Dėl tokio įsitikinimo daugiausia laiko muzikos pamokose praleidžiama klausant klasikos šedevrus ir skaitant tekstus apie muziką. E.Velička stebisi, kad net muzikos istorija suprantama taip siaurai, kad į programą įtraukia tik mirusių baltųjų vyrų kūriniai. Šiuolaikinei muzikai ar kitų šalių kūriniams – taigi, tam, kas moksleivius tikrai domina – tiesiog nelieka vietos.
– Kodėl muzikinis ugdymas yra svarbus visiems vaikams – ne tik tiems, kurie vadinami muzikaliais?
– Pirmiausia įvertinkime, kiek muzika užima eilinio žmogaus gyvenime. Mes dabar labai išgyvename, kad menki mūsų vaikų matematiniai gebėjimai. Tačiau jei įvertintume, kiek eilinis žmogus gyvenime susiduria su matematika, ir kiek – su muzika, skirtumas būtų akivaizdus. Visiškai aišku, kad kasdienybėje muzikai tenka didesnis svoris negu matematikai.
Pirmiausia įvertinkime, kiek muzika užima eilinio žmogaus gyvenime.
O jei kalbame apie paauglius, tai jie muzikos klausosi vos ne 24 valandas per parą – ir mokydamiesi, ir miegodami, ir autobusu važiuodami. Taigi, jei mes norime, kad vaikai klausytųsi ne bet ko, sugebėtų atsirinkti ir orientuotis begaliniame muzikos kosmose, turime jiems padėti.
– Jūsų manymu, dabar žmonės negeba atsirinkti geros muzikos būtent todėl, kad nebuvo tinkamai ugdomi?
– Tradiciškai mes vaikus mokome apie didžiuosius muzikos šedevrus ir tam skiriame apie 80 procentų laiko. Geriausiu atveju mokytojas populiariajai muzikai skirs likusius 20 procentų. Tačiau gyvenime viskas yra atvirkščiai – daugiausiai žmonės vartoja populiariąją muziką ir tik maža dalis klausosi klasikinės muzikos.
Taigi, nors populiariąją muziką mes dažnai žeminančiai vadiname „popsu“, ji žmonių gyvenime užima daug didesnę dalį (turbūt net daugiau kaip 80 proc.) negu klasikinės muzikos šedevrai. Tačiau populiarioji muzika irgi būna gera ir būna prasta. Išsilavinimas ir geresnis pažinimas leidžia atsirinkti kokybiškesnę muziką.
Tradiciškai mes vaikus mokome apie didžiuosius muzikos šedevrus ir tam skiriame apie 80 procentų laiko.
Mokytis atsirinkti labai reikia. Prisimenu, kaip buvusi mano studentė, kuri dabar yra muzikos mokytoja, skundėsi: „Jau kelinta aštuntokų laida nori išleistuvėms progimnazijoje V. Katunskytės dainos „Robis“. Laukiu, kada ta mada praeis“.
– Kita vertus, prisimenu, kaip vaikams patiko Eglės Sirvydytės daina „Mano namai“ ar Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“. Jie užsidegę mokėsi šias dainas dainuoti. Tačiau šios dainos yra gilios. Kaip tada paaiškinti, kad vaikams jos patiko?
Gyvenime viskas yra atvirkščiai – daugiausiai žmonės vartoja populiariąją muziką ir tik maža dalis klausosi klasikinės muzikos.
– Labai sunku pasakyti, kodėl viena daina užkabina ir ji tampa vaikų ar paauglių grojaraščio dalimi. Mados dažnai būna sunkiai nuspėjamos. Sutinku, kad jūsų paminėtos dainos tikrai gilios. Gali būti, kad vėlyvoje paauglystėje atsiranda giluminių patyrimų ir jie bando muzikoje rasti atsakymus. Dainuojamojoje poezijoje galbūt jie gali tai rasti.
Dar labai svarbų dalyką pasakėt, kad mokinių stovyklose vaikai fanatiškai mokosi jiems patinkančių dainų. Tas yra labai įdomu. Vadinasi, jei daina yra vaiko kultūros dalis, jis negailės jėgų išmokti jos žodžius ar akordus. Jis gali išmokti groti gitara vien tam, kad padainuotų tą dainą. Beje, toks mokymasis vyksta labai greitai, nes yra didžiulis noras. Tuo tarpu mokykloje jie prasimoko 500 akademinių valandų, bet net nesužino, kokie yra gitaros akordai.
– Manote, kad vaikai turėtų mokykloje bent paimti muzikos instrumentus į rankas ir pamėginti jais groti?
Vadinasi, jei daina yra vaiko kultūros dalis, jis negailės jėgų išmokti jos žodžius ar akordus.
– Manau, kad tai yra būtina. Labai keista, kad kol kas dar labai mažai tokių klasių, kuriose yra instrumentų. Tačiau patys pažangiausi mokytojai jau tą daro. Dabar Lietuvoje eina tokia banga, kurią būtų galima pavadinti „ukulelių revoliucija“. Ukulelė – tai tokia mažytė, keturstygė gitara, kuri labai „draugiška“ vaikams, nes gerokai mažesnė. Mano bičiulis Artūras Sinkevičius iš Kauno moko groti ukelelėmis savo pradinukus. Ir jo jau visi mokinukai moka bent keturis akordus. O su keturiais akordais jau galima nemažą repertuarą dainų padainuot. Tada vaikams yra įdomu.
Aš vis galvoju, kodėl iki šiol instrumentai taip sunkiai ateidavo į lietuvišką mokyklą. Veikiausiai atsakymas būtų toks – todėl, kad mes vis dar tikime mitu, kad esame dainuojanti tauta. Tas mitas remiasi mūsų liaudies dainų tradicija. Mes turime pusę milijono užrašytų liaudies dainų, turime daug chorų tradiciją nuo pat dvidešimtojo amžiaus pradžios, organizuojame dainų šventes.
Skandinavų mokyklose taip pat įprasta groti gitaromis, būgnais, kurti instrumentines grupes.
Tačiau reikia turėti galvoje, kad už tą dainų lobį mes sumokėjome didžiulę kainą – 400 metų buvome baudžiavoje. Miestietiška kultūra į Lietuvą atėjo labai ribotai, todėl neatsirado instrumentinio muzikavimo tradicija ir neišstūmė dainų. Skirtumą galime matyti pasižiūrėję į Lenkiją – jie turi tik saujelę išlikusių dainų, nes miestietiška kultūra atėjo anksčiau. Tačiau instrumentinis muzikavimas pas juos stipresnis.
Skandinavų mokyklose taip pat įprasta groti gitaromis, būgnais, kurti instrumentines grupes. Apskritai visa Vakarų muzikinė pedagogika smarkiai remiasi Carlo Orffo sistema, kurioje daug dėmesio skiriama instrumentiniams muzikavimui. C. Orffas siekė rasti tokį instrumentą, kuriuo vaikai galėtų groti beveik iškart. Jis pasirinko mušimą kaip prigimtinį, lengviausią garso išgavimo būdą ir netgi sukūrė vaikiškus mušamuosius instrumentus (nors jie puikiai skamba ir jais galima atlikti sudėtingą muziką).
– Veikiausiai pamokų su mušamaisiais poveikis dar ir toks, kad vaikai gali „iškrauti“ savo emocijas, dėl to sumažėja hiperaktyvumas.
– Čia yra dar vienas teigiamas muzikavimo poveikis. Nors muzikos pamoka visada būna padidintų emocijų ir padidinto triukšmingumo pamoka. Todėl muzikos mokytojo darbas nėra toks lengvas, koks gali pasirodyti kitus dalykus mokantiems kolegoms.
C.Orffas savo pedagogikoje naudojo ir judesį. Ne tik kūno perkusiją – pliaukšėjimą, spragsėjimą ir kt., ką išgauname savo kūnu. Jam atrodė svarbus judėjimas erdvėje, judėjimas grupėje, žaidimai su daiktais pagal muzikos ritmą.
Muzikos mokytojo darbas nėra toks lengvas, koks gali pasirodyti kitus dalykus mokantiems kolegoms.
– Įdomu, kad mes judesio su muzikos pamokomis nelabai siejame. Turbūt dar yra mokyklų, kur per muzikos pamokos vaikai tebesėdi suoluose.
– Lietuviška aktualija, kad dažnai mokyklose net nėra erdvės, kur judėti. Pačiam teko dirbti valstybinėje mokykloje, kurioje nebuvo skirtos muzikavimui patalpos. Kokybiškai muzikos pamokai, ypač su pradinukais, tokia erdvė tiesiog yra būtina. Retsykiais galima tuos suolus perstumdyti ir pamoką vesti kitaip. Tačiau suolų stumdymas ir grąžinimas į vietas užima daug laiko, todėl natūralu, kad mokytojas renkasi paprastesnį būdą. Taigi, ne todėl, kad nenorime judėti ar vaikai nenori judėti.
Ir dėl to labai gaila. Juk, pasirodo, judesys daro įtaką vaiko muzikalumui.
– Dažnai sakome, kad žmogus muzikalus arba nemuzikalus, turi klausą arba neturi. Ar tai tėra mūsų nuostata, o muzikalumą galima ugdyti?
– Be abejo, vaikų gabumai muzikai yra nevienodi – taip pat, kaip ir gabumai matematikai ar užsienio kalboms. Vis dėlto muzikiniai gabumai yra lavinami. Muzikos psichologas Edvinas E. Gordonas tyrinėjo vaikų muzikinius gabumus. Paaiškėjo, kad ypač svarbi pradinė mokykla ir ikimokyklinis tarpsnis. Šie laikotarpiai yra lemiami tolimesniam muzikalumui.
Judesys daro įtaką vaiko muzikalumui.
– Tačiau tada turėtume akcentuoti, kad jei darželyje vaikas nesusiduria su tinkamu muzikiniu lavinimu, tai jau daug prarasta?
– Sutinku, darželyje gauti pagrindai ypač svarbūs, nes smegenyse formuojasi tarpneuroninės jungtys, auga vaiko intelektas, kognityviniai gebėjimai. Jei vaikas neturi tinkamos aplinkos ir tinkamo lavinimo, tai jo galimybės neišnaudojamos ir gabumai nesusiklosto. Jei vaikas anksčiau nedainavo, natūralu, kad jam pradėjus tai daryti penktoje klasėje, visiems atrodys, kad meška ant ausies užlipo. Ir taip gali nutikti, jei pradinėje mokykloje per muzikos pamoką buvo skaitomi tekstai, o ne lavinamas vaikų balsas ir muzikalumas.
Kita vertus, tai priklauso ir apskritai nuo visuomenės tradicijų. Praeityje nebuvo visuomenės, kur žmonės nemuzikuodavo. Lietuvoje anksčiau visi dainuodavo – yra darbo dainos, yra kalendorinės dainos, yra bažnytinės giesmės. XX amžiaus pradžioje romansų kultūra atsirado. Bendruomenė dainuodavo, o kadangi vaikas yra bendruomenės dalis, jis taip natūraliai ima dainuoti.
Dvi muzikos pamokos pradinėje mokykloje per savaitę skirtos ne šiaip sau prasiblaškyti.
Šiuolaikinėje civilizacijoje daug laiko leidžiama prie televizoriaus ar prie kompiuterio. Aišku, dainuojama mažiau. Tada ir vaikai yra ne dainuojantys, o sėdintys prie kompiuterio. Natūraliai daugėja ir vaikų, kurie nepataiko į toną.
Bet tam ir yra mokykla. Dvi muzikos pamokos pradinėje mokykloje per savaitę skirtos ne šiaip sau prasiblaškyti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad į pirmąją pamoką vaikai ateina labai įvairiai dainuodami, tačiau apie Kalėdas jau didžioji klasės dalis gali gražiai padainuoti unisonu.
– O kaip elgdavotės su vaikais, kurie nepataikydavo? Juk muzikalesnius nepataikantys į toną trikdo.
– Tuos vaikus, kurie neintonuoja, pastatydavau šiek tiek į priekį, o už jų stovėdavo stiprūs dainininkai. Dažniausiai tie vaikai, kuriems sunku dainuoti po vieną, visai neblogai dainuoja grupėje.
Taip pat yra intonavimo bei kvėpavimo pratimų, kuriais galima lavinti vaikų balsus. Aišku, tai turi būti daroma ne penktoje klasėje, nes tada jau tikrai šaukštai po pietų.
Dažniausiai tie vaikai, kuriems sunku dainuoti po vieną, visai neblogai dainuoja grupėje.
– Kaip yra su muzikos kūryba? Turbūt retoje mokykloje vaikai mokosi kurti muziką.
– Yra du požiūriai į muzikos mokymą. Viena kryptis – tai, kad muzika yra šedevrų rinkinys ir kad ugdymo tikslas yra išmokyti klausytis tų šedevrų – J.S.Bacho, L.van Bethoveno ir kt. Aišku, kad kūryba tada yra neįmanoma – tada atrodo, kad klasikų kūriniai yra meniškai vertingi, o štai vaikų kūryba yra menkavertė.
Tačiau žmonių patirtis neapsiriboja aukštąja muzikine kultūra.
Šis požiūris veikiausiai yra atėjęs iš XIX amžiaus – tada susiformavo supratimas, kad klasikinė muzika yra aukštesnės klasės, turinčių pinigų žmonių muzika. Tai yra tokių, kurie gali suburti draugiją ir užmokėti simfoniniam orkestrui.
Tačiau žmonių patirtis neapsiriboja aukštąja muzikine kultūra. Muzika yra kiekvienos bendruomenės gyvenimo dalis. Nėra nė vienos kultūrinės grupės, kuri neturėtų savo muzikos. Kuria visi. Ir šiuo atveju itin svarbus yra vaiko patyrimas ir iniciatyva kurti muziką. Tai, ką jis sukuria, nepaisant to, kad tai yra primityvu, lyginant su Bethovenu, jam yra labai svarbus žingsnis į supratimą, kaip muzika yra padaryta ir kaip ji veikia. Ir čia yra tikrasis ugdymas.
Jei manysime, kad pats vaikas nesukurs šedevrų, todėl tegu jis geriau juos pasyviai klausosi, galiausiai pasieksime tik to, kad vaikas ims nekęsti muzikos. Jau ir dabar yra paradoksas. Vaikas sako negalintis gyventi be muzikos ir visur vaikšto su ausinuku. Tuo tarpu apie muzikos pamoką jis sako: „Aš negaliu pakęsti muzikos“.
Taip pasidaro lyg du pasauliai. Klasikinė muzika yra „klasės“, t. y. aukštuomenės muzika, ji nėra demokratiška – tai reikia suprasti. Tai yra tik viena iš daugybės muzikos rūšių. Juk yra ir folkas, ir senoji muzika, elektroninė, eksperimentinė muzika, kitų kultūrų muzika...
Jei manysime, kad pats vaikas nesukurs šedevrų, todėl tegu jis geriau juos pasyviai klausosi, galiausiai pasieksime tik to, kad vaikas ims nekęsti muzikos.
Pats esu smuikininkas, groju J.S.Bachą ir man tas labai patinka. Tačiau negaliu įsivaizduoti, kad XXI a. pasaulis yra toks pats, kaip XIX a., kai Europa buvo viso pasaulio centras. Be to, tai yra intelektuali muzika, iki jos reikia užaugti. Pradinukui mes nepradedame skaityti Tolstojaus „Karo ir taikos“ arba H. Hesse „Stiklo karoliukų žaidimo“ . Tačiau mes įsivaizduojame, kad Mocartą vaikas jau iškart supras. Kartais būna ir taip, bet dažniau ne. Vaiko intelektualinį aparatą reikia paruošti.
– Esate sakęs, kad mokykloje mes supažindiname vaikus tik su mirusių baltųjų vyrų muzika. Ar manote, kad vaikus reikėtų supažindinti ne tik su Vakarų Europos muzika?
– Muzikos profesionalų rengimo programose figūruoja tokia disciplina kaip visuotinė muzikos istorija. Ji, deja, nėra visuotinė. Juk kaipasižiūrime, kas sudaro jos turinį, matome, kad tai yra aukštuomenės muzika, kurią praeityje kūrė vyrai.
Nė vienos moters muzikos istorijoje nematome, kol nepasigiliname, tada suvokiame, kad jos paprasčiausiai buvo nustumtos į šoną. O pats keisčiausias dalykas šiais laikais yra tai, kad dėstome vien apie baltųjų muziką. Todėl kartais ir juokauju, kad tam, kad patektum į muzikos istoriją, turi būti miręs baltasis vyras. Taigi, turime seksizmą, eidžizmą ir rasizmą. O kitokią muziką laikome nevisaverte.
Nė vienos moters muzikos istorijoje nematome, kol nepasigiliname, tada suvokiame, kad jos paprasčiausiai buvo nustumtos į šoną.
– O vaikams gal net įdomiau mokytis būtų apie Afrikos muziką?
– Muzikinė egzotika – ir Afrika, ir Okeanija, ir Lotynų Amerika leidžia pasaulį pamatyti plačiau. Sykiu tai būdas kitaip pažvelgti ir į savo pačių muzikinį paveldą, pamatyti, ką turime savito ir įdomaus. Kiekviena nauja kultūra atveria naujus muzikinius horizontus. Per muziką persišviečia kultūra. Iš muzikos matome tos kultūros tradicija, mąstysena. Susipažindami su kitų tautų ir žemynų muzika, vaikai sužino apie kultūrų, bendruomenių ir religijų įvairovę, mokosi tolerancijos.
Įvairių tautų muziką tyrinėjęs profesorius Davidas J.Elliotas pateikė gražių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Afrikos muzikos poliritminiame muzikavime atsispindi visuomenės struktūra – individas yra bendruomenės dalis, jis svarbus, bet ne kaip vienas savaime, o kaip viso audinio dalis.
Per muziką persišviečia kultūra. Iš muzikos matome tos kultūros tradicija, mąstysena.
O štai persų klasikinėje muzikoje viskas kitaip – ten yra vienas solistas, dainininkas ar instrumentininkas, kuris daugybę metų mokėsi iš savo mokytojo, kad galėtų improvizuoti per tą tradiciją. Ir tai atspindi žmogaus santykį su Aukščiausiuoju, su Alachu.
Tada D.Elliotas klausia, kokias vertybes transliuoja simfoninis orkestras, kuriame griežtai ir tiksliai reikia groti iš natų, laikytis ritmo, negalima improvizuoti ir reikia aklai paklusti dirigento valiai? Kokį visuomenės modelį atspindi? Akivaizdu, kad tai tikrai neatspindi demokratijos.
O štai kokį modelį atspindi diksilendas, kur keli muzikantai improvizuoja vienu metu, bet pagal sutartas taisykles?
– O džiazui mokykloje dėmesio turbūt skiriama nedaug...
– Veikiausiai tai priklauso nuo muzikos mokytojo. Sutikčiau, kad dauguma atvejų apie džiazą nieko nesužinome. Džiazas yra sudėtinga muzika, su savo kultūriniu kontekstu ir savo filosofija. Galima laikyti, kad tai rimta, naujoji klasikinė muzika. Neseniai nusipirkau knygą apie penkiolika didžiųjų klasikinės muzikos tradicijų. Toje knygoje džiazas išskiriamas kaip viena iš krypčių.
Džiazas yra sudėtinga muzika, su savo kultūriniu kontekstu ir savo filosofija.
– Tačiau, kaip jau ir minėjote, visada verta ne tik klausytis, bet ir pačiam bandyti kurti muziką.
– Tai yra labai svarbu. Kodėl mes eilę metų nelaimėjome „Eurovizijos“? Tai rodo, kad kažkas blogai su muzikiniu skoniu. O su muzikiniu skoniu yra blogai todėl, kad 80 procentų mes skiriame klasikiniam kanonui ir tik 20 procentų ar net mažiau – visoms kitoms muzikos rūšims. Tačiau jei mes pasižiūrėsime giliau, kas yra populiarioji muzika, tai pamatysime, kad tai yra daugybė stilių.
Vien jau džiazo istorijai tyrinėti reikia ne vieno žmogaus gyvenimo. Taip pat turime bliuzą, kantri muziką, rokenrolą, fanką, soulą, krūvą roko muzikos stilių, regį, hiphopą. Visos šios muzikos rūšys yra saviti pasauliai su savo kontekstais, su savo kūrėjais, su savo gyvenimo tragedijomis. Visi jie labai saviti ir skirtingi.
O su muzikiniu skoniu yra blogai todėl, kad 80 procentų mes skiriame klasikiniam kanonui ir tik 20 procentų ar net mažiau – visoms kitoms muzikos rūšims.
Vaikai, prisiliesdama prie populiariosios muzikos žanrinės įvairovės, patirdami muzikinės kalbos skirtingumus, praplečia savo muzikinį pasaulį. Tačiau žinoma, kad tai reikia daryti ne suole klausantis įrašų, o bandant muzikuoti. Tai yra – patirti muziką iš vidaus.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
