– Emocinis intelektas – vis dažniau vartojama sąvoka. Kas iš tiesų tai yra, ką ji apima? – klausėme D.Šukytės.
– Šiandien, kai kalbame apie vaikų švietimą, jų ugdymą namuose, darželiuose ar mokyklose, prie emocinio intelekto sąvokos jungiame ir socialinį intelektą, nes jie labai glaudžiai susiję. Taigi kalbame apie emocinio ir socialinio intelekto ugdymą.
Gali būti labai daug skirtingų situacijų, sukeliančių vienokias ar kitokias emocijas, tačiau svarbiausia – kaip mes jas suvaldome.
Trumpai tariant, tai yra tam tikrų emocijų išraiška, kuri tendencingai pasireiškia įvairiose situacijose. Sakykime, gali būti labai daug skirtingų situacijų, sukeliančių vienokias ar kitokias emocijas, tačiau svarbiausia – kaip mes jas suvaldome.
Ar mes mokame tas emocijas atpažinti? Socialinis intelektas įsipina tada, kai kalbame apie santykį su žmogumi, kuris mums tas emocijas sukėlė. Galime savo emocijas atpažinti, reaguoti į jas, tačiau, kaip tai paveikia santykius?
Taigi galime sakyti, kad aukštą emocinį intelektą turintis žmogus geba spręsti problemas. Susitvarkyti su savo emocijomis, nesugadinti santykių, moka rasti tinkamus konfliktų sprendimus ar net tarpininkauti kitų konfliktuose. Tai yra tik vienas iš veiksnių, rodančių žmogaus emocinį intelektą, o jų, aišku, yra gerokai daugiau.
– Kas sudaro emocinį ir socialinį intelektą? Kokios kompetencijos?
– Emocinį ir socialinį intelektą galima skaidyti į penkias dalis. Tai – savimonė, socialinis sąmoningumas, savitvarda, atsakingi sprendimų priėmimai ir kuriami tarpusavio santykiai. Aišku, visos minėtos kompetencijos gali būti skaidomos dar smulkiau.
Jei kalbėsime apie tarpusavio santykius, tai apims ne tik gebėjimą juos kurti, palaikyti ir pan., bet ir mokėjimą spręsti konfliktines situacijas. Emociškai intelektualus žmogus gali būti konfliktiškas, juk konfliktas yra normalu, tačiau pagrindinis klausimas – kas po to? Kaip jis visa tai sprendžia, kokias strategijas pasirenka ir pan.
– Kalbant apie emocinį intelektą, jo ugdymą, dažniausiai dėmesys nukrypsta į vaikus. Tačiau kaip vertintumėte pačių tėvų, visuomenės, kuri turi tai ugdyti, intelektą?
Tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje, tiek kitur mūsų visuomenė demonstruoja gana žemą emocinę ir socialinę išmintį.
– Tenka pripažinti, kad visose srityse – tiek žiniasklaidoje, tiek politikoje, tiek kitur – mūsų visuomenė demonstruoja gana žemą emocinę ir socialinę išmintį. Aišku, visa tai atkeliauja ir į mokyklas, o ir mūsų pedagogai yra neruošti, nemokyti ugdyti emocinio intelekto, nes ilgą laiką jis buvo priskiriamas pačiai asmenybei – arba jį turi, arba ne. Kitaip tariant, jei turėjai geras sąlygas ir tave supo išmintingi žmones, tai galėjai turėti emocinį intelektą, jei ne – veikiausiai ne.
– Taigi – ar apskritai įmanoma žemo emocinio intelekto visuomenėje išugdyti emociškai stabilius vaikus?
– Labai sunku, tačiau įmanoma. Jei nebūtų įmanoma, veikiausiai aš nevažinėčiau po mokyklas, nekalbėčiau su mokytojais ir nesistengčiau motyvuoti, kad reikia skirti dėmesio ir savęs, ir vaikų tobulinimui šioje srityje.
Emocinis stabilumas padės vaikui ateityje lengviau įveikti kliūtis, be didesnių psichologinių problemų priimti iššūkius.
Deja, bet šiuo metu mokyklose tikrai labai daug dėmesio skiriama tik akademiniams pasiekimams. Kartojimui, žinių kalimui, tačiau neatsižvelgiama į tai, kaip tai pasiekiama. Nesakau, kad reikia ugdyti tik emocinį intelektą.
Žmogui reikia visų dalykų, tačiau jei jis mokės valdyti ir savo emocijas, tikimybė, kad bus laimingesnis, kad ateityje jam seksis geriau, yra tikrai didelė. Juk tai daro didelę įtaką santykių ir šeimos kūrimui, bendravimui su kolegomis, karjeros siekimui ir t.t. Emocinis stabilumas padės vaikui ateityje lengviau įveikti kliūtis, be didesnių psichologinių problemų priimti iššūkius.
Visa tai išugdyti galima, tam yra sukurti instrumentai, ir beje, kai kurios Lietuvos mokyklos juos turi ir galima tikrai džiaugtis jų rezultatais. Aišku, tai yra sunkus darbas. Matematikos, lietuvių kalbos ar kitų dalykų vaikus mokome nuo pirmos iki dvyliktos klasės ir matome rezultatus, nuosekliai reikia mokyti ir emocinio intelekto. Tam yra sukurtos modernios programos, technologijos ir kitos valstybės tuo jau naudojasi.
– Ar emocinis ir socialinis intelektas tikrai yra išugdomas? Rėkimas, karščiavimasis – nėra tiesiog charakterio bruožai?
– Ne, negalime teigti, kas žmogus toks yra. Tikrai ne. Kas yra charakteris? Tai yra tai, kokį žmogų kiti mato iš šono. Štai sakoma, tas turi gerą charakterį, o tas blogą. Tačiau iš tiesų viskas juk keičiasi. Net šiuolaikiniai smegenų tyrimai rodo, kad žmogus, jei nori, gali keistis ir tobulėti iki pat mirties. Taigi emocinio intelekto ugdymas aktualus net vyresnio amžiaus žmonėms.
Jeigu žmogus suvokia, kad yra konfliktiška asmenybė, turi ieškoti, kaip tai išspręsti.
Jeigu žmogus suvokia, kad yra konfliktiška asmenybė, turi ieškoti, kaip tai išspręsti, kokių naujų bendravimo su žmonėmis strategijų ar būdų gali imtis. Ne kartą juk teko girdėti kaip sakoma „o, kaip jis pasikeitė“, žmogų pakeisti gali net perskaityta knyga, o motyvuotas darbas su savimi – juolab. Žmogus gali keistis bet kada, tačiau, aišku, vaikystėje šis procesas kiek lengvesnis.
– Anksčiau minėjote penkias pagrindines emocinio ir socialinio intelekto kompetencijas, kurios iš jų šių dienų vaikams labiausiai trūksta?
– Iš tiesų reikėtų pabrėžti, kad visos minėtos kompetencijos tarpusavyje labai susijusios, tačiau veikiausiai nesuklysiu sakydama, kad silpniausioji – tarpusavio santykiai. Mums iš tiesų trūksta kantrybės, empatiškumo, kai atsiduriame nepalankiose situacijose, nesitvardome ir dažnai griauname santykius.
Vaikai šiuos dalykus neretai „atsineša“ iš šeimos, nes mato, kaip bendrauja jų tėvai. Nenoriu pasakyti, kad tėtis su mama negali susipykti ar būti skirtingų nuomonių, svarbiausia, kaip jie tai išsprendžia. Vaikas juk tai mato, o pavyzdys jam ir yra tėvai. Labai svarbu, ar tėvai susitaiko, ar jie atsiprašo vienas kito, galiausiai, ar paaiškina vaikui, kas ir kodėl nutiko, ar atsiprašo už tas neigiamas emocijas vaiko?
Mokytojai, tiesa, kaip viena iš didžiausių vaikų problemų įvardija savitvardą. Pasigendama gebėjimo atsisėsti ir kalbėtis apie tai, kas nutiko. Ta agresija ir pyktis jau ledkalnio viršūnė, jau kraštutinė išraiška, o reikia mokytis pastebėti ir spręsti tai kur kas anksčiau.
– Ką tėvai turėtų daryti, norėdami bent truputį daugiau ugdyti vaikų emocinį ir socialinį intelektą? Ką patartumėte?
– Pagrindinis dalykas – tiesiog bendrauti su savo vaikais. Paklausti, kaip sekasi, po to – kodėl sekasi taip ar kitaip. Išklausyti vaiką. Jei jis paskambino ir tėvai negalėjo kalbėti, pažadėti perskambinti ir, aišku, to nepamiršti. Būtina kalbėtis ir bendrauti su vaikais. Galiausiai, neslėpti savo emocijų. Jei mama ar tėtis pavargę, nėra nuotaikos, taip ir turėtų pasakyti. Reikia vaikui paaiškinti, kas ir kodėl.
Galiausiai, būtina domėtis ne tik savo vaiku, bet ir klasės draugais, mokykla. Jei vaiko klasės draugams sekasi gerai, gerai seksis ir vaikui. Taip pat siūlyčiau nepamiršti susitarimų – ne nuobaudų ar rėkimų, bet susitarimų. Kiekvienoje situacijoje susitarti su vaiku ir įvardinti, kokios vieno ar kito dalyko pasekmės, bei leisti jam rinktis. Ir, be abejo, ir tesėti duotą žodį.
2014-2020 m. ES struktūrinių fondų lėšomis remiamos smurto, patyčių ir kitos prevencinės programos.
Kaip padidinti tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą ir vaiko ugdymą? Nors oficialūs tėvų susirinkimai – tik labai nedidelė šio proceso dalis, apklausos rodo, kad net ir tokia įsitraukimo forma vis mažiau patraukti tėvams. Ar sutinkate, kad aktyvus dalyvavimas mokyklos gyvenime yra būtinybė, o ne pasirinkimas? Ko reikia, kad tėvų susirinkimai nebūtų ignoruojami? Su kokiais sunkumais susiduriate spręsdami vaikų problemas mokykloje?
Mokytojai, tėveliai, kciečiame pasidalinti savo mintimis. Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame adresu tevu.susirinkimas@
