„Gali būti, kad prisijaukinę technologijas ir išmokę palaikyti ryšį su moksleiviais virtualiai mokytojai tokį bendravimą pamėgs ir ateityje naudos“, – įsitikinusi Palangos Senosios gimnazijos mokytoja Dalia Rakauskienė.
Prisijaukino technologijas
Kūno kultūros pamokas 9–12 klasių moksleiviams vedanti ir panašaus amžiaus auklėtinius turinti pedagogė papasakojo, kaip sekasi vesti nuotolinio ugdymo pamokas. Iki šiol savo pamokose ir klasės auklėtojos veikloje ji beveik nenaudojo išmaniųjų technologijų. Tačiau dabar kasdien veda pamokas nuotoliniu būdu bendrauja su moksleiviais.
Pasak mokytojos, susidraugauti su technologijomis jai buvo iššūkis – iki šiol virtualiai bendrauti teko tik su savo vaikais, gyvenančiais užsienyje. Tačiau vos per kelias karantino savaites ji sako išmokusi taip palaikyti ryšį su visais, kuriais reikia ir norisi.
„Turime grupę kolegių, kur pasikalbame, patariame viena kitai. Su savo auklėtiniais taip pat bendrauju internetu – susiskambiname kasdien per „Zoom“ programą. Mokiniai, kuriems vedu kūno kultūros pamokas, ataskaitas apie atliktas užduotis siunčia per mesendžerį. Palaikome ryšį visaip, kaip tik galime“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokiniai, kuriems vedu kūno kultūros pamokas, ataskaitas apie atliktas užduotis siunčia per mesendžerį. Palaikome ryšį visaip, kaip tik galime.
Ji neslėpė, kad pradžioje nerimavo, kaip pavyks nuotoliniu būdu vesti kūno kultūros pamokas. Tačiau iš savo mokyklos administracijos gavusi palaikymą greit suprato, jog tereikia pradėti daryti ir nebijoti suklysti. Užduotis – nuorodas, į internete esančius sporto pratimus, su detaliais komentarais, kiek kam ir kokiu intensyvumu juos atlikti, ji sukelia į specialiai tam paruoštą sistemą.
„Nemanau, kad būtina griežtai laikytis to laiko, kada vyksta pamoka. Vaikai gali pajudėti tada, kada jiems patogu: prasitampyti ryte, į lauką išeiti (jei yra galimybė) – vakare, kai mažiau žmonių“, – apie tai, kad mokant nuotoliniu būdu reikėtų lanksčiau žiūrėti į atliekamų užduočių laiką, pasakojo mokytoja.
Įsitraukė daugiau nei tikėjosi
Baigiantis pirmai savaitei pedagogė jau galėjo pasidalinti „sėkmės istorijomis“. Pasak jos, į įdomiai pateiktas pamokas įsitraukia net ir tie, kurie paprastai vengdavo sportuoti arba jausdavo kompleksą prieš sportiškesnius klasės draugus.
„Iš nuotraukų, kurias man siunčia, matau, kad bėgioja ir dviračiu važinėja visi. Tiek tie, kurie mokosi A lygiu, tiek ir tie, kurie galbūt pamokose jausdavo kažkokius kompleksus. Siunčia „PowerPoint“ skaidres apie mėgstamiausias sporto šakas, dalinasi įspūdžiais“, – moksleivių įsitraukimu džiaugėsi D.Rakauskienė.
Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad moko tik vyresnių klasių moksleivius. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl jau nuo pirmųjų dienų nuotoliniu būdu pamokose jiems dalyvauti sekasi gerai.
Ji neslėpė, kad kartais žinučių iš moksleivių sulaukia net vėlai vakare. Tačiau visada stengiasi sureaguoti. Grįžtamasis ryšys, anot pedagogės, yra būtinas.
„Vaikai stengiasi, siunčia man „Endomondo“ maršrutus, kuriuos įveikė. Aš visad atrašau“, – tikino Palangoje gyvenanti mokytoja.
Savo kolegoms ji patarė atsipalaiduoti ir rasti kompromisą tarp būtinybės bei patogumo.
„Yra toks jaunatviškas posakis „nesiparink“. Tai va, tą ir rekomenduoju. Mums visiems ši situacija nėra jauki. Ruošdamasi nuotoliniam mokymui aš irgi galvojau, kaip ir ką daryti. Kas man būtų patogu, kaip žmogui. Turėjau baimių, bet dabar, jeigu man kas nors pasakytų, kad nuotoliniu būdu kūno kultūra negali būti vedama, pasiūlyčiau spjauti man į ausį“, – juokavo pašnekovė.
Vienintelis būdas mokyti nuotoliniu būdu – tiesiog pradėti
Vilniaus Valdorfo mokykla – viena iš tų, kurios nuotolinį mokymą pradėjo anksčiau nei dauguma mokyklų – kovo 16 d. Tad patirties, tiek sėkmingos, tiek nelabai, šios ugdymo įstaigos pedagogai turi.
Vienas jų – istorijos mokytojas Antanas Jonušas pasakojo, kad universalaus recepto, kaip šioje situacijoje geriausia, nėra. Pasak jo, kiekvienas mokytojas turi nuspręsti, kas jam svarbiausia. Tačiau dar svarbiau, kad būtų bendras sutarimas mokykloje, kaip dabar viskas vyks“, – sakė mokytojas.
Jis įsitikinęs, kad vienintelis būdas dirbti nuotoliniu būdu yra tiesiog pradėti tai daryti. „Labai svarbu sutarti dėl esminių principų ir būti lanksčiam, reaguojant į situacijas. O jų iškyla tokių, kurių negali numatyti. Pavyzdžiui, šeimoje nėra techninių galimybių nuotoliniam mokymui, nes yra vienas kompiuteris, o žmonių, kuriems reikia juo naudotis vienu metu – trys ar keturi. Ką darėme? Skolinome mokyklos kompiuterius, kurių, kaip paaiškėjo, turime visai nemažai“, – pasakojo pašnekovas. Dalį kompiuterių iš mokyklos pasiskolino ir mokytojai.
Labai svarbu sutarti dėl esminių principų ir būti lanksčiam, reaguojant į konkrečias situacijas.
Dar vienas patarimas, kuris pasiteisino šioje mokykloje, darbas vienoje sistemoje. Vilniaus Valdorfo mokykla pasirinko „Google Classroom“.
„Po pirmos savaitės visi supratome, kad dirbdami su skirtingomis sistemomis, kurių pusė – socialiniai tinklai, per daug laiko skiriame vien tam, kad susigaudytume: kada, prie ko prisijungti, kokie yra slaptažodžiai ir kur, ką rasti. Sprendimas naudoti tik vieną sistemą tėvams ir mokytojams suteikė aiškumo, saugumo ir lengvumo. Dabar visi žino, kad pagrindas yra „Google“ klasė“, – kalbėjo A.Jonušas.
Lūkesčiai turėtų būti realūs
Pasak jo, dar vienas ypač svarbus dalykas, kurį reikėtų aptarti mokytojams su ugdymo įstaigos administracija – tvarkaraščiai. Nereikėtų turėti lūkesčio, kad pamokos ir atsiskaitymai už jas bus tokie pat, kaip kad mokantis ne nuotoliniu būdu.
„Mes nuo pirmų dienų keitėme pamokų trukmę, krūvius sumažinome. Paskaičiavome, kad nuotolinių pamokų tvarkaraštis yra maždaug 80 proc. prieš tai buvusio. Bet net sumažinus lūkesčius po pirmos savaitės reflektavome, kad mokiniai dirba daugiau, jaučia, kad krūvis padidėjęs ir jie didžiąją dienos dalį sėdi prie kompiuterio. Atrodo, paradoksalu: lyg ir sumažini, bet krūvis padidėjo. Mes ir patys, mokytojai, tai jaučiame. Matome, kiek užtrunka pasiruošti pamokai, kai tu iš principo turi sukurti naują, skaitmeninę pamoką. Daug ko, ką darei mokykloje, nuotoliniu būdu negali daryti“, – sakė pašnekovas.
Net sumažinus lūkesčius po pirmos savaitės reflektavome, kad mokiniai dirba daugiau, jaučia, kad krūvis padidėjęs ir didžiąją dienos dalį sėdi prie kompiuterio.
Tvarkaraštį, anot istorijos mokytojo, reikėtų nuolat peržiūrėti, lanksčiai reaguoti į iškylančias situacijas.
„Bandome suprasti vieni kitus ir rasti geriausią variantą“, – bendravimo su tėvais ir moksleiviais svarbą pabrėžė pašnekovas. Pasak jo, didžiausias krūvis užtikrinant grįžtamąjį ryšį su šeimomis tenka klasių auklėtojams. Būtent per juos šioje mokykloje vyksta didžioji dalis komunikacijos, nors kreiptis į mokytojus tėvai ar moksleiviai gali ir tiesiogiai.
A.Jonušas atkreipė dėmesį ir į keletą niuansų, galinčių lemti, kodėl vieniems pedagogams nuotolinis ugdymas sekasi geriau.
„Kai kuriems mokytojams, kurie gerai valdo technologijas, nuotolinis mokymas nėra didelis iššūkis. Lengviau ir tiems, kuriems nereikia derinti mokytojo darbo ir vaikų priežiūros vienu metu. Man asmeniškai tai yra didžiausias iššūkis: du vaikai namie, reikalauja dėmesio, o tu turi mokyti nuotoliniu būdu“, – savo asmenine patirtimi pasidalino šeimą turintis istorijos mokytojas.
Kolegoms jis patarė duoti sau laiko: po poros savaičių atsiranda aiškesnis darbo ir poilsio ritmas, įsivažiuojama ir į naują tvarką.
mokytojai pataria mokytojams
- Duoti sau laiko. Aiškiau ir sklandžiau darbas pradeda vykti po poros savaičių. Iki to laiko reikėtų būti kantriems ir atlaidesniems tiek sau, tiek ir kitiems.
- Sutarti dėl lūkesčių. Aptarti lūkesčius dėl rezultatų, paties darbo reikia su mokyklos administracija ir tėvais. Gali būti, kad jie skirsis. Tačiau reikėtų rasti visas puses labiausiai tenkinantį variantą.
- Numatyti, kad galimi pasikeitimai. Ši situacija visiems nauja, todėl tiksliai žinoti, kokie metodai ir priemonės veikia, neįmanoma. Lankstumas, greitas reagavimas į konkrečią situaciją yra būtinas.
- Ieškoti pagalbos. Labai dažnai tam, kad darbas vyktų sklandžiai, trūksta žinių. Tačiau visada galima rasti žmones, kurie jų turi. Todėl mokytojai rekomenduoja ieškoti pagalbos mokyklos bendruomenėje, tarp kolegų, net moksleivių ar jų tėvų.
- Neklysta tie, kurie nebando. Šioje situacijoje „daug pirmų kartų“. Mokytojams kolegos linki nepamiršti, kad visi esame žmonės. O klaidų darymas yra mokymosi procesas, kurį pedagogai akcentuoja moksleiviams. Šiuo atveju tai reikėtų prisiminti ir jiems patiems.
