Du kartus universitetuose studijavęs jaunas vyras metė pradėtus mokslus, sustabdė ir studijas kolegijoje.
„Turėčiau kokius 6–7 psichologijos, apie 18 edukologijos, dar istorijos, teologijos bakalauro laipsnių. Teko rašyti ir choreografijos bakalauro baigiamąjį darbą, net kosmetologijos, kūno kultūros, veterinarijos. Jie visi buvo apginti. Žemiausias balas – 7“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo vaikinas, nepanoręs, kad būtų atskleista jo tapatybė.
Tikrasis studentas
Visus šešerius metus, kol intensyviai rašė referatus, kursinius, bakalaurinius ir magistro darbus, ši veikla jam buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Užgriuvus diplominių darbų užsakymų lavinai, Andrius turėjo mesti mėgstamą darbą. „Tiesiog taip sutapo, kad turėjau per kelis mėnesius parašyti šešis diplominius darbus. Todėl paaukojau pagrindinį darbą“, – prisiminė Andrius.
Andrius niekur nesireklamuoja, apie savo veiklą neskelbia jokiuose interneto tinklalapiuose. Susirasti jį galima tik per rekomendacijas. Per šešerius metus jo klientais tapo keliasdešimt žmonių. Kai kurie visus keturis kursus baigė padedami Andriaus. Jis jiems rašė ir referatus, ir kursinius, ir baigiamuosius darbus.
Andriaus klientai – patys įvairiausi, dažniausiai negalintys kelių mėnesių skirti diplominio darbo rašymui, apleisti darbą, šeimą.
Niekas niekada Andriaus neklausė, kokius mokslus jis pats baigęs, kur įgijo išsilavinimą. Vaikinas įsitikinęs: parašyti diplominį darbą visai nebūtina ketverius metus zulinti suolo. Svarbu gebėti analizuoti informaciją, mokėti struktūrizuoti medžiagą, tinkamai ir argumentuotai ją pateikti.
„Vienu metu rašydavau po 4–5 diplominius darbus, 7–8 kursinius. Referatų net neskaičiuoju, nes vienam padoriam referatui reikia 4–5 valandų darbo“, – įsitikinęs Andrius.
Klientai – ir direktoriai, ir pedagogai
Andriaus klientai – patys įvairiausi, dažniausiai negalintys kelių mėnesių skirti diplominio darbo rašymui, apleisti darbą, šeimą.
„Pavyzdžiu galėtų būti kokio nors miestelio kurios nors kolegijos verslo vadybos studentas. Jis seniai turi savo verslą, yra puikus vadovas, geras organizatorius. Tačiau dėl kokių nors priežasčių jam prireikė diplomo. Tada jis ieško, kas galėtų padėti. Nes tuo metu, kol rašytų kursinius, referatus ar diplominį darbą, jis savo versle uždirbtų daug daugiau, nei tie darbai kainuotų“, – pasakojo pašnekovas.
Į Andrių kreipėsi ne viena pedagogė, turinti didžiulį darbo stažą. Pasikeitus reikalavimams švietimo sistemoje, jų kažkada įgyto specialaus išsilavinimo nebepakanka, būtinai reikia universiteto diplomo.
„Neretai tai – puikūs pedagogai, mylimi moksleivių, auginantys vaikus, turintys aibę kitų užsiėmimų. Ir staiga jų patirties nebepakanka, reikia diplomo. Studijų dėstytojai žiūri atlaidžiai, jie viską supranta ir nuleidžia šiems studentams kartelę. Tačiau baigiamasis darbas vertinamas komisijos pagal visus reikalavimus. Be jokios abejonės, tada lengviau trijų mėnesių santaupas paaukoti, nei visą laiką skirti diplominio darbo rašymui, apleisti darbą, vaikus, vyrą, o kur dar vakarienė, skalbiniai“, – savo klientus bandė suprasti Andrius.
Tinginiai, anot jo, turi būti turtingi, kad galėtų mokėti kitam tuo metu, kai patys gulės ir į lubas žiopsos.
Andrius neslepia kainų: referato puslapis studentui atsietų apie 15–20 Lt, diplominio darbo puslapis kainuoja dvigubai. Paprastai kolegijos studentui baigiamasis darbas kainuoja apie 1,5–2 tūkst. Lt, universiteto – nuo 2 tūkst. Lt.
Derino tiesiai su dėstytoju
Įprastai su studentais Andrius bendraudavo elektroniniu paštu, kelis kartus su jais susitiko. Studentai dėstytojų pastabas persiųsdavo Andriui.
Labiausiai pašnekovui įsiminė atvejis, kai viena studentė, nepajėgusi pati parašyti diplominio darbo, nurodė Andriui bendrauti tiesiai su dėstytoju.
„Man pasirodė, kad jam tai nebuvo įprasta praktika, tačiau jis dėl to nesijautė nesmagiai ar nepatogiai. Tiesiog abu matėme, kad studentė – tiesiog beviltiška. Paradoksas, kad ji jau dirbo pagal specialybę, o apsigynusi tą diplomą toliau kopia karjeros laiptais. Tiesiog teorija yra viena, praktika – kita“, – įsitikinęs Andrius.
Klaipėdietis, rašęs diplominius darbus daugumos universitetų studentams, stebėjosi, kad kartais jiems tenka aiškinti elementarius dalykus: kaip tinkamai sudaryti klausimyną, kaip sisteminti statistinius duomenis. „Būna, kad klausia, kas yra natūralusis skirstinys. Tada turi per keliolika minučių paaiškinti tai, ko jie mokosi pusmetį. Nepaaiškinsi – gali neapsiginti darbo. Kartais studento paruošimas darbo gynimui atimdavo daugiau laiko nei pats rašymas. Todėl pradėjau taikyti tokią praktiką – po katedrinio gynimo savo darbą ir baigdavau. Darbas parašytas tinkamai, jį galima gintis, tad, būk mielas, pasiskaityk ir eik pats gintis“, – prisiminė pašnekovas.
Andrius labiausiai didžiuojasi vienu savo darbu, po kuriuo nebuvo jo pavardės. Jo parašytas istorijos bakalauro baigiamasis darbas buvo įvertintas dešimtuku. Šį darbą išgyrė ir garsus istorijos profesorius, taip paglostęs istorijos mokslų nebaigusio autoriaus savimeilę.
Diplomas tapo popierėliu
Klientų neatsiginantis vyras negaili kritikos dabartinei švietimo sistemai. Anot jo, darbdaviai, galėdami rinktis iš būrio diplomuotų darbuotojų, nebesidairo į nediplomuotus. Dėl to visi ėmė veržtis prie aukštojo mokslo katilo, pristeigta naujų universitetų, kolegijų.
Andrius prisimena, kaip kartą į kavinę, kurioje jis dirbo, atėjo jauna mergina su mama. Šioji paklausė, ar dukrai, baigusiai verslo vadybą, neatsirastų padavėjos darbo. „Verslo vadybininkė“ tuo metu stovėjo nuleidusi galvą.
„Problema ta, kad visi įtikėję, kad gaus popierėlį – diplomai kitaip nevadinami – ir viskas susitvarkys. Ir eina, ir studijuoja. Taip atsirado aibė universitetų, kolegijų, dėstytojų. Ekonomikos mokytoja baigia magistratūrą ir eina dėstyti į kolegiją. Doktorantai jau dėsto magistrantams. Todėl nebesistebiu, kad dėstytojai, rašydami studentui pastabą dėl gramatikos, patys privelia gramatinių klaidų“, – stebėjosi Andrius.
Andrius, per šešerius metus prirašęs krūvą diplominių, dalyvavęs ne viename darbų gynime, tikina, kad aukštasis mokslas degraduoja.
Diplominių darbų temos kartojasi, moksliniu darbu vadinamas bakalauro darbas dažnai būna tik patobulintas referatas. Teorinės darbų dalys dažniausiai būna kopijuotos perkopijuotos, statistiniai duomenys neretai nukabinti iš lubų, moksliniais atradimais ar naujomis įžvalgomis – nė nekvepia.
„Visa tai – farsas. Dėstytojai aiškina: „pasitaisykite literatūros sąrašą, šriftą, oi, pas jus ir puslapiai ne taip sunumeruoti ir dar citatas pažiūrėkite“. Prieš komisiją atsistojęs net penkias minutes kalbi apie savo mokslinį darbą. Rodai skaidres, kurios padarytos pagal šabloną, komisijos nariai linksi pagal šabloną, recenzentas pagal šabloną užduoda šabloniškus klausimus. Taip išrašomas dar vienas šabloniškas diplomas“, – ironizavo vaikinas.
Šį pavasarį Andrius apsisprendė užkasti šią jį maitinusią aukso gyslą. Tai, ką veikė pastaruosius šešerius metus, jis vadina tikra kankyne, milžiniška atsakomybe. „Tiesiog nebenoriu gyventi svetimų gyvenimų, statyti kitų ateitį. Noriu gyventi pats“, – savo gyvenimo tarpsnį apibūdino Andrius.
Legalus verslas
Nors pateikti svetimą diplominį darbą – neteisėta, ir juos už pinigus rašantys žmonės slapstosi, Lietuvoje yra įmonių, kurios viešai skelbia, kad rašo diplominius darbus.
Štai „Write Works“ galima nusipirkti diplominius darbus teisės, vadybos, ekonomikos, istorijos, lituanistikos, pedagogikos, edukologijos, filosofijos temomis. Darbus rašo šeši žmonės nuo 26-erių iki 44 metų, visi jie turi išsilavinimą. Parašyti šių asmenų vardai ir pavardės, profesija, pomėgiai, netgi įdėtos jų nuotraukos, taip pat skelbiamos darbų kainos.
UAB „Studium Generale“ skelbia, jog jos darbuotojai rašo darbus iš ekonomikos ir finansų, politikos ir vadybos mokslų, socialinių mokslų, teisės, istorijos, technologinių mokslų, filosofijos sričių. Įmonė pasirašo su darbo pirkėju sutartį, garantuoja darbo autentiškumą ir konfidencialumą. Atsiliepimuose – krūva dėkojančiųjų už parašytus darbus ir gautus labai gerus įvertinimus. Kainų savo svetainėje įmonė nepateikia.
„Diplominiai.lt“ svetainėje teigiama, kad diplominius darbus čia rašo ne tik magistro ar daktaro laipsnį turintys žmonės, bet ir buvę ar esami dėstytojai. Svetainė skelbiasi, kad dirba jau dešimtus metus, jos patirtis – milžiniška. Kainos čia taip pat neskelbiamos.
Saugiklis – novatoriškumas
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto prodekanas mokslui prof. dr. Alfredas Bumblauskas teigia, kad tie studentai, kurie ilgai nesirodo diplominio darbo vadovui, nepateikia jam darbo dalimis, o paskutinę minutę atneša viską, iškart sukelia įtarimų, kad darbą parašė ne jie.
„Tai vienintelė mūsų priemonė nustatyti. O šiaip paprastai su tuo nesusiduriame, nes reikalaujame novatoriškumo, kuris yra tam tikras saugiklis. Už kompiliacijas pas mus, jeigu ir gaunama, tai tik penketus šešetus. O, jeigu gavo dešimtuką, vadinasi, kažkas netvarkoj su vertinimo sistema.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Alfredas Bumblauskas |
Čia – kaip ir visur – kūryba. Kaip gali atsakyti, kieno ta kūryba? Nubrauk autorių pasaulinės literatūros, tai kaip atskirsi, kieno čia? Didžiausia mokslinė problema tada – kieno parašyta. Jeigu darbas pirktas, iš principo negali nutverti, nes jis yra autorinis“, – sakė A.Bumblauskas.
VU Istorijos fakultete, anot profesoriaus, studento, prigauto pateikus ne savo diplominį darbą, nėra, tačiau rimtų įtarimų buvo kilę ne kartą. Fakultetas yra nutvėręs plagiatorių. Jis gavo neigiamą pažymį ir rašyti bei ginti naują diplominį darbą – kita tema – turėjo po metų.
Andriaus, nebaigusio universiteto, tačiau parašiusio 50 diplominių darbų, kurie visi buvo gerai įvertinti, atvejį A.Bumblauskas pakomentavo kritiškai: „Tai įrodo tų, kurie priima tokius darbus, dovanokite, lygį.“ Sužinojęs, kad Andrius už istorijos darbą yra gavęs dešimtuką, o tą darbą pagyrė garsus istorikas, nustebęs profesorius nukirto it kirviu: „Tada ne pas mus gavo.“
