„Mokytis galima ne tik skaitant, rašant, bet ir patyriminę veiklą“, – įsitikinusi N.Radviliškio progimnazijos direktorė Edita Timukienė.
– Šiandien mokytojų darbas vertinamas įvairiai. Vieni kalba, kad mokytojai neieško naujų būdų mokyti, nesudomina jauno žmogaus. Kiti – kad tas jaunas žmogus yra beveik nesudominamas. Kokią nuomonę palaikote jūs?
– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sudėtinga. Šiandieninei visuomenei subjektyviai vertinant mokyklą, dažnai kalbama tik apie mokinių akademinius pasiekimus – egzaminų, testų rezultatus. Pagal tai vertinamos, reitinguojamos mokyklos. Manau, kad lygiaverčiai turėtų būti vertinama ir asmenybės branda, pažanga.
Mokykloje, kaip ir šeimoje, reikia mokytis suvokti save kaip asmenybę, kantriai įveikti nesėkmes, nebijoti klysti. Mūsų mokykloje susipinant veikloms, susilieja gyvenimas ir ugdymas(is), tam kuriamos erdvės tiek mokyklos viduje(skaitymo, poilsio, žaidimų, sporto, kalbų laiptinė), tiek išorėje(teniso kortai, krepšinio aikštės, stadionai, Dainų slėnis, miškas, Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno gimtinė, dolomito atodangos, dramaturgo Boriso Dauguviečio gimtinė ir kt.)
Mokytojas turi rasti tą auksinį raktelį į kiekvieno vaiko širdį.
Manau, kad jauno žmogaus nusiteikimas mokytis siejasi su pasiekimais. Jeigu vaikui sekasi mokykloje, jis patiria sėkmę, turi draugų – jis domėsis viskuo. O mokytojas turi rasti tą auksinį raktelį į kiekvieno vaiko širdį: stebėti, palaikyti, detaliai aptarti, ko mokosi ir kam to reikia. Kuomet mokytojas pamokoje skiria laiko dialogui su mokiniu, diskusijoms, praktinei veiklai, įsivertinimui ir mokymosi apmąstymui, atsiranda prasminga sąveika tarp mokinio ir mokytojo. Mokykla keičiasi, nes keičiasi informavimo priemonės, keičiasi poreikiai, todėl inovatyvios idėjos mūsų mokykloje yra palaikomos.
– Jūsų mokykla išsiskiria ne vienu neeiliniu projektu, netradicinėmis pamokomis, mokymo būdais. Kas skatina jų ieškoti? Kas jus motyvuoja?
– Mokykla, visų pirma, yra skirta vaikui, tad rūpinimasis kiekvienu mokiniu, jo mokymusi, asmenybės ūgtimi ir daroma pažanga, skatina ieškoti turiningų, įsimenančių, prasmingų, malonių gyvenimo patirčių mokykloje suteikiančių projektų. Be abejo, motyvuoja ir pats gyvenimas – kad ir , noras būti pirmiems taip pat pozityvus mokytojų kolektyvas.
– Gal galite išsamiau papasakoti bent apie kelis iš projektų, kurie labiausiai paliko įspūdį mokiniams?
– Iššūkis keisti tradicinį ugdymo turinį ir integruoti patyriminius mokymo elementus į formalųjį ir neformalųjį ugdymą prasidėjo jau prieš dešimtmetį.. Tai buvo pirmieji bandymai bendradarbiauti, integruoti pamokas, jas vesti kitose erdvėse.
Projektas, paskatinęs dar labiau keisti ugdymo procesą ir išeiti iš komforto zonos, buvo 2012–2015 metais Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotas „Kūrybinių partnerysčių“ projektas. Įgyvendinant pastarąjį mokykloje prasidėjo bendruomeninė partnerystė – iš pradžių tarp kelių asmenų, tačiau vėliau įtraukusi visą bendruomenę į įvairias veiklas ir pakeitusi mokyklos veidą. Tokia partnerystė sudarė sąlygas sisteminiams pokyčiams mokykloje.
Mano nuomone, „Kūrybinės partnerystės“ – bene geriausias ir pažangiausias pavyzdys, apjungęs dalykų integraciją, įtraukęs į lygiavertį mokymąsi mokytojus ir mokinius, praturtinęs ugdymo procesą unikalia patirtimi. Pavyzdžiui, mokiniai turėjo galimybę bendrauti su unikaliomis asmenybėmis: aktore Gabriela Kuodyte, geologu Simonu Saarman, modeliu – psichologe Aiste Jasaityte Čeburiak, profesionaliu fotografu, aktoriumi, renginių vedėju Egidijumi Kabošiumi, kino režisieriumi Viktoru Gundajevu, gamtininku Vytautu Eidėjumi ir kitais.
Viena iš šio projekto išlaikytų tradicijų – kasmet, prieš Velykas, visas rajono mokyklas, socialinius partnerius, vietos bendruomenę pakviečiame į integruotą projektą „Kūrybinių partnerysčių mugė“. Atviras veiklas veda ne tik mokyklos pedagogai, bet ir įvairių profesijų atstovai.
Užsienio kalbų pamokose vaikams patinka E-twining „School life tour“ projektai, dalyvavimas elektroninėje erdvėje su kitų šalių mokiniais, kuomet mokiniai gali bendrauti, dalintis informacija apie savo šalį, mokyklą bei sužinoti apie kitų šalių mokyklas ir, žinoma, jas palyginti.
Taip pat jau daug metų mokykla prisideda prie Nemunėlio Radviliškio gražinimo. Dar nevyko Lietuvoje garsiosios „Darom“ akcijos, o mūsų mokiniai kasmet, ir ne po kartą metuose, tvarkė miestelio viešąsias erdves, Pagojų poilsiavietę, žydų aukų genocido kapavietes – tai bendradarbiavimo su Nemunėlio Radviliškio seniūnija sritis.
Buriamos ir puoselėjamos tradicijos, bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais, socialiniais partneriais mums parodė, kad ugdymo procesas gali būti įdomus, kad norime ir galime keistis kartu. Pavyzdžiui, toje pačioje pamokoje gali dalyvauti ir pirmokas, ir dešimtokas, dirbti gali net keli mokytojai ir su mokykla nesusiję žmonės. Mokytis galima ne tik skaitant, rašant, bet visu kūnu.
– Propaguojate intensyvesnį mokymą lauko erdvėse. Kokios tos erdvės, kokie dalykai jose mokomi?
– Nemunėlio Radviliškio mokykla įsikūrusi labai gražioje vietoje: dviejų upių Apaščios ir Nemunėlio santakoje. Dviejų bažnyčių (evangelikų reformatų ir Romos katalikų) pašonėje, netoli miškas, Pagojų poilsiavietė, turime naujus teniso kortus ir krepšinio aikštyną, stadioną, vidinį kiemą ir Dainų slėnį, gryną orą, saugią aplinką, todėl būtų nedovanotina šių galimybių neišnaudoti ir uždaryti mokinius pastatuose.
Nėra nė vieno dalyko mokytojo, kuris nebūtų vedęs pamokos kitoje erdvėje.
Turbūt nesuklysiu sakydama, jog nėra nė vieno dalyko mokytojo, kuris nebūtų vedęs pamokos kitoje erdvėje. Pvz.: miestelio erdvė ir upės tinkamos fizinio ugdymo ir geografijos pamokoms, kuomet mokiniai mokosi orientuotis vietovėje ir atlikti tam tikras užduotis, panaudodami įvairių rūšių žemėlapius, kompasus, išmaniąsias technologijas, plaukdami baidarėmis stebėti upės ekosistemą, atodangų susiformavimą. Gamtos pamokų metu tyrinėja aplinką: miško bestuburius, medžių įvairovę, paukščius ir žinduolius, Nemunėlio ir Apaščios upių florą ir fauną.
Labai glaudus ryšys mokyklą sieja su Latvelių girininkija, kuriai vadovauja buvęs mūsų mokyklos mokinys girininkas Algirdas Trybė. Mokiniai kiekvienais metais, vadovaujami technologijų mokytojo Eimanto Lapeikio, gamina inkilus paukščiams. Užsienio kalbų pamokos vyksta lauke, kai kalbama apie turizmą, mokiniai raginami būti gidais arba turistais ir pristatyti savo miestelį, apibūdinti lankomus objektus. Pasaulio pažinimo, istorijos, pilietiškumo pamokos vyksta lankant žydų aukų genocido kapavietę, Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno gimtinę.
Mokykla turi muziejų, kuriam vadovauja entuziastas, buvęs mokinys Evaldas Timukas. Muziejuje sukaupta daug unikalių, istoriškai vertingų daiktų, vyksta pamokos.
Integruotos pamokos vedamos pas vietos ūkininkus, verslininkus, buvusius mokinius, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, Biržų „Sėlos“ muziejuje, Biržų J. Bielinio viešojoje bibliotekoje. Mokymasis ne mokykloje ir edukacinės išvykos suteikia mokiniams galimybių įgyti įvairios patirties, susieti mokymąsi su gyvenimo praktika bei savo interesais.
– Kokių atsiliepimų apie ugdymo metodus sulaukiate iš tėvų. Ar jie įsitraukia į mokymo veiklą?
– Mūsų tėvų bendruomenė aktyvi, draugiška, jie įsitraukia į mokyklos gyvenimą, palaiko mus. Įprastai tėvai kviečiami į organizuojamus klasės ir mokyklos renginius: išvykas, ekskursijas, vakarones, viktorinas, festivalius, akcijas, projektus, parodas, varžybas, muges, šventes, ypač pavykusi yra mokyklos 435-ojo gimtadienio šventė, kuomet susirinko ne tik tėvai, bet ir seneliai, močiutės, broliai, sesės, giminaičiai. Tėvai susibūrę į tėvų klubą „Prie Apaščios“, kartu dalyvauja mokyklos tarybos veikloje. Kuriame bendradarbiavimo ir partnerystės santykius.
– Skiriate daug dėmesio vaiko savijautai, emocijoms, ką galėtumėte pasakyti apie šių dienų vaikus? Kokie didžiausi jų iššūkiai, kokie jūsų iššūkiai ugdant juos?
– Vaikai yra vaikai – ne bulvių maišai, jų į lentynas nesudėliosi. Jie kiekvieną dieną gali būti kitokie: ir judrūs ir pavargę, ir alkani ir neišsimiegoję, ir gabūs ir pritingintys, ir leidžiantys įvairius garsus, emocijas ir tylintys. Tad mokytojo iššūkis kasdien pamokoje, kaip aktoriaus scenoje: režisuoti, kurti spektaklius, nusišypsoti, pamatyti, išklausyti, įsigilinti, paguosti. Kai vaikai ir mokytojai tampa draugais, jaučiasi gerai visi, atsiranda motyvacija.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, iniciatyvas vaikų gabumams atrasti ir ugdyti skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“ ir kt.
