Negailestingas priėmimo į aktorių mokslus Lietuvoje įvertinimas: košmaras, aklas ir kvailas žaidimas

„Esame užstrigę ties senovišku principu – rengti aktorius Lietuvos valstybiniams teatrams. Manau, toks principas nebūtų įsivaizduojamas rengiant informacinių technologijų (IT) specialistus. Nebeverta svarstyti, kiek reikės aktorių Kaunui, Vilniui, Klaipėdai ar Šiauliams. Pastangas reikėtų skirti aukšto lygio aktorių parengimui ir jiems patiems palikti teisę rinktis, kur ir kaip realizuoti kūrybinį potencialą“, – Menų spaustuvės surengtoje diskusijoje teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatro vadovė Goda Piktytė.
Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Pašaliniams draudžiama“, pagal Gintaro Graujausko pjesę. Režisierius – Oskaras Krošunovas.
Spektaklis / A.Jašinskienės/15min.lt nuotr.

Jos nuomone, valstybė meno, juo labiau atlikimo meno, šiuo metu nepriskiria prie prioritetų.

„Tikrai gaila, kad valstybės prioritetai orientuoti į technologijas paliekant humanistiką ir menus paraštėse“, – trečiadienį Menų spaustuvėje vykusios diskusijos apie teatro mokyklas Lietuvoje metu sakė ji.

Goda Piktytė VDU nuotr.
Goda Piktytė VDU nuotr.

Tačiau dėmesio menui stoka – ne vienintelė problema, su kuria susiduria aktorius ir režisierius ruošiančios aukštosios mokyklos.

Rusišką teatro tradiciją plėtojančioje Lietuvoje, kur vis dar gaji sovietinė tradicija „užsakyti“ darbo jėgą savo meno įstaigai, trūksta globalaus ir šiuolaikiško požiūrio į aktoriaus rengimą, o pirmiausia trūksta nekomplikuotos studentų priėmimo į teatro mokyklas procedūros, kuri kol kas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakulteto dekanės Elonos Bajorinienės teigimu, primena košmarą.

Studentų priėmimas – be plano

„Valstybė sako, sąlygiškais skaičiais kalbėsiu, šiemet skirsime 50 finansuojamų studijų vietų teatro ir kino krypčiai. Tai reiškia, kad dėl šių 50 vietų konkuruoja teatrologai, aktoriai, režisieriai, vadybininkai ir 5–6 kino specialybės, taip pat – vaizdo režisieriai, operatoriai, kino dramaturgai. Ir visa tai sumesta į vieną krepšelį“, – pasakoja dekanė.

Kadangi pretendentų galimybę valstybės lėšomis studijuoti minėtose studijų programose lemia jų stojamasis balas, kiekvienais metais įstojusiųjų skaičiai skiriasi.

Aktoriui tu negali uždėti kibiro ant galvos ir sakyti, kad jis – anonimiškas. Tai komiška – pasityčiojimas ir iš komisijos narių, ir iš pačių stojančiųjų.

„Kai nėra jokio prognozavimo, planavimo (o gal kino režisierių reikia daugiau negu aktorių), tai yra visiškai aklas, kvailas žaidimas, iš kurio galbūt, duok Dieve, valstybė išlips. Tarsi kalbama, kad nuo 2018-ųjų turėtų būti sudaromos sutartys su aukštosiomis mokyklomis“, – sako E.Bajorinienė ir taip pat pažymi, kad studijų kryptys jau dabar yra atskirtos ir padalintos į teatrą, šokį ir kiną, todėl jau šįmet studentų priėmimo procesas bus šiek tiek kitoks.

Tuo metu G.Piktytė piktinasi reikalavimu išsaugoti stojančiųjų anonimiškumą, ko padaryti, anot jos, neįmanoma.

„Priimant aktorius ir režisierius taip pat, pagrindinio anonimiškumo principo išlaikyti neįmanoma. Aktoriui tu negali uždėti kibiro ant galvos ir sakyti, kad jis – anonimiškas. Tai komiška – pasityčiojimas ir iš komisijos narių, ir iš pačių stojančiųjų“, – mano ji.

Teatrų „užsakymai“ – pasenęs įdarbinimo modelis

Vaidybos ir režisūros studijas organizuojančios mokyklos, ruošdamos studentus, orientuojasi į skirtingas kryptis. Pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas aktorius rengia pagal teatrų „užsakymus“, todėl absolventai po mokslų iš karto vaidina Klaipėdos dramos, Klaipėdos jaunimo ar Liepojos teatruose, tuo tarpu LMTA deklaruoja, kad šis metodas – pasenęs ir galiausiai neįpareigoja teatrų įdarbinti baigusių absolventų.

Rinka jau seniai nėra tik 13–14 valstybinių teatrų. Tikrai taip nėra, nes yra išvešėjęs pramogų industrijos sektorius. Patinka jis mums ar ne, bet jis labai stiprus.

„Buvo vadinamasis Panevėžio kursas, kurį teatro prašymu rinko Aidas Giniotis, su kitais pedagogais jam vėliau dėstė Eglė Gabrėnaitė. Bet į teatrą nuėjo metais anksčiau priimtas kursas, kurio vadovas Vytautas Anužis susitarė su Romualdu Vikšraičiu, tuometiniu teatro direktoriumi. Tuomet kursui, kuris buvo planuotas Panevėžiui, iškilo klausimas, o kas bus su jais“, – pasakojo E.Bajorinienė.

Anot jos, rinkos sąlygos pasikeitė, todėl studentams atsiveria didesnės galimybės įsidarbinti ne tik valstybiniuose teatruose, bet ir pramogų srityje.

„Rinka jau seniai nėra tik 13–14 valstybinių teatrų. Tikrai taip nėra, nes yra išvešėjęs pramogų industrijos sektorius. Patinka jis mums ar ne, bet jis labai stiprus“, – akcentuoja dekanė.

Kaune trūksta aktorių

„Akivaizdu, kad teatro menas vis labiau integruojasi į socialinius procesus, kuriami taikomieji teatro modeliai. Tai – ir psichodrama, klounai, politinis, dokumentinis, turizmo teatras. Yra be galo didelės nišos jaunų žmonių savirealizacijai“, – sako LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vedėja Vesta Grabštaitė ir priduria, kad akademija turėtų ruošti daugiau savarankiškesnių, kūrybiškesnių specialistų, kurie „nebūtų priklausomi nuo konvencinių erdvių malonės“.

Luko Balandžio nuotr./Japonijos kultūros festivalio „nowJapan“ pristatymas
Luko Balandžio nuotr./Japonijos kultūros festivalio „nowJapan“ pristatymas

VDU teatro vadovė teigia jaučianti, kad trečio, ketvirto kurso studentai specializuojasi – kas domisi cirku, kas judesio teatru, kas lieka prie klasikinio teatro, kuriam, panašiai kaip ir Klaipėdos universitetas, VDU ir ruošia savo studentus. Anot G.Piktytės, Kaune aktorių trūksta.

Kaunui tikrai trūko naujų aktorių ir mūsų patirtis rodo, kad jų vis dar reikia.

„Kaunui tikrai trūko naujų aktorių ir mūsų patirtis rodo, kad jų vis dar reikia.

Mūsų studentai įvairių režisierių spektakliuose užimti jau nuo pirmo kurso ir tai kartais trukdo studijoms“, – pripažįsta VDU teatro vadovė.

Vis dėlto dauguma teatrų aktorių trūkumą užpildo ne nuolat vaidinančiais, o tik tam tikram spektakliui įdarbinamais aktoriais. Tai, anot Teatro ir kino fakulteto dekanės, yra ydinga sistema: „Visi žinome, kad tai susiję su įdarbinimo reikalais ir su socialine aktorių apsauga“.

Neetatinių aktorių – dvigubai daugiau

Aktoriai_2013
Aktoriai_2013

Tačiau, E.Bajorinienės teigimu, būna ir tokių atvejų, kai patys aktoriai nesiekia stabilios darbo vietos.

„Kauno dramos teatras norėjo kviesti dalį kurso, kuris kaip tik baiginėjo pas mus [studijas], bet to kurso aktoriai nenuėjo dirbti į Kauno dramos teatrą ir atsisakė šitos socialiai saugios ateities, – prisimena LMTA atstovė. – Jie pasakė, kad jie norėtų būti laisvi, dirbti su projektais, nebūti priklausomoje situacijoje, kad jeigu prisirišai prie vienos įstaigos, tu ten esi galbūt iki gyvenimo galo, galbūt ir ne, ir tau uždari visi keliai“.

Dar studijų metais tuos kelius atidaryti bando ir pačios aukštosios mokyklos, kviesdamos dėstytojus iš užsienio ar organizuojančios „Erasmus“ studijas. Jos, anot E.Bajorinienės, būtų ypatingai naudingos režisieriams.

„Bet su režisieriaus programų pasirinkimu, matyčiau dar kitą problemą. Partnerių yra pilna, vos ne 100 institucijų, bet pačios režisūros, kaip studijų programos, jų nėra labai daug – bakalauro mokyklos užsienyje režisierių nerengia (režisieriais užsienyje tampa magistrai, – aut. past.)“, – konstatuoja Teatro ir kino fakulteto dekanė.

Vaidybos studijos – labiau subrendusiems

Tokių profesijų [Amerikoje] žmonės nepuola studijuoti, kai yra aštuoniolikos.

Apie būdą teatro studijas rinktis vėliau, ne iš karto po mokyklos, užsimena ir Niujorke vaidybos besimokiusi ir į Lietuvą sugrįžusi Arnolda.

„Tokių profesijų [Amerikoje] žmonės nepuola studijuoti, kai yra aštuoniolikos“, – sako ji ir taip pat papasakoja, kuo aktorystės studijos skiriasi JAV ir Lietuvoje.

„Nors aktorinės mokyklos Amerikoje jau patapo verslu, priimamų studentų skaičius į jas yra nedidelis. Labai griežta tvarka nuleidžiama iš viršaus – jeigu minutę pavėluoji, durys prieš nosį užsidaro. Nuolat skatinamas profesionalumas. Kiekvienais metais vertinama tavo motyvacija, pažymiai, noras tęsti studijas ir ne visi gauna kvietimus studijuoti vėlesniais metais“, – patirtimi dalijasi Arnolda.

Jai užsiminus apie dėstytojus-praktikus, dirbusius vaidybos industrijoje, ir dėl to patikusius, E.Bajorinienė imasi pasakoti apie LMTA dėstytojus, kuriems kompetencijos netrūksta, bet trūksta laiko dėstymui.

Dėstytojai – kaip dievai

„Nacionalinių ir tarptautinių premijų laureatai, garsūs menininkai, jie visi pas mus ragavę ar ragauja pedagogo duonos, bet dalis jų taip intensyviai dirba kūrybinį darbą, kad fiziškai negali atvykti ir kontaktuoti su studentais nuolatos. Jie ateina kaip dievai, pasižiūrį į kokį nors rezultatą, pasako kokią nors pastabą – tokia priežiūra iš aukštybių – ir tuo pedagogika baigiasi“, – pasakoja dekanė.

Elona Bajorinienė Bernardinai.lt nuotr.
Elona Bajorinienė Bernardinai.lt nuotr.

Kita vertus, tam, kad aukštoji mokykla gautų didesnį finansavimą, į dėstytojų vietas ji turi kviestis žymiausių festivalių, pasaulinio lygmens koncertų, spektaklių dalyvius, tačiau, kad jais taptų ir tobulėtų, tie patys asmenys negali nuolat lankytis aukštojoje mokykloje.

„Tai yra visiškas prieštaravimas“, – pažymi E.Bajorinienė.

Vis dėlto, sprendžiant iš diskusijos žiūrovių, kurios besisuka teatro virtuvėje, studentai pasigenda ne kompetencijos ar dėmesio, o šiuolaikiškumo.

Režisieriai per siaurai supranta savo amatą

Žmonės nueina į valstybinius, kamerinius, mažuosius teatrus, bet nemanau, kad jie šiandien diktuoja kokybę.

„Jaunas žmogus, kuris pradeda domėtis cirku arba nueina į alternatyvius menus, taip padaro ne todėl, jog tai išdėsto dėstytojas. Retas dėstytojas iš viso paskatina [...]. Labai liūdna, kad mokyklos nėra orientuotos į šiuolaikinį aktorių. Žmonės nueina į valstybinius, kamerinius, mažuosius teatrus, bet nemanau, kad jie šiandien diktuoja kokybę.

Ar turime žmonių, kurie įgalūs paruošti šiuolaikinį aktorių?“ – svarsto viena iš diskusijos žiūrovių.

Kita jai antrina sakydama, kad režisieriai aktorius rengia ne pasauliniai rinkai, o sau.

„Pažiūrėkime, kas ruošia aktorius. Daugiausia ruošia režisieriai. Kad ir kokių puikių pedagoginių savybių jie turėtų, mokėtų bendrauti, jie nėra suinteresuoti paruošti šiuolaikinį aktorių pasaulio teatrui. Na, pripažinkime, nė vieno nėra. Jie ruošia aktorius savo teatrui, savo trupei. Savo profesiją ar amatą jie supranta pernelyg siaurai“, – mano diskusijos dalyvė.

E.Bajorinienė, išgirdusi tokius žodžius, primena, kad Lietuvoje vaidybos studijų programos yra parengtos pagal rusų mokyklą – psichologinio teatro sistemą, kurios taip lengvai neišrausi. Tačiau džiaugiasi, kad rusų teatro tradicija maišosi ir su kitomis, pavyzdžiui, Suzukio teatro, tradicijomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų