„Pasirodo, kad per 2020 m. balandį daugiau nei 30 000 amerikiečių buvo nužudyti mechaniniais ventiliatoriais ar kitomis medicininės jatrogenezės formomis, daugiausiai Niujorko apylinkėse“, – rašo „Facebook“ tinklo vartotojas (kalba netaisyta).
Netrūksta ir jam pritariančių – „faktas, kad visi ligoniai nuo ale covido mirė gydymo ir slaugos įstaigose. Nė vienas nemirė namuose“ .
Gandai apie tai, kad neva žmones žudo ne koronavirusas, o medikai, sklandė jau nuo pat pandemijos pradžios.
Panašiu metu atsirado ir nemažai melagingų žinučių, skelbiančių, esą daktarai specialiai bando prijungti ligonius prie plaučių ventiliacijos aparatų, kad padidintų mirtingumo statistiką. Neva už tai jiems buvo mokami pinigai iš paslaptingų fondų.
Tačiau niekas iš išvardytų dalykų nėra tiesa.
Paskutinis šansas
Kada pacientui jau prireikia deguonies, dirbtinės plaučių ventiliacijos?
Interneto platybėse galima rasti sąmokslo teorijų, kad plaučių ventiliacija reiškia pabaigą, nes tokie plaučiai jau niekada nebegalės funkcionuoti patys.
O gydytojai esą specialiai prijungia pacientą prie aparato, linkėdami jam blogiausio ir siekdami padidinti mirčių nuo COVID-19 statistiką.
Sunkių COVID-19 atvejų pacientai yra gydomi intensyviosios terapijos skyriuje, kur jiems kartais prireikia medicininės plaučių ventiliacijos aparatų. Tokiu atveju paprastai reikia į paciento kvėpavimo kanalus įvesti specialius vamzdelius.
Tai ir tapo melagienų kūrėjų taikiniu.
Plaučių ventiliavimo aparatas yra medicininis prietaisas, kuris per specialų vamzdelį tiekia deguonį tiesiai į plaučius ir pašalina anglies dvideginį.
„Kvėpuodamas“ už žmogų, šis prietaisas negydo, bet padeda kovoti su alinančia liga.
Jo gali prireikti susirgus plaučių uždegimu, patyrus smegenų traumą ar širdies smūgį, per operaciją taikant bendrąją nejautrą, taip pat – sunkiais COVID-19 atvejais.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, keturi iš penkių užsikrėtusiųjų koronavirusu išsikapsto be specialaus gydymo ir dauguma, ypač vaikai bei jaunesni žmonės, perserga lengvai. Bet kai kurių sveikata sušlubuoja stipriai ir kas penktas atsiduria ligoninėje.
Kaip straipsnyje apie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus paaiškina britų visuomeninis transliuotojas BBC, šiais sunkiausiais atvejais virusas pažeidžia plaučius, deguonies kraujyje lygis nukrenta, o ligoniui tampa sunku kvėpuoti.
Siekiant palengvinti jo būklę, naudojamas ventiliatorius, kuris padeda į plaučius įpūsti daugiau oro ir aprūpinti organizmą deguonimi.
Kvėpuojant deguonis juda trachėja, o plaučiuose – tarytum šakelėmis, kurios nepaliaujamai dalijasi iki 600 mln. mažulyčių oro maišelių – alveolių.
Deguonis nesunkiai įveikia vos vienos ląstelės storio jų sieneles ir patenka į kraują.
Koronavirusas ir jo sukeltas uždegimas yra lyg gleivės, užkemšančios šią sudėtingą sistemą.
Vienas iš labiausiai nerimą keliančių dalykų – viruso gebėjimas įsiskverbti giliai į plaučius ir juos užkrėsti.
Plaučiai ne tik praranda ląsteles, kurios padeda aprūpinti kūną deguonimi, bet ir tampa mūšio lauku, kur imuninė sistema kaunasi su įsibrovėliu, tad ilgainiui nustoja funkcionuoti.
Išgyvenusieji tai savo pojūčius apibūdina lyg skendimą.
SARS-CoV-2 gali sukelti itin stiprų atsaką, tad kūnas stengiasi pasitelkti kuo daugiau imuninių ląstelių. Štai tuomet prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos.
-
Sunkios plaučių ligos dažnai užklumpa be jokio įspėjimo: ką verta žinoti
-
„Teltonikos“ dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato gamyba – 2024-aisiais
-
Virusas aprimo, bet sąmokslo teorijos ne: plinta melai apie remdesivirą
-
Mokslininkai atskleidė ryšį tarp automobilių išmetamų dujų ir plaučių vėžio
-
Adelė į medikus kreipėsi dėl nugaros skausmo, o išgirdo vėžio diagnozę: iš pradžių netikėjau
-
Gydė nuo plaučių uždegimo, tačiau atrado itin retą ligą: teko registruotis plaučių transplantacijai
Ne žudo, o bando išgelbėti
Statistika apie pacientų, kurių plaučiai dirbtinai ventiliuojami, įvairiuose šaltiniuose, įvairiose vietose ir įvairiu metu skiriasi, bet tai dar nėra mirties nuosprendis.
Tiesa, pergyvenę šią procedūrą, žmonės ne tik laimi gyvenimo loterijoje, bet ir turi tarytum gydytis iš naujo – vėl mokytis vaikščioti, mąstyti, atlikti įprastus veiksmus ir kovoti su košmarais, primenančiais dienas reanimacijoje.
Ventiliavimo griebiamasi tuomet, kai kritiškai mažėja deguonies įsotinimas kraujyje ir audiniuose – gydytojai jo lygį mato tiek pagal paciento būklę, tiek pagal laboratorinius ir instrumentinius duomenis.
Atsižvelgdami į galimas neigiamas pasekmes, medikai dirbtinę plaučių ventiliaciją pasitelkia tik kritiniais atvejais, tvirtino Niujorke esančios Sinajaus kalno ligoninės pulmonologas dr. Uditas Chaddha.
Ligoniams esą leidžiama patirti daugiau hipoksijos (deguonies trūkumo).
Tuomet jiems tiekiamas deguonis, pacientai guldomi ant pilvo, kad keičiant poziciją plaučiams būtų lengviau prisisotinti deguonies, o intubacija pradedama tik tuomet, kai žmogus patiria kvėpavimo sutrikimų.
Klivlando ligoninėje (Ohajo valstija) dirbantis dr. Hassanas Khouli atkreipė dėmesį, jog šie pacientai būna tokios kritinės būklės, kad ventiliacija būtina norint išgyventi, o ne aparatas juos pražudo.
Po sunkios ligos – ilga reabilitacija
Šie aparatai buvo pradėti naudoti dar 1928 metais.
Vadinami geležiniais plaučiais, iš pradžių jie padėjo kvėpuoti žmonėms, sergantiems poliomielitu.
Tik nelabai seniai buvo pastebėtas neigiamas ilgalaikis šių aparatų, kad ir gerokai modernesnių, poveikis.
Dar prieš COVID-19 pandemiją, kai gerokai padaugėjo pacientų, kurių plaučiams reikalinga pagalba, mokslininkai kalbėjo apie nemalonias šios procedūros pasekmes, kurios laukė nepriklausomai nuo ligos ir jos sunkumo, – tiek fizines (raumenų atrofiją – kvėpuoti padedantys raumenys, kurių pagalbos nebereikia, jau po kelių valandų ima silpti, apsunkintą judėjimą ir pan.), tiek psichologines.
Medikų teigimu, kuo ilgiau žmogus būna prijungtas prie ventiliatoriaus, tuo daugiau laiko prireikia atsigauti.
Buvo pastebėta, kad viena diena su dirbtine plaučių ventiliacija reiškia mažiausiai vieną savaitę, kurios prireiks reabilitacijai.
Bet visiškam grįžimui prie įprasto gyvenimo gali prireikti ir mėnesių, kai kurie taip ir negrįžta visiškai.
Iš pradžių tikriausiai reikės didesnės ar mažesnės pagalbos.
Dirbtinę plaučių ventiliaciją patyręs žmogus gali nevaikščioti ar bent nesugebėti atlikti kasdienių darbų, pavyzdžiui, pasigaminti maisto, išsimaudyti duše ar nusiskusti.
Poreanimacinis sindromas apima fizinį silpnumą, kognityvinį sutrikimą (negebėjimą normaliai mąstyti, atsiminti ir samprotauti – net atsiminti žodžius, atlikti paprastus matematinius veiksmus, susikoncentruoti), kartais vadinamą smegenų rūku.
Pastaruosius negalavimus lemia medikamentai, naudojami nuslopinti ligonį.
Prie jų prisideda sutrikęs miegas, uždegimas, deguonies trūkumas ir toksinai, kurių padaugėja sutrikus inkstų ar kepenų darbui.
Gydytojai tvirtina, kad stengiasi taikyti kuo silpnesnę sedaciją (t. y. procesas, kada pacientas medikamentais daugiau ar mažiau prislopinamas, kad būtų galima atlikti diagnostinę ar medicininę procedūrą, gali būti nuo minimalios iki bendrosios nejautros).
Tyrimai rodo, kad kuo silpnesnė sedacija taikoma, tuo mažesnės pasekmės jaučiamos.
Bet sergantiesiems COVID-19 dėl didesnio plaučių pažeidimo paprastai reikia ilgesnės ir stipresnės sedacijos.
Tuomet galima jiems į gerklę pro balso stygas iki viršutinės krūtinės ląstos dalies įvesti dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato vamzdelį.
Sąmoningas žmogus tam instinktyviai priešintųsi.
Be to, COVID-19 ligoniai dažnai patiria ūmų kvėpavimo nepakankamumo klinikinį sindromą, kai plaučiai geriausiai aprūpinami deguonimi trumpais, greitais oro pūstelėjimais iš ventiliatoriaus.
Tai nėra natūralu – žmonės paprastai kvėpuoja giliai. Tad medikai griebiasi propofolio ar fentanilio ligoniams nuslopinti.
Bent dešimtadalis atjungtųjų nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos patiria potrauminio streso sindromą, kuris būdingas ir karo zonose tarnavusiems kariams: regi košmarus, atsimenami nemalonūs dalykai.
Kas trečią kamuoja nerimas, kiek mažiau patiria depresiją. Iki pusės pacientų gali grįžti į darbą per metus, bet kai kurie nebegrįžta visai.
Gydymas tobulėja
Kai kurie plaučių ventiliatoriai yra neinvaziniai. Nuo pat pandemijos pradžios sklandė gandai, neva neinvazinė ventiliacija didina tikimybę perduoti infekciją kitiems, tačiau Birmingemo universiteto mokslininkai teigia, kad taip nėra.
Nuolatinis teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP) yra įspūdinga technologija, leidžianti ventiliuoti pacientų plaučius neįkišant vamzdelių į kvėpavimo takus. Tai mažiau invazinis gydymo būdas, kuris padeda COVID-19 pacientams bėgant laikui atstatyti plaučius.
Tačiau dėl taip atvirai pumpuojamo deguonies kilo nuogąstavimų, kad CPAP didina viruso plitimo riziką.
Mokslininkai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 30 pacientų, sergančių vidutinio sunkumo ir sunkia COVID-19 forma trijose Jungtinės Karalystės ligoninėse. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes, kuriose išbandyti skirtingi ventiliacijos metodai. Ir mokslininkai nustatė, kad CPAP sukėlė nedidelį išmatuojamą oro ar paviršiaus užterštumą virusais – ne didesnį nei kiti deguonies terapijos metodai.
Artimiausiu metu bus atlikta daugiau panašių tyrimų, nes mokslininkai bando išsiaiškinti geriausius ir saugiausius COVID-19 sergančių pacientų gydymo būdus.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
