Būreliai ugdo socialines ir emocines kompetencijas
„Pykčio priepuoliai, neapykanta, patyčios – visa tai kyla iš užslopintų emocijų. Pedagogas turi sugebėti tai identifikuoti, nes jei paauglys ateis į mokyklą (ar būrelį) susipykęs su savo mergina – jam nerūpės jokia matematikos tikimybių teorija ar nauji šokio žingsneliai. Tam, kad tokiam jaunuoliui galėtume padėti, pačiam pedagogui reikia turėti tam tikrų žinių, gebėjimų“, – sakė V.Jankauskas.
Pasitikėjimui ugdyti padeda sportinės veiklos, bet jei jaunuolis bus pedagogo, trenerio kritikuojamas už kiekvieną klaidą, tas pasitikėjimas nukris „iki dugno“.
LVJC direktoriaus teigimu, stebėdami vaiką galime jį nukreipti į tam tikrus būrelius, kad jis lavintų gyvenimui būtinus įgūdžius. Pavyzdžiui, bendravimo gebėjimams vystytis padėtų įvairi komandinė veikla, o pasitikėjimą savimi didintų plaukimas, kovos menai, veiklos, kuriose nuolat reikia nugalėti tam tikras kliūtis.
„Pasitikėjimui ugdyti padeda sportinės veiklos, bet jei jaunuolis bus pedagogo, trenerio kritikuojamas už kiekvieną klaidą, tas pasitikėjimas nukris „iki dugno“. Todėl socialiniam emociniam ugdymui reikia ir pedagogų, ir vaikų, ir tėvų indėlio, – sako pašnekovas. – Socialinio ir emocinio ugdymo profesionalai, pedagogai siekia konkrečių tikslų: kad vaikas labiau pasitikėtų savimi, kad gebėtų daugiau bendrauti, dirbti komandoje, pažinti save.“
Kai emocijos šėlsta – nėra vietos nei matematikai, nei sportui
„Vaikai ateina į būrelį užsiimti patinkančia veikla. Jie neateina „tvarkyti savo emocijų“, „ugdyti emocinių kompetencijų“. Pedagogo meistriškumas yra pastebėti, kad vaikui kažkas nesiseka ir suteikti tai situacijai tinkamiausią pagalbą. Juk kai vaikas turi problemų, mokslai rūpi mažiausiai“, – įsitikinęs V.Jankauskas.
Pašnekovas priminė garsiąją Maslou žmogaus poreikių piramidę: pirmiausia turime būti pavalgę, šiltai apsirengę, jaustis emociškai saugūs. Ir tik tuomet galime priimti naują informaciją, kurti ir tobulėti.
V.Jankausko nuomone, užklasinė, popamokinė veikla įtraukia ir motyvuoja vaikus užsiimti pozityvia veikla. Tokiu būdu net ir turint emocinių ir socialinių problemų, jos pamažu yra sprendžiamos. Būtent todėl, pastebi V.Jankauskas, Šiaurės šalyse pedagogai neskirstomi į formaliojo ir neformaliojo švietimo. Visi jie turi gebėti ir dėstyti savo dalyką (ar net kelis), ir suteikti emocinę pagalbą, gebėti pastebėti vaiko problemas.
„Mes juk ugdome žmogų, o ne robotą. Kas iš to, kad jie bus puikūs matematikai, sprendimų priėmėjai... ir atstumiantys žmonės?“– retoriškai klausė V.Jankauskas.
Robotai: ne viskas ateina lengvai ir iš karto
Pastaruoju metu darbo rinka suka automatizacijos ir robotizacijos link. Vis daugiau vaikų domisi ir puikiai valdo informacines technologijas, išmaniuosius įrenginius. Vienas iš „Robotikos akademijos“ įkūrėjų, šiandien įmonės turinio padalinio vadovas Kristijonas Vasiliauskas, paklaustas, kokius socialinius įgūdžius lavina toks iš pažiūros individualus užsiėmimas, kaip robotų konstravimas, teigė, jog šiame būrelyje lavinama drąsa klysti, eksperimentuoti ir bandyti iš naujo.
„Dabartinės Z ir Alfa kartos vaikai, yra pripratę prie momentinio, itin greito rezultato. Dėl nuolatinio žaidimų skatinimo („prisijunk kas valandą“, „rink taškus‘, „jei surinksi tiek – gausi dar daugiau“ ir t.t.) išsikreipia jų suvokimas ir ima atrodyti, kad viskas ateina lengvai ir iš karto. Mūsų būrelių metu, vaikai daug kartų klysta ir tokiu būdu supranta, kad gyvenimas nėra vien pergalės ir klaidos, tačiau pergalės ir pamokos“, – pabrėžia K.Vasiliauskas.
Pašnekovas pasakoja, jog būreliuose vaikai dirba ne tik individualiai, tačiau ir drauge (tokiu būdu vysto socialinius įgūdžius). Jie konstruoja robotus prižiūrimi jaunų ir motyvuotų mokytojų.
Būrelyje suvokia, kodėl verta mokytis
Robotų konstravimo veikla taip pat teigiamai paveikia tuos, kurie įprastai mokytis pritingi.
Mes juk ugdome žmogų, o ne robotą. Kas iš to, kad jie bus puikūs matematikai, sprendimų priėmėjai... ir atstumiantys žmonės?
‚Būrelių metu vaikai pajunta, kaip teoriją panaudoti praktikoje, suvokia, kad mokytis gerai – verta. Taip pat, dėl nuolatinio projektų įgyvendinimo ir išspręstu problemų, kyla pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad neišsprendžiamų situacijų nėra. Tai puikiai persiduoda visoms gyvenimo sritims“, – sako vienas iš „Robotikos akademijos“ įkūrėjų.
Jo teigimu, robotas tėra „motyvatorius“. Niekas kitas vaikui nesuteikia tiek pasitikėjimo savimi, kaip žinojimas, kad įdėjęs pakankamai darbo ir pastangų, gali išspręsti bet kokią problemą.
Vis tik bene kiekvienam vaikui pasitaiko dienų, kai nėra noro užsiimti net ir mėgstama veikla. K.Vasiliauskas mano, jog geriausia, jei tėvai perspėtų administraciją apie vaiko problemas ir mokytojas gali tam iš anksto pasiruošti.
„Jei matome, kad būrelių metu vaikas yra suirzęs, dirglus, nemotyvuotas, greičiausia tai kyla iš to, ką patyrė namuose arba mokykloje. Todėl būrelių vadovai visada turėtų pažiūrėti į situaciją iš vaiko pusės, padėti surasti sprendimą, parodydami suvokimą ir palaikymą. Kai supranti jog visiems būna sunku, gali pasirinkti tinkamas priemones. Būreliuose juk mokytojai dirba ne su robotais, o su vaikais“, – sako K.Vasiliauskas.
Baisiausia – kai tėvai į vaikus perkelia savo neišpildytus lūkesčius
Jau netrukus prasidės įvairių būrelių, popamokinių veiklų „maratonas“. Skirtingi tėvai turi skirtingas taisykles neformaliojo švietimo klausimu: vieni vaikus nukreipia į kurią nors sritį, kiti – leidžia pasirinkti patiems. O kaip su keliavimu iš vieno būrelio į kitą?
„Nesu šalininkas taisyklės, kad jei jau pradėjai, turi lankyti iki galo. Jei vaikui „nelimpa“ konkreti veikla, kyla problemų su pedagogu, neįdomu – kam jį kankinti? Jei vaikas grįžta iš būrelio nelaimingas – reikia pasidomėti, kur ta problema“ – sako LVJC direktorius V.Jankauskas. Pašnekovas mesteli akmenį ir į tėvų pusę: jiems kartais lengviau pasakyti „jei jau pradėjai, tai pabaik“, nes kitu atveju reikės iš naujo ieškoti būrelio.
„Mano supratimu, vaikas per savo mokyklinį gyvenimą turi išbandyti kuo daugiau įvairių būrelių. Nes kaip gali žinoti, kas Tau patinka, jei niekada nesi bandęs?“ – teigė V.Jankauskas.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pirmieji užsiėmimai nekainuoja, todėl galima išbandyti save įvairiose srityse. leidžiama metų viduryje keisti būrelį, veiklą. Vis tik centro vadovas pabrėžia, jog keičiant būrelius konkretus pedagogas mato vaiką pernelyg trumpai ir dėl to negali pastebėti kylančių emocinių problemų, pranešti apie jas tėvams.
„Dar labai ydinga, kai tėvai nusprendžia, kad dukra turi lankyti šokius, nes mama norėjo tapti balerina. Bet netapo. Tada į vaikus perkelia savo lūkesčius. Mama, tėtis ir vaikas yra skirtingos asmenybės su skirtingais poreikiais ir pomėgiais“, – pokalbį baigia V.Jankauskas.
Jei vaikui „nelimpa“ konkreti veikla, kyla problemų su pedagogu, neįdomu – kam jį kankinti?
„Robotikos akademijos“ padalinio vadovas K.Vasiliauskas pripažįsta, jog kai kurie tėvai vaikus į šį būrelį atveda todėl, kad jis skamba kaip madinga, „ateities“ veikla.
„Nepriklausomai nuo to, kodėl tėvai užrašė vaiką į būrelį, mes stengiamės, kad jis susidomėtų ateities technologijų kūrimu. Lietuvos tėvai domisi, kokios ateities profesijos bus perspektyviausios bei suvokia, kad kuo anksčiau pradės investuoti į vaiko gebėjimą naudotis išmaniausiomis technologijomis, tuo didesnė tikimybė, kad jų vaikas ateityje bus labai sėkmingas ir visapusiškas žmogus“, – sako K.Vasiliauskas.
