Per nuobodulį į kūrybingumą
Psichologė, kūno ir judesio terapeutė Vaida Platkevičiūtė sako, kad
nereikėtų bijoti vaikų nuobodžiavimo: „Nuobodžiaujant, vaikas gali susitikti su savo kūrybingumu, savo, o ne išoriniais poreikiais, suprasti ir atrasti, ko nori jis pats.“ Tėvai dažnai nerimauja, kad, nežinodamas ką veikti, vaikas gali sugalvoti netinkamus užsiėmimus, tad, bandydami to išvengti, patys organizuoja vaikui įvairias veiklas ir užsiėmimus. Tačiau galimybė būti kuo mažiau kontroliuojamam, laisvai pasirinkti veiklą ir žaidimus yra būtina darniam vaiko vystymuisi.
„Tikras iššūkis yra leisti vaikui išgyventi nuobodulį, - sako Vaida. – Visus metus vaikai yra užsiėmę – darželiai, mokykla, būreliai – ir turi daug intensyvių patyrimų. Kai nebelieka stiprios išorinės stimuliacijos, kai vaikas lieka pats su savimi, jam pradeda kilti įvairūs užslopinti jausmai: pyktis, susierzinimas, tuštumos jausmas, nuovargis. Tiek pačiam vaikui, tiek tėvams gali būti sunku atlaikyti šiuos jausmus, tačiau svarbu prisiminti, kad taip vaikas išmoksta geriau suprasti, kas su juo vyksta, išmoksta pajausti ir atpažinti savo jausmus, norus ir poreikius.“
Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti tėvų nusiskundimus, kad vaikai nori tik žaisti kompiuterinius žaidimus, o visa kita jiems yra neįdomu. Mažieji sugalvoja pačius įvairiausius prašymo būdus, kurie, reikia sutikti, veda tėvus iš proto.„Naudojimąsi kompiuteriu/ televizoriumi iš ties verta apriboti, kad nuobodžiavimas virstų kūrybingumu. Tai gali būti ryto arba vakaro veikla, bet ne bet kada prieinamas įrengimas. Kitą vertus vaikas ir kompiuteris iš ties yra atskira ir labai nevienareikšmiška tema“, - sako psichologė.
Laisvas judėjimas didelėje erdvėje
Kalbėdama apie priešmokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų poreikius, psichologė sako, kad jiems yra svarbu daug ir laisvai judėti. Tad vienas geriausių dalykų, kuriuos vasarą gali padaryti tėvai dėl savo vaikų – suteikti jiems galimybė pabūti didesnėje erdvėje gamtoje: miške, lauke, prie ežero, jūros. V.Platkevičiūtė pabrėžia, kad didžiausia nauda vaikui bus, jeigu tėvai pasirūpins jo priežiūra ir saugumu, bet kuo mažiau kontroliuos jo veiklą, kad jis turėtų galimybę laisvai judėti, žaisti ir kuo daugiau būti gamtoje.
O ką daryti, jeigu vaikas nenori eiti į lauką? Psichologė atkreipia dėmesį, kad didmiestyje gyvenančiam vaikui gali būti sunku atrasti, ką veikti ankštoje žaidimo aikštelėje tarp kiemų. Daug įdomesnė tokia erdvė tampa, jeigu atsiranda bendraamžių kompanija, su kuria galima kurti bendrą žaidimą. Iš kitos pusės, kaip pasakoja Vaida, net jei vaikas neturi ką veikti, jis vis tiek sugalvoja sau veiklą: „Jeigu leidi vaikui išgyventi nuobodulį, jis susiranda veiklą, kuri jam yra reikalinga. Tai gali būti tiek žaidimas lauke, tiek namuose. Ilgainiui pabuvęs namuose, paskaitęs, papiešęs, pakonstravęs, vaikas pereis ir į didesnę erdvę - lauką.“
Tad kai kitą kartą vaikas pasakys „Man nuobodu, neturiu ką veikti“, neskubėkite siūlyti jam veiklų sąrašo. Galite ramiai pasakyti „Taip, tau yra nuobodu. Gyvenime kartais taip būna.“ Leiskite vaikui pačiam surasti tai, ką jis nori veikti. Ir jis dar nustebins jus savo kūrybingumu.
Akcentas – poilsis
Vasara vaikams yra siūloma daug organizuotos veiklos: stovyklos, žygiai, išvykos, renginiai. Psichologė sutinka, kad visa tai yra puikūs vasaros leidimo būdai. Tačiau V.Platkevičiūtė primena, kad renkantis stovyklą, išvyką, renginius, akcentas turėtų būti ne ugdymas, o poilsis. „Pirmiausiai patarčiau galvoti ne apie tai, ką naujo vaikas išmoks vasaros stovykloje, kokius gebėjimus ir įgūdžius jis išvystys ar patobulins, o apie tai, ar jis galės ten pailsėti ir smagiai praleisti laiką. Juk vasarą – tai poilsio metas.“
„Vienas geriausių dalykų, kurį tėvai gali padaryti vasarą dėl savo vaikų – leisti jiems pabūti didesnėje erdvėje kuo mažiau kontroliuoti. Ką tėvai galėtų vasarą padaryti dėl savo vaikų – leisti jiems pabūti didesnėje erdvėje (miškuose, prie ežerų)kuo mažiau kontroliuojamiems. Su priežiūra, bet su kuo mažiau kontrolės ir ugdymo. Priežiūra, bet ne mokymas, ne bandymas padaryti kažką iš jų. Kad vaikas turėtų galimybę kuo laisviau judėti, kuo daugiau būti gamtoje. Ne tik dėl sveikumo kūnui, bet ir dėl to, kad ten yra daug erdvės.
Kaip geriausiai užimti vaikus vasarą?
Kai vaikas lieka tuščioje erdvėje laike, yra baimė, kad prisigalvos netinkamų dalykų, ji yra. Baimė yra suprantama ir iš to kylantis noras suorganizuoti vaikui stovyklą, užimtumus, jis suprantamas, Tėvus tai nuramina ne tik dėl to, kad vaikui reikalingas ugdymas, bet ir dėl to, kad ji užimtas, juo pasirūpinta. Bet galvojant apie vaiką, tai galimybė būti kuo mažiau kontroliuojamam ir apribojamam, susigulėti visiems metų dalykams, jeigu iš to neveikimo veikas nenuklysta į telefoną ar kompą, jis yra konstruktyvus. Nuobodžiaujant vaikas gali susitikti su kūrybingumu, su savo poreikiais. Su savo. En išoriniais, tuo, ko jis nori. Tik yra iššūkis kaip nuobodžiavimo etape nenueiti kur nors. Visus metus jis yra linksminamas, yra daug intensyvių patyrimų. Be jų atsiranda nerimas, nebūti stimuliuojama jam yra sunku. Nėra taip, kad iškart atsiranda konstruktyvi veikla. Kyla daug pykčio, nepasitenkinimo. Bet tai yra sveika.
Kas padeda atlaikyti tėvams? Padėti gali žinojimas, kad kai vaikas lieka su savimi, o ne su ugdymu, ne su stimuliacija, jam pradeda kilti jo užslopinti jausmai, jie dažniausiai būna negatyvaus pobūdžio: pyktis, susierzinimas, tuštumo jausmas, nuovargis. Jeigu imti priešmokyklinio arba jaunesnio mokyklinio amžiaus, jeigu yra įmanoma sukurti konstruktyvią neveikimo erdvę. Ką tėvai galėtų vasarą padaryti dėl savo vaikų – leisti jiems pabūti didesnėje erdvėje (miškuose, prie ežerų)kuo mažiau kontroliuojamiems. Su priežiūra, bet su kuo mažiau kontrolės ir ugdymo. Priežiūra, bet ne mokymas, ne bandymas padaryti kažką iš jų. Kad vaikas turėtų galimybę kuo laisviau judėti, kuo daugiau būti gamtoje. Ne tik dėl sveikumo kūnui, bet ir dėl to, kad ten yra daug erdvės.
Jei vaikas neina į lauką, kaip tėvai gali paskatinti vaiką. Vienas dalykas – ką patys tėvai veikia lauke. Mieste apart žaidimo aikštelių, nelabai kas yra. O jos vargu ar gali traukti mokyklinio amžiaus vaikus. Mieste vaikams nelabai yra ką veikti. Bet kai nėra ką veikti, vaikai vis tiek susiranda ką veikti. Klausimas, kas vyksta, kai vaikas sako „man neįdomu“. Jeigu po pusdienio zyzimo vaikas gauna planšetę, ji s tai ir darys. Kad vaikas grįžtų prie savęs, reikėtų kompiuterius atjungti bent savaitei. Kad vaikas žinotų, kad gali daryti ką nori, bet kompo negaus. Ir jeigu pajustų nuobodžiavimą, tikiu, kad atrastų ir lauką. Klausimas, kiek patys tėvais jaučia smagumą lauke. Sėdėti aikštelėje – sukelia daug nemalonumų. Bet pasivaikščiojimas miške, prie ežero – visai kas kitą. Žaidimo aikštelės tampa įdomios, nebent ten yra draugų kompanija.
Tėvus gąsdina ir vaikų kompanijos. Galimybė bendrauti su bendraamžiais tampa vis svarbesnė.
Jeigu leisti būti nuobodžiavime, vaikas susiranda veiklą, kuri jam yra reikalinga. Tai gali būti laukas ar ne laukas, ilgainiui pabuvęs namuose, paskaitęs, pakonstravęs, papiešęs, jis gali pereiti į didesnę erdvę, į lauką. Kai vaikas sako, neturiu ką veikti, kad jam nuobodu, nepradėti galvoti, kaip jį užimti. „Taip, tau yra nuobodu. Taip gyvenime kartais būna“.
Stovyklos yra puiku, tačiau fokusas turi būti ne ugdymui, lavinimui, bet poilsiui.
