Pasak jo, šalyje ažiotažą sukėlusią pabėgėlių problemą reikėtų spręsti visiems kartu, dalinantis atsakomybe su kitomis ES narėmis. „Jei gauname išmokas, paramą, tai turime prisiimti ir įsipareigojimus. Aišku, yra klausimų dėl pabėgėlių kiekio. Bet, sprendžiant iš kai kurių faktų, dabar Lietuvoje jų labai sumažėję, o sąlygas tam turime pakankamas. Esame pasirengę ir turime pareigą. Be to, tais keliais jau ėjo ir lietuviai, ir kiti europiečiai – prisiminkime pabėgėlius nuo komunizmo, kurie telkėsi Vakarų Europoje, Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje“, – teigia V. Čiubrinskas.
Nenorintieji priimti prieglobsčio ieškančių užsieniečių turėtų prisiminti, kad jų argumentai turi dvi medalio puses – jei laikoma, kad jie taps grėsme, profesorius sutinka, kad turi būti imtasi visų nusikalstamas veikas užkertančių priemonių, tačiau jei pabėgėliai taps našta, bus veltėdžiai ir pašalpininkai, tuomet ir mūsų tautiečiams užsienyje galioja tas pats vertinimas.
Antropologas primena, kad Lietuva yra migracinė šalis – patys turime šimtus tūkstančių emigrantų ir tikimės gerų sąlygų užsienyje. Lygiai taip pat turėtume ir šiuos žmones matyti nebūtinai tik kaip teroristus ar geriausiu atveju norinčius pašalpų ir gerbūvio, bet ir laikyti, kad jie turi teisę į orumą, visapusišką žmogaus teisių užtikrinimą – dažnu atveju tai ne eiliniai migrantai, ieškantys, kur geriau, o besigelbėjantys, priverstiniai migrantai, t. y. iš savo žemės išvietinti žmonės.
„Esame santykinai nedaugiakultūrė šalis, mūsų visuomenė labai vienoviška, todėl tas žvilgsnis į kitokius yra su baime, su atsarga. Anksčiau buvo daugiau akcentuojami klasiniai skirtumai, šiandien – kultūriniai. Pavyzdžiui, kitokia gyvenimo būdo, amžiaus grupių arba lyčių santykių kultūra kartais yra sunkiai toleruojama, mums stinga antropologinio, tarpkultūriniu supratimu paremto mąstymo. Prisiminkime sovietmetį arba fiurerį: „Kam mums jų reikia, uždarykim, ištremkim“, kaip buvo daroma su neįgaliaisiais ar seksualinėmis bei tam tikromis etninėmis mažumomis arba elitu – argi ne panašus mąstymas?..“, – sako antropologas.
Esame santykinai nedaugiakultūrė šalis, mūsų visuomenė labai vienoviška, todėl tas žvilgsnis į kitokius yra su baime, su atsarga. Anksčiau buvo daugiau akcentuojami klasiniai skirtumai, šiandien – kultūriniai.
Kartais gana sunkiai su kitokių kultūrų žmonėmis sutaria valstybinės institucijos. Profesorius pacitavo Daivos Bartušienės daktaro disertaciją, kurioje analizuota Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių sveikatos priežiūros problematika – ten tyrėja atskleidė juntamą didelį Lietuvos medicinos institucijų nesupratimą, kaip aptarnauti kitokių kultūrų atstovus.
Žinoma, tai nėra tik Lietuvai būdinga problema. Anot V. Čiubrinsko, bene skaudžiausiai Europos Sąjungoje ją jaučia pietryčių ir vidurio Europos šalys, nuo Graikijos iki Vengrijos, kur valstybė nepajėgia susitvarkyti su pabėgėlių srautu – trūksta ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų išteklių, supratimo, o patys atvykusieji taip pat šio vakarietiško pasaulio normų nesupranta.
Tačiau pabėgėlių integracija yra nebūtinai našta – ypač kalbant apie daugiakultūriškumo supratimą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis svarbesnis ir neišvengiamas. „Manau, kad kai kitomis spalvomis pamatysime kitų spalvų ir manierų žmones, nuo to tapsime turtingesni“, – tvirtina antropologas. Jo nuomone, nors nepritariantieji pranašauja augantį nusikalstamumą ar nepageidaujamas santuokas, tačiau būdami pasauliui atviri šio susidūrimo su kitomis kultūromis negalime atstumti, o tikslios naudos negalime įvardyti vien skaičiais.
Kaip bebūtų, profesorius pripažįsta, kad pabėgėlių klausimas liečia kultūrinius, bendravimo, santykių skirtumus, todėl vien teisinių sprendimų nepakanka. „Kultūrų susidūrimai globaliame pasaulyje – sudėtingas klausimas. Reikia sudėtinių pajėgų norint įveikti kartais kardinalų nesupratimą, pavyzdžiui, tarp islamiškojo šariato ir vakarietiško teisingumo ar padorumo supratimo. Čia padėtų socialinių mokslų – socialinės antropologijos, socialinės politikos, socialinio darbo, sociologijos ir kiti specialistai, todėl valstybė turėtų nemažinti dėmesio socialinių mokslų studijų apimtims ir kokybės reikalavimams“, – pabrėžia V. Čiubrinskas.
Pabėgėlių, migrantų priėmimo kultūriniai aspektai aktualūs visame pasaulyje, ypač globalizacijos kontekste, todėl daugelyje pasaulio universitetų kultūrinės įvairovės pažinimą tyrinėja ir tarpkultūrinį supratimą ugdo socialinė ir kultūrinė antropologija. Tačiau šio mokslo studijų Lietuvoje siūloma ne daug kur – o būtent jis padeda geriau suprasti kitokių kultūrų žmones, su kuriais šiandien vis dažniau susiduriame. Pirmąją Lietuvoje socialinės antropologijos magistrantūros programą siūlo Vytauto Didžiojo universitetas. Čia magistrantai, išklausę vizituojančių dėstytojų programą, turi galimybę papildomai įgyti Pietų Ilinojaus universiteto (JAV) sertifikatą „Tarpkultūrinis supratimas“.
Išugdytas tarpkultūrinis supratimas padeda suprasti, kad globalizacija nereiškia vienodėjimo – priešingai, vietiniai kultūros dalykai tampa vis labiau globaliai prieinami. „Vietinis, kultūrinis identitetas nebūtinai tik kosmopolitėja, bet ir sujungia vietiškumą ir globalumą. Kaip jie sujungiami? Nepamesdami savo šaknų, vertindami savo savastį, galime pažinti kitus su kitomis patirtimis ir šaknimis. Būtent atvirumas joms man atrodo labai svarbus. Toks kosmopolitizmas, nepametant savo šaknų, ypač gerai matosi Lietuvos išeivijoje, taip pat tautinėse mažumose, pavyzdžiui, Lietuvos rusų bendruomenėje, kuri išsaugo ne tik atvirumą ES, bet ir rusiškos kultūros, identiteto dėmenį“, – pasakoja VDU profesorius.
Kalbėdamas apie teigiamas tokio dvejopo mąstymo apraiškas tarp mūsų tautiečių, V. Čiubrinskas paminėjo projektą „Globali Lietuva“, kuris skatina lietuvių kilmės žmones prisidėti prie šalies gerovės kūrimo, stiprinti užsienio lietuvių bendruomenes, įgyvendinti valstybei reikšmingus projektus.
Tačiau iškeltas pabėgėlių likimo klausimas parodė, jog analogiško supratimo apie tuos, kurie atvyksta pas mus, vis dar trūksta. „Neužtenka vien tolerancijos arba vien kultūrinės komunikacijos, reikia ir būtent „tolimų“ ir „svetimų“ kultūrų supratimo – įvairiuose lygmenyse. Kaip jį išugdyti? Žiniasklaidos pastangų ar kultūrinio turizmo čia neužteks, aš akcentuočiau studijas. Turime daug universitetų, bet trūksta vietų, kur rengiami tarpkultūrinio rengimo specialistai. Reikėtų šį studijų barą stiprinti“, – tikina VDU Socialinės antropologijos centro vadovas.