Kas antram – tik laiko praleidimas
Gvildenant neformaliojo švietimo svarbos, ugdant šių laikų jaunimą, klausimą, pirmiausia reikėtų pradėti nuo visuomenės požiūrio. Kaip kas nors gali duoti naudos, jei tikima, kad tai nėra naudinga?
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (LVJC) kartu su Mykolo Romerio universitetu, siekdami įvertinti jaunimo požiūrį į neformalų ugdymą ir jo svarbą, atliko tyrimą „Neformaliojo švietimo patirčių įtaka asmens gerovei“.
Kas antras Lietuvos jaunas žmogus mano, kad neformalusis švietimas – tik laiko praleidimo būdas.
Viena pirmųjų išvadų, kaip sako LVJC vadovas Valdas Jankauskas – nestebina, ją buvo galima nuspėti, nors iš dalies ir baimintasi, kad ji bus tokia. Kas antras Lietuvos jaunas žmogus mano, kad neformalusis švietimas – tik laiko praleidimo būdas. Tai reiškia, kad neformalaus švietimo naudą suvokia tik apie 50 proc. apklaustųjų.
„Vienu metu reikėtų pasidžiaugti, kad situacija, palyginti su visu nepriklausomybės laikotarpiu, gerėja. Kažkada klausėme žmonių apie neformalų švietimą, o jie klausdavo – kas tai yra? Vis dėlto, reikėtų pabrėžti, kad dabartinė situacija, kai pusė apklaustųjų, nemano, kad formalus švietimas suteikia kokių nors kompetencijų, lemiančių asmens sėkmę, tikrai netenkina“, – kalbėjo Valdas Jankauskas.
Komentuodama atlikto tyrimo rezultatus ministro pirmininko patarėja Unė Kaunaitė nuogąstavo, kad jie atskleidžia tikrąją padėtį. „Tyrimas atspindi realią situaciją, nes šiandien mes per mažai kalbame apie neformalios veiklos naudą. Reikia turėti drąsos pripažinti, kad mokykla šiandien, deja, neužtikrina bendrųjų kompetencijų ugdymo, ir NVŠ kai kurias kompetencijas ugdo geriau nei formalusis ugdymas“, – tikino pašnekovė.
Vienas iš tyrimo vykdytojų Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo mokslininkas Mantas Bileišis pastebėjo, kad visuomenės požiūris į neformalųjį ugdymą iš tiesų yra iškreiptas. „Suvokimas, kad neformalusis švietimas yra tik būreliai ar pramoga, laikas, kai tėvai kelias valandas gali pabūti be vaiko, yra nelabai sveikas. Jeigu mes kalbame apie vaikų ateitį, tikimės, kad jie turės išskirtinių gebėjimų, norime, kad jų karjera pasisektų, turime suvokti, kad vien formalaus švietimo tam neužtenka. Pagrindus reikia dėti anksčiau ir kitur – šeimoje bei pasitelkiant neformalųjį ugdymą. Tačiau iki šiol mes to nelabai turime ir tie rezultatai puikia tai rodo“, – kalbėjo pašnekovas.
Švietimo ekspertai, pasak U.Kaunaitės, vieningai sutaria, kad „ant popieriaus“ Lietuva turi tobulą švietimo sistemą, kuri ugdo visas reikalingas kompetencijas. „Mūsų „Geros mokyklos koncepcija“ puikiai apibrėžia, koks turėtų būti mokymasis mokykloje – įvairus, atviras, interaktyvus ir taip toliau. Tačiau realybėje mokymasis vis dar labai formalus, vyrauja frontalinės pamokos“, – dėstė U.Kaunaitė.
Suvokimas, kad neformalusis švietimas yra tik būreliai ar pramoga, laikas, kai tėvai kelias valandas gali pabūti be vaiko, yra nelabai sveikas.
Tiekėjų ir jaunimo lūkesčiai – skirtingi
V.Jankauskas pastebėjo, kad tyrimas atskleidė ir dar vieną itin reikšmingą dalyką. Neformaliojo švietimo paslaugas teikiančios įstaigos dažniausiai tikisi sulaukti jau vienas ar kitas kompetencijas įgijusių jaunuolių, o pastarieji ir jų tėvai atvirkščiai – tikisi, kad būtent neformalusis švietimas tuos įgūdžius ir suteiks.
„Daugelis tiekėjų po senovei neformalųjį švietimą taip pat mato tik kaip jaunimo laisvalaikio praleidimo formą, todėl teikti ateities gyvenimui ir profesinei karjerai reikalingų kompetencijų nėra pasirengę. Reikalavimas jas ugdyti kaip ir yra, tačiau įvertinimo mechanizmo – ar jos yra ugdomos, dar nėra“, – vertino V.Jankauskas.
M. Bileišis atkreipė dėmesį ir į pedagogų, teikiančių neformalaus švietimo paslaugas, problemą. „Didžioji dalis neformalaus švietimo mokytojų iš tiesų yra, kaip sakoma, „dieną milijardierius, naktį Betmenas“. Aš nežinau, kiek jų iš tiesų sugeba taip greitai „persijungti“ iš formalaus pedagogo į neformalų. Būtent todėl mes darome prielaidą, kad dalis jaunimo neformaliajame ugdyme gauna beveik tą patį, ką mokykloje“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
„Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną, mano manymu, sovietmečio palikimą. Tais laikais visi būreliai buvo orientuoti į konkrečius labai aukštus pasiekimus. Jei lankai sportą – būsi geras sportininkas, muzikuoji – turi būti garsus muzikantas. Lietuvoje, mano nuomone, taip ir neįvyko tas persikvalifikavimas, kai siekiama ne rezultato, o pačių kompetencijų ugdymo. Aišku, šis procesas savaime neįvyks, jį reikia skatinti“, – neabejojo M.Bileišis.
Galiausiai mokslininkas įvardijo ir keistinus pedagogų lūkesčius. „Viskas gerai, jei vaikas motyvuotas. Kai klausi mokytojų, kokios aplanko nesėkmes, tai, rodos, vienintelė nesėkmė – nemotyvuotas vaikas. Bėda, ką su tokiu daryti? Bet mes juk ir kalbame apie tai, kad mes tuos 12–13-os metų šiandien nemotyvuotus žmones norime išugdyti. Juk mes ir norime, kad sulaukę 25-erių, jie dirbtų, gerai uždirbtų ir nedarytų nusikaltimų, būtų visuomeniški piliečiai“, – pabrėžė pašnekovas.
Kai klausi mokytojų, kokios aplanko nesėkmes, tai, rodos, vienintelė nesėkmė – nemotyvuotas vaikas.
Griauti sienas tarp neformalaus ir formalaus
Dabar pagrindinis iššūkis, pasak ministro pirmininko patarėjos, pirmiausia keisti požiūrį ir pradėti suvokti, kad ugdymas turi paruošti gyvenimui. „O jame matematinė funkcija kartais praverčia mažiau nei gebėjimas kalbėti prieš auditoriją ar bendradarbiauti su kitais žmonėmis“, – pridūrė ji.
Lygindama Lietuvą su kitomis šalimis ir žvelgdama į ateities perspektyvas U.Kaunaitė neabejojo, kad reikėtų „griauti“ tradicinės mokyklos sienas, kitaip tariant į formalųjį ugdymą įtraukti kiek įmanoma daugiau neformaliojo ugdymo formų. „Čia galima minėti jau pabodusį Suomijos norą judėti nuo dalykinės sistemos, arba štai Kembridžo universiteto Edukologijos katedros pastangas įkurti ir finansuoti tyrimus žaidimų srityje. Jais siekiama parodyti, kaip mokymasis per žaidimą gali būti kur kas efektyvesnis“, – komentavo ministro pirmininko patarėja.
Be to, pašnekovės teigimu, kitos šalys pripažįsta neformaliu būdu įgytas kompetencijas stojant į universitetus, suteikdamos papildomus balus už tokias programas kaip „The Duke of Edinburgh's Award“, kurią turime ir Lietuvoje. Taip pat, pasak U.Kaunaitės, kitose valstybėse stojant teikiamas ir gyvenimo aprašymo, kuriame būsimas studentas pateikia ir per papildomas veiklas įgytas kompetencijas, kurios neretai lemia ne mažiau nei pažymiai.
Tai vienas iš labai svarbių būdų mažinti jaunimo alkoholizmą, nusikalstamumą ir demotyvaciją ugdyti visuomeniškesnius ir pilietiškus žmones.
Pašnekovės nuomone, būtina viena ar kita forma pripažinti neformalias veiklas, nes, deja, taip jau yra: kas nėra matuojama, vis tiek yra nustumiama į antrą planą. Taigi planuojama sukurti kaupiamojo balo sistemą, į kurią įeitų ir neformaliuoju būdu įgytos kompetencijos. Taip norima ne tik sumažinti egzaminų svarbą, geriau įvertinti vaiko pažangą, bet ir leisti jam parodyti kitas kompetencijas, atsiskleisti ne tik per dalykines žinias.
„Be to, turime skatinti mokykloje refleksiją. Anksčiau minėtas tyrimas, manau, rodo ne tai, kad NVŠ sektorius neugdo vienų ar kitų kompetencijų, o kad būreliai dažniau yra suvokiami labiau kaip pramoga, o ne kaip mokymosi procesas. Jei paskatintume vaikus dažniau reflektuoti, ką viena ar kita veikla jiems suteikė, išmokytume juos ir gyvenime rinktis veiklas pagal tai, ką jos gali jam duoti. Tad refleksija šiuo metu kuriamame kaupiamojo balo modelyje taip pat yra nuolat minima“, – kalbėjo U.Kaunaitė.
Labai svarbų vaidmenį neformaliojo švietimo klausimu, pasak V.Jankausko, atlieka visuomenė: „Būtina šviesti apie neformalaus švietimo svarbą asmenybės raidai. Juk tokios kompetencijos kaip pasitikėjimas savimi, sprendimų priėmimas, kritinis mąstymas ar gebėjimas dirbti komandoje turi būti ugdomos nuo mažens. O galiausiai, ugdyti jas jaunimui svarbu ne tik dėl jų pačių gyvenimo sėkmes, tai naudinga ir visuomenei, valstybei.“ Pasak LVJC vadovo, tai vienas iš labai svarbių būdų mažinti jaunimo alkoholizmą, nusikalstamumą ir demotyvaciją ugdyti visuomeniškesnus ir pilietiškus žmones.
