Pasak vieno artimiausių filosofo bendražygių prof. dr. Gintauto Mažeikio, Vytauto Didžiojo universitete kartu dirbusio nuo 1991 m., L.Donskis niekada nebuvo vienišas filosofas. Jis atkakliai tęsė kitų autorių pradėtą mąstymo tradiciją: rėmėsi sociologo Vytauto Kavolio moralinės vaizduotės samprata ir politinio mąstytojo Aleksandro Štromo viešojo intelektualo idėja.
„L.Donskis save apibūdindavo kaip idėjų istoriką ir moralinės vaizduotės tyrinėtoją. Nors pastaroji sąvoka pirmiausia aptinkama V.Kavolio darbuose, ją išplėtojo būtent L.Donskis. Ji skiriasi nuo etikos disciplinos. Norint apčiuopti moralinę vaizduotę, reikia įvairių tyrimų: ne tik literatūros nagrinėjimo, bet ir įsitraukimo į gyvas diskusijas su rašytojais bei filosofais, pasinėrimo į renginių ir teatro pasaulį“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas G.Mažeikis.
Kartu su moralinės vaizduotės sąvoka filosofas plėtojo ir kitą koncepciją – moralinį jautrumą. Jis siekė įrodyti, kad sąžiningai tarpusavyje susitarti galime tik tada, kai turime panašų moralės jausmą.
Tyrinėdamas šią idėją jis susidūrė su kitokiu, lietuviškuoju liberalizmu, kuris, kaip paaiškėjo, nepasižymi moraliniu jautrumu.
„Tyrinėdamas šią idėją jis susidūrė su kitokiu, lietuviškuoju liberalizmu, kuris, kaip paaiškėjo, nepasižymi moraliniu jautrumu. Būtent todėl ir atsirado atskirtis tarp liberalų partijų, L.Donskio ir santariečių. Išryškėjo dideli idėjiniai skirtumai. L.Donskis manė, kad liberalų partijoms derėtų atsigręžti į pamatines institucijas ir prisiminti jų moralinį jautrumą – tik tada Lietuvos socialistai ir konservatoriai turėtų lygiavertį konkurentą“, – pastebi L.Donskio bendražygis.
Anot jo, L.Donskio darbuose nuolat kartojasi mintis, kad visai mūsų šalies visuomenei būtų pravartu pakelti savo moralinio jautrumo ir vaizduotės lygį. Filosofas numatė ir gana konkrečių būdų, kaip tai daryti. Anot jo, keliant bendruomenės moralumo lygį labai svarbus humanitarinis išsilavinimas, kuris Lietuvoje, deja, šiuo metu nustumtas į prioritetinių sričių pakraščius.
„Draugiškumas ir pasitikėjimas vienas kitu bus nuslopinti, jei nevystysime savo moralinės vaizduotės. Tam būtina turtinanti literatūra, geras teatras ir kinas. Vartojant primityvų meną skursta ir mūsų vaizduotė, atsiranda daugiau cinizmo. Produktyvus dialogas gali rastis tik jo dalyviams remiantis alternatyviais šaltiniais. Jei jie vienodi, mūsų pokalbiai virs pritarimo laukimu“, – kalba G.Mažeikis.
L.Donskis išsamiai tyrinėjo ir bendruomenėse gyvenančius skirtingus žmonių tipus. Vienas įdomesnių jam buvo pogrindžio žmogus. Tas, kuris visus kritikuoja, bet niekada neišlenda į šviesą. Nors šią sąvoką pirmasis įvedė V.Kavolis, būtent L.Donskis ją išplėtojo ir pritaikė kur kas giliau. Profesoriui buvo itin įdomios kelios Sąjūdžio judėjimo figūros, kurios, ir pasiekusios savo tikslus, dar ilgai užsiiminėjo pogrindiniu aktyvizmu. Juos L.Donskis lygino su Fiodoro Dostojevskio, Ričardo Gavelio ir Česlovo Milošo kūrinių personažais.
Filosofas išplėtojo ir A.Štromo viešojo intelektualo sąvoką. „Leonidas tyrė, kaip jie kritikuoja ir dalyvauja politikoje. Jam buvo labai įdomios ir jų transformacijos. Kaip ir kodėl revoliucionierius liberalas vėliau pasirenka konservatyvų kelią? Jam toks virsmas rodė sunkų psichologinį pasirinkimą ir nepasiruošimą prisiimti atsakomybę“, – paaiškina G.Mažeikis.
Anot jo, L.Donskio pėdsakas Lietuvos filosofijoje yra itin gilus ir ryškus. Didžiausias filosofo išskirtinumas, kuris jį paverčia tokiu svarbiu ir nemirtingu, yra jo gebėjimas lyginti įvairias teorijas, personažus, filosofų sąvokas ir rasti jų atitikmenų Lietuvos visuomenėje.
L.Donskis buvo nominuotas 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Filosofinė moralinių įtampų refleksija ir jos sklaida Lietuvos viešojoje erdvėje“, kurį Lietuvos mokslų akademijoje pristatė buvę kolegos.
