciatyvos reikalas. Tarkime, žmogus ateina studijuoti, moka už mokslą, jis prisiima didelę dalį atsakomybės. Mes padėsime, kiek galime padėti: parengsime, duosime išsilavinimą, padėsime užmegzti ryšius su užsieniu. Viskas priklauso nuo kiekvieno atskiro žmogaus. Sumodeliuoti poreikį galima labai abstrakčiai, bet neįmanoma modeliuoti konkrečių darbo vietų.

– Pakalbėkime apie tuos, kurie studijuoja valstybės finansuojamose vietose. Ar, jūsų nuomone, gali būti mechanizmas, kuris padėtų užtikrinti, kad žmonės, aukštąjį mokslą įgiję valstybės lėšomis, nepabėgtų į užsienį?

– Prievartinio modelio, žinoma, nesukursi – žmogus laisvas. Jei jis gavo valstybės finansavimą teisėtais būdais, iš jo niekaip neišieškosi, jei būtų išieškoma, būtų žmogaus teisių pažeidimas. Pasirašėme sutartį su Londono Midlsekso universitetu. Šiais metais magistro atvyko studijuoti nemažai lietuvių, kurie baigė bakalauro studijas Anglijoje. Nereikia jauno žmogaus kaltinti ar taikyti jam kokias nors sankcijas. Jaunimui reikia sudaryti sąlygas, jį puoselėti ir nukreipti visuomenei naudinga linkme. Šūkiais ir lozungais nepatrauksi, kaip ir kalbėdami apie patriotizmą ar gėdindami jį. Mes dabar kuriame dvigubą diplomą – su anglais, italais, Pietų Korėja, Skandinavija. Kai kurios programos jau veikia. Tarkime, žmogus studijuodamas Lietuvoje gauna mūsų ir Londono universiteto diplomą. Tai, pasirodo, yra patrauklu. Kam žmogui ieškoti sunkesnio kelio, jei tą patį tikslą galima pasiekti būnant Lietuvoje? Manyčiau, kad universitetas lieka viena iš rimtų tapatybės išsaugojimo institucijų.

–  Kokių klaidų jauni žmonės daro rinkdamiesi profesiją?

–  Sprendžiame apie tai pagal tai, kiek atsisako studijuoti ar pereina į kitas programas. Mes sakome nuo pat rugsėjo – žiūrėkite, ar nepadarėte klaidos, ar nematote geresnio universiteto, geresnių programų, dar nepavėluota apsispręsti. Išeinančių yra vienetai. Ko gero, didelė tikimybė, kad ateina motyvuoti jaunuoliai. Kiti neištempia studijų ir iškrenta. Vis tiek rinkos poreikį jie, baigę mokyklą, yra pastudijavę nemažai. Informacija jaunam žmogui a gana gerai prieinama, jis analizuoja aplinką ir todėl toliau nuo klaidos yra. Įtakos turi draugai, internetas, tėvai, nors pastarieji pastaruoju metu nustumti į šalį.

– Dar praėjusį rudenį pasigirdo kalbų, kad MRU klojamas privataus universiteto kelias. Tuomet teigėte, kad universitetas yra už autonomijos išlaikymą, tačiau kaip tai bus įteisinta teisiškai, nebuvo aišku. Ar šiandien situacija aiškesnė?

– Tokiais klausimais visada sprendžia kiti – apie universiteto vidinę tvarką beveik visada geriau žino visokios komisijos, ekspertai. Mes šito klausimo universitete niekada nesvarstėme. Kažkada, maždaug prieš 20 metų ar anksčiau, JAV metėsi į privačių universitetų aplinką. Dabar jau tos tendencijos pasaulyje susilpnėjo. Lietuva pastaraisiais metais žengia gana gera linkme, universitetas kuriamas kaip viešoji įstaiga. Nei pasaulyje, nei Lietuvoje nėra universiteto, kuris būtų grynai privatus ar grynai valstybinis. Jei silpnesnis universitetas – jo valstybiniai pradai bus stipresni, o jei stipresnis – privatūs pradai stipresni. Mes akumuliuojame ir valstybės lėšas, ir privačias lėšas. Viešoji įstaiga – tiesiog sistema, jungianti privatų ir valstybės interesą.

– Nesvarstote didesnės finansinės laisvės galimybės?

– Pasaulyje dabar – kontinentinis ir anglosaksų modelis. Kontinentinis yra tada, kai dominuoja valstybės šaltinis. Jei maždaug 70 proc. finansuoja  valstybė, tas universitetas gerokai priklausomas nuo valstybės. Jei 70–75 proc. savų lėšų – tai anglosaksų modelis. Mes prie šio modelio artėjame. Dabar valstybė finansuoja maždaug 28 proc., daugiau nei 70 proc. – mūsų uždirbtos lėšos. Pats uždirbdamas universitetas yra daug laisvesnis. Tokia sistema valstybei labai naudinga. Mes valstybei sumokame apie 15–17 milijonų mokesčių kasmet. Nesame valstybei našta. Tų pradų derinimas yra optimalus. Pasaulio tendencijos – ne konfliktas tarp privataus ir valstybinio prado, bet santarvė, tarp jų. To siekiama ir aukštajame moksle. Mes šitos pozicijos laikomės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?