Šiandien apie tai, kas yra bendruomeniškumas ir kokia jo reikšmė ugdymo procese, kalbamės su VŠĮ „Kitokie projektai“ konsultantu Pauliumi Godvadu, kuris atskleidžia giluminius bendruomenės galių sluoksnius ir galimybes, kurias čia gali rasti augantis žmogus.
– Kiek svarbi augančios asmenybės ugdymui kasės, mokyklos ir kitos aplinkos bendruomenė?
– Labai svarbi tiek mokymosi aplinka pačioje mokykloje, tiek ir platesnė socialinė aplinka už mokyklos ribų. Į tai įeina vietos bendruomenė ir visa infrastruktūra. Ši aplinka iš esmės užduoda toną ir daug daugiau, nei mes manytume. Mokyklos neišvengiamai susiduria su šios aplinkos iššūkiais – dideliu skurdu, prasta infrastruktūra, mažėjančiu žmonių skaičiumi ir dar daugybe bėdų, kurios aštriausiai jaučiamos mažose kaimų ir miestelių bendruomenėse. Ir tai yra bėdos, kurios iš esmės gimsta bendruomenėje ir kurias gydyti gali tik bendruomenė.
Yra nuomonių, kad socialines problemas turėtų spręsti valstybė. Tačiau, mano manymu, nors valstybės vaidmuo ir svarbus, realiai šias bėdas gali išspręsti tik pati bendruomenė. Ir tai ir yra atsakymas į klausimą, kuo ta išorinė bendruomenė yra svarbi. Su ja reikia turėti glaudų ryšį, gerai jausti jos kontekstą, kuriuo ji gyva, reikia į ją investuoti, ir ne fragmentiškai, o sistemingai ir su išmanymu. Stiprinti žmonių ryšius, jų gebėjimą atpažinti bėdas, stiprinti žmonių iniciatyvą spręsti tas bėdas savarankiškai, teikti pakankamai paramos tada, kai iniciatyva atsiranda, kad žmonės turėtų vilties ir matytų savo galimybes išspręsti problemas.
– Kaip bendruomenė formuoja bręstančią asmenybę?
– Pirmiausia reiktų paminėti grįžtamąjį ryšį, kuris turi didžiulę svarbą asmenybės formavimuisi. Vaikas auga tarp labai konkrečių žmonių, visų pirma, savo tėvų, paskui jis auga tarp kaimynų, bendraamžių ir suaugusių. Ir jie visi su savo elgesiu ir reagavimu į vaiko elgesį labai tiesiogiai veikia, kokia asmenybė auga – linksma, liūdna, pikta, pikta, iniciatyvi ir t.t.
Kitas dalykas, kokios sąlygos yra sudaromos žmogui augti. Lietuvoje yra ne viena bendruomenė, kuri labai atidžiai ir jautriai žiūri į visus joje augančius vaikus. Tada tie vaikai auga jausdamiesi svarbūs, pastebėti, pagerbti, išgirsti, išklausomi, dalyvaujantys, aktyvūs. Arba bendruomenėje gali būti sudarytas fonas, kur jeigu vaikas nelenda per daug į akis ir nieko blogo nedaro, tai ir tegul sau būna. Tokie vaikai auga jausdamiesi nesvarbūs, atstumti, nesuprasti, negirdimi ir t.t.
Dar vienas dalykas, darantis labai ryškią įtaką žmonių augimui, tai yra bendruomenės tikėjimas vaikais. Nes yra bendruomenių, kurios tikisi iš savo vaikų, kad mokydamiesi ir augdami jie daug pasieks, taps savarankiškais ir aktyviais. Ir yra bendruomenių, kurios šito nesitiki. Ir tada atitinkamai vaikai taip ir užauga – arba ko nors pasiekiantys, arba nepasiekiantys, nes niekas iš jų šito nesitikėjo. Tai fenomenalu, bet yra įrodyta tyrimais: tiek, kiek mes išdrįstame iš savo vaikų tikėtis, tiek jie pajėgūs yra pasiekti.
Čia buvo realybė, su kuria susidūrė nemaža dalis eTwinning programos dalyvių. Vienas iš mažų savo masteliu, bet labai didelių savo reikšme laimėjimų, kad mokytojai ir bent dalis tėvų pradėjo iš savo vaikų tikėtis gerokai daugiau, negu iki tol tikėdavosi.
Tiek, kiek mes išdrįstame iš savo vaikų tikėtis, tiek jie pajėgūs yra pasiekti.
Dar labai svarbu yra santykiai ir bendravimas, kuris yra bendruomenėje ir daro labai didelę įtaką žmonių ugdymuisi. Nes žmonės arba auga aplinkoje, kurioje keliami klausimai, smalsaujama, diskutuojama, arba aplinkoje, kurioje negalima ginčytis, reikia paklusti ir t.t. Ir tai formuoja kasdienius įpročius, kurie labai greitai perauga į viso gyvenimo įpročius: slėptis ar diskutuoti, rodyti iniciatyvą ar jos nerodyti.
– Kas įtraukia dalyvauti bendruomenėje?
– Bendruomenėje dalyvauti įtraukia daugybė dalykų, tačiau pirmiausia žmonės tame turi matyti prasmę. O kad sugebėtų matyti prasmę, jie turi mokytis atpažinti bendruomenėje tiek atsirandančias galimybes, tiek pastebėti joje esančias grėsmes. Pavyzdžiui, kai kaimynystėje gyvenantys žmonės pradeda suprasti, kad jų išgėrinėjantis kaimynas yra ne vyriausybės, seniūnijos ar dar kieno nors problema, o tame tarpe ir jų, kaip čia gyvenančių, ir kad jie yra su tuo kaimynu vienaip ar kitaip susiję, tada atsiranda galimybė jiems rodyti iniciatyvą ir veikti.
Dažnai trūksta paprasto techninio įgūdžio susieti konkrečius įvykius, kuriuos aš matau vykstant bendruomenėje, su labai konkrečiomis galimybėmis arba rizikomis. Pavyzdžiui, tam reiktų pradėti žiūrėti į skurdą ne kaip į konkretaus žmogaus problemą, o kaip į mūsų visų problemą. Nes skurde gyvenantis žmogus nėra laimingas ir jam sunku auginti vaikus. Tokių bėdų yra daugiau – alkoholizmas, prasta mokymosi aplinka, agresija, smurtas įvairiais lygiais kaip reiškinys. Ir visi kiti reiškiniai, kurie atsiranda ne dėl vieno pikto ar blogo žmogaus, o dėl kritiškai didelio nesupratimo apie tuos reiškinius pačioje bendruomenėje.
Antras dalykas, kuris lemia žmonių įsitraukimą, yra lyderystės ir iniciatyvos įgūdžiai. Kad žmonės būtų nors kada nors pabandę parodyti iniciatyvą labai paprastuose dalykuose – užtaisyti duobę šaligatvyje, apkarpyti medelį, pakelti šiukšlę. Nes šis įprotis, jei jis yra tinkamai pastebimas, pagiriamas ir stiprinamas, pamažu perauga į įpročius rodyti lyderystę ir kitose srityse: diskutuoti, ieškoti išeičių, padėti vieni kitiems, nebijoti gana didelių iššūkių.
Trečia labai didelė ir svarbi grupė, kuri yra labai silpna Lietuvoje, yra tarpasmeniniai ryšiai. T.y. kad žmonės, kaimynai pažinotų vieni kitus. Įsitraukimas į bendruomenę labai smarkiai priklauso nuo to, kiek daug ir kaip gerai aš pažįstu skirtingų žmonių, kitokių nei aš, bendruomenėje. Nes mūsų bendruomenėse yra praktika lengvai būriuotis panašiems savo turtine padėtimi, išsilavinimu, pasaulėžiūra žmonėms. O bendruomenės gyvybė ir žmonių įsitraukimas į ją labai priklauso nuo įvairovės ir kiek su jais turiu ryšį.
Taigi tų dalykų, darančių įtaką, yra dar labai daug. Dar vienas, su kuriuo „eTwinning“ programos metu buvo labai sėkmingai eksperimentuota, tai speciali vieta ar erdvė, kurioje bendruomenės žmonės gali susirinkti. Pasirodo, galima tėvus prisikviesti į mokyklą ir jie mielai dalyvauja visokiose keistenybėse, pradedant spektakliais ir baigiant diskusijomis, mokymusi bei rimtų problemų sprendimu.
– Ką suteikia dalyvavimas bendruomenėje kiekvienam individui?
– Suteikia tiesioginę naudą, pirmiausia – saugumą. Nes kuo daugiau žmonių aš pažįstu, tuo didesnį aš turiu pagalbos tinklą. Ir atvirkščiai: jeigu mano socialiniai ryšiai maži ir aš atsiduriu sunkioje padėtyje, tai tiek pagalbos aš ir galiu tikėtis.
Dalyvavimas bendruomenėje taip pat sukuria asmeninę galią. Lietuvoje vis dar įprasta manyti, kad asmeninė galia yra kažkas įgimto arba priklauso nuo turimų pinigų kiekio ar gaunamų pajamų. Tačiau iš tiesų ji priklauso nuo aktyvaus dalyvavimo bendruomenėje ir susikuria rodant iniciatyvą. Jeigu aš domiuosi, suprantu, rodau iniciatyvą ir bandau kažką daryti savarankiškai, nelaukdamas gelbėtojų ar seniūnijos, tai mano asmeninė galia auga.
Lietuvoje vis dar įprasta manyti, kad asmeninė galia yra kažkas įgimto arba priklauso nuo turimų pinigų kiekio ar gaunamų pajamų.
Dalyvavimas bendruomenėje dar suteikia pasitenkinimą, nes visiems žmonėms yra svarbu pamatyti, ką jis sugebu daryti geriau negu visi kiti. Ir šitą pasimatuoti gali tik bendruomenėje. Tai paradoksalus dalykas, kuriame yra konkurencijos elementų, bet savęs pažinimui labai svarbu žinoti, ką aš darau blogiau negu kiti, ką darau panašiai ir ką darau unikaliai geriau negu kiti. Ir šitą atrasti gali tik veikdamas tarp kitų žmonių.
– Kaip bendruomeniškumas dalyvauja ugdymo procese?
– Bendruomeniškumas yra tiesiog neatsiejamas nuo ugdymo ir mokymosi. Mokydamiesi mes nuolat pasitikriname su kitais žmonėmis, ar jie galvoja taip, ar kitaip. Yra visa eilė dalykų, kaip bendravimas, bendradarbiavimas, planavimas, iniciatyva, konfrontavimas, ginčai ir derybos, kurių niekaip kitaip negalima išmokti, tik būnant tarp žmonių. Ir aš matau labai didelę riziką, kad mokyklos, kurių ryšys su vietos bendruomenėmis yra silpnas, negali kompensuoti šių įgūdžių. Neįmanoma išmokti bendravimo nebendraujant net iš geriausių pasaulyje vadovėlių. Pastebiu, kad mokyklos turi didelį norą šių dalykų mokyti, bet dažnai nesupranta, kad tų dalykų neįmanoma išmokyti klasės aplinkoje, nes ji nėra tam tinkama. Šitą dalyką geriau leisti mokytis ne mokykloje, o už jos ribų.
– Kokią reikšmę dalyvavimas bendruomenėje turi paauglystės laikotarpiu?
– Lemiamą. Paaugliams svarbu ir savo ratelyje būti, nes ten sprendžiami vieni lemiami klausimai, ir nepamesti ryšio su bendruomene, nes čia sprendžiami kiti lemiami klausimai. Abi šios klausimų grupės yra lemiamos, tik jos labai skirtingos. Bendraamžių grupėse paaugliai mokosi pažinti save, pamatuoti savo galimybes, jas patirti, pasivaržyti ir pasitempti. Ryšys su bendruomene svarbus tuo, kad čia atsiranda arba prarandama galimybė, kad paauglys užaugs pilietišku, tai jautriu žmonėms savo aplinkoje.
Neįmanoma išmokti bendravimo nebendraujant net iš geriausių pasaulyje vadovėlių.
Jeigu mes norime, kad Lietuvoje užaugtų karta žmonių, kurie domisi aplinkiniais, labai svarbu, kad paauglių grupės turėtų ryšį su bendruomene ir kad įvairios bendruomeninės organizacijos suprastų šitą svarbą. Nes čia labai dažnai kyla gana įtemptų ir konfliktinių situacijų. Paaugliai yra aktyvūs, jie labai nori būti savarankiški ir nepriklausomi, nori veikti ką sugalvoję. Bendruomenės dažnai čia turi savo nuomonę, ypač jei dar labai tradiciškai galvoja, kad geriausias atsakymas yra kontrolė, o ypač kontrolė per jėgą, tada kyla labai dideli konfliktai.
Tokiu būdu mes neužauginsime pilietinės visuomenės, nes užaugs karta, kuri manys, kad aplinkinių žmonių reikia kiek įmanoma vengti. Arba atvirkščiai – jeigu tie ryšiai išlaikomi, paaugliai, tapę jaunuoliais ir suaugusiais bus jautrūs aplinkiniams ir žinos, kad bendruomenėje šalia jaunų žmonių dar yra ir pagyvenusių bei senų, ir daugybė kitų įvairių savo pažiūromis ir gyvenimo būdu žmonių.
Mokymasis paauglystėje yra labai specifiškas, nes dėl savo psichologinių ypatybių ši amžiaus grupė yra labai atspari grubiam išoriniam poveikiui: moralizavimui, gąsdinimams, nepagrįstoms taisyklėms ir kitiems dalykams, kurie kažkodėl asocijuojasi su mokymu. Jeigu paaugliai turi galimybę dalyvauti ir nebūti mokomais, o tiesiog mokytis, ir dar atsiranda koks nors išmintingas žmogus, kuris supranta, kaip oprganizuoti mokymąsi, o ne mokymą, tada atsiveria labai didelės galimybės.
Programos „eTwinning“ metu buvo išbandyta daugybė tokių dalykų, buvo eksperimentuojama netgi pamokų metu ir davė labai gerų rezultatų. Nes kai tik nustoji paauglį spausti grubia jėga, o vietoje to sukuri galimybes jam pačiam pagalvoti, padedi jam gal formuluodamas klausimą, leidi jam pačiam pasirinkti ir laisvai apsispręsti ten, kur įmanoma, šitas labai paradoksaliai stiprina mokymosi rezultatus.
– Kaip bendruomeniškumas atsiskleidė eTwinning projekte?
– Šiame projekte mane labai džiugino du dalykai. Pirma, kad buvo nugalėtas iš pradžių juntamas gana didelis skepsis net iš mokytojų pusės, nes pabandžius paaiškėjo, kad ši programa yra išties vertas dėmesio dalykas, kuris tikrai veikia. Jeigu žmones kvieti bendradarbiauti ir paaiškini jiems to svarbą, dauguma linkę tai suprasti ir geranoriškai ima dalyvauti.
Pilietinė visuomenė yra ta, kuri imasi iniciatyvos ir prisiima atsakomybę
Kitas džiuginantis dalykas, kad šiame projekte buvo galimybė platesnei diskusijai apie tai, kokia yra mokyklos vieta bendruomeniame mažų miestelių ir kaimų gyvenime. Ir kad ji yra gerokai yra platesnė, nei surinkti moksleivius ir juos mokyti konkrečių dalykų pagal paruoštą programą.
Taip pat nudžiugino diskusija apie bendruomenės atsakomybę už vaikų mokymąsi. Nes Lietuvoje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad mūsų atsakomybė už vaiko ugdymąsi pasibaigia atvedus vaiką prie mokyklos ar darželio durų. Tai yra visiška netiesa, nes aš turiu rūpintis ir daugybe kitų dalykų, kad aplinkoje, kasdieniame gyvenime, už mokylos ribų nebūtų smurto ir kitų negerovių, kad vaikai būtų matomi ir gerbiami, kad mes visi stiprintume darbo su vaikais ir tėvystės įgūdžius. Ar kad nebūtų jaučiama didelė socialinė nelygybė, kuri daro didžiulę įtaką vaikams. Tai labai didelis žingsnis link pilietinės visuomenės, nes pilietinė visuomenė yra ta, kuri imasi iniciatyvos ir prisiima atsakomybę.
„eTwinning“ projekto dalyviai: bendruomeniškumas yra vertybė
Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazija „eTwinning“ projektinėje veikloje dalyvauja jau penktus metus. Anot mokytojos Danguolės Tumėnienės, kiekvieni metai atneša naujas patirtis, idėjas, praplečia draugų ratą.
„Aš manau, kad tiek projekte, tiek gyvenime bendruomeniškumas yra vertybė. Jei projekte aiškiai išplėtojamas bendruomeniškumas – tai didelė pridėtinė projekto vertė. Kiekvieno „eTwinning“ projekto pradžia ir vykdymas visada man siejasi su mano mokinių ir jų tėvelių pritarimu. Juk kuriame, veikiame projektuose drauge“, – bendra veikla džiaugėsi pedagogė, ypač išskirdama didelį įspūdį klasės bendruomenei palikusį žiemos projektą „Winter Wonderland“, kuris buvo apdovanotas Nacionaliniu „eTwinning“ programos Kokybės ženkleliu.
Kad tėvų ir mokyklos šiltas, draugiškas, nuoširdus ir glaudus bendradarbiavimas bei tėvų įsitraukimas į ugdymo veiklą yra be galo reikšmingas vaiko gerovei ir sėkmei, pritaria ir Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos mokytoja Larisa Baronienė.
„Dalyvaudami „eTwinning“ projekte „Winter Wonderland“, vaikai ne tik įgijo naujų įgūdžių, bet ir mokėsi gyvai bendrauti anglų kalba, susirado naujų draugų, juos lydėjo gera nuotaika. Mes bendravome ne tik virtualioje erdvėje, kaip yra įprasta „eTwinning“ projektams, bet ir gyvai – jau du kartus mūsų vaikai turėjo galimybę aplankyti savo draugus, paspausti vienas kitam ranką ir paklausti, pasiteirauti: ‚‚How are you? Do you like to play? Do you like winter?“. Tai buvo tikras stebuklas vaikams: bendrauti tarpusavyje, piešti, dainuoti, žaisti, taip pat valgyti picą. O mokytojams – gera galimybė pravesti nuostabią netradicinę pamoką“, – dalinosi patirtimi mokytoja.
Kėdainių lopšelio-darželio „Pasaka“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Rasa Simonavičienė su dideliu džiaugsmu kalba apie savo ugdytinių tėvelių dalyvavimą bendroje veikloje. Pasitelkę fantaziją, išmonę, išradingumą, kūrybiškumą visi kartu jie dalyvavo daugybėje tarptautinių projektų: „Žiemos linksmybės“, „Aš esu 2: savo istorinės tapatybės beieškant...“, „Sveiki atvykę į rankdarbių mugę“, „Sveikatos keliu ženkime kartu“, „Gyvūnai šalia mūsų“. Visuose projektuose ir vaikai, ir suaugusieji įgijo naujos patirties, pažinimo, atradimo džiaugsmą bei daugybę emocijų.
„Visi su užsidegimu mokėmės dirbti komandoje, padėti vieni kitiems, kad kiekvienas nors kažkuo prisidėtų prie bendrai atliekamo darbo. Veikdami kartu kaip viena komanda, mes įgijome stiprių bendravimo ir vadovavimo įgūdžių, taip pat išmokome klausytis ir efektyviai dirbti kartu, pagerinome savo gebėjimus spręsti problemas... O mes, pedagogai, pasisėmėme įkvėpimo naujiems darbams“, – šypsojosi R.Simonavičienė.
