– Pradėkime nuo paprasto klausimo. Tėvų ir vaikų konfliktai seni kaip gyvenimas... Ar iš tiesų galima jų išvengti? – klausėme prof. Gedimino Navaičio.
– Turėtume pastebėti, tegu tai ir nebus labai dažnas atvejis, kad šeimų, kuriose nekyla nesutarimų tarp tėvų ir vaikų, yra. Taigi, mano galva, turėtume labiausiai kreipti dėmesį į jas. Mėginti išsiaiškinti, kuo vaikų ugdymas, bendravimas su atžalomis tose šeimose skiriasi nuo tų, kurios turi problemų.
Taip pat labai svarbus mokėjimas suprasti, kad vaikai, savaime aišku, auga ir bendravimo su 5-erių metų vaiku stilius vyresnėliui jau netinka.
Viena iš priežasčių, kodėl vienoms šeimoms pavyksta išvengti nesutarimų, tai tėvų pastangos atsižvelgti į vaikų norus. Taip pat labai svarbus mokėjimas suprasti, kad vaikai, savaime aišku, auga ir bendravimo su 5-erių metų vaiku stilius vyresnėliui jau netinka. Atsižvelgti į vaikų brendimą tiesiog būtina.
– Labai daug kalbama apie tai, kad dabartinių vaikų karta yra kitokia – problemiškesnė. Taip pat neretai gvildenama tema, kad šių dienų vaikai sulaukia per mažai tėvų dėmesio. Ar tai galėtų būti viena iš tų aštresnių konfliktų priežasčių?
– Na, visų pirma aš tikrai netvirtinčiau, kad viskas taip blogėja, tačiau tai, kad tėvai vaikams dėmesio skiria per mažai, veikiausiai sunkiai nuginčijamas faktas. Galima vardinti daugybę tyrimų, kurie rodo, kad tėvų ir vaikų bendravimas per dieną kartais tesudaro tik keliolika ar keletą minučių.
Taip pat skaitykite: Tėvų susirinkimai tėvams nuobodūs: kalti patys tėvai ar mokytojai?
Manau, skiriantys didžiąją ar net visą savo laiko dalį karjerai bei sakantys, kad tai daro dėl vaiko, tėvai tiesiog turėtų savęs paklausti, ar negalėtų tam materialinės padėties gerinimui skirti 1 proc. mažiau laiko, o vaikui – 1 proc. daugiau. Tas simbolinis vienas procentas padėtų jiems bent truputį geriau suprasti, ko vaikas nori iš jų, o galiausiai ir tai, ko jie nori iš vaiko.
– Kokius galėtumėte įvardinti aštriausius tėvų ir vaikų „susikirtimo kampus“? Kur tie nesusipratimų židiniai?
– Apie „susikirtimo kampus“ reikėtų pradėti kalbėti turint minty visą vaiko augimo procesą. Kai vaikas gimsta, kokių pusę metų jokių susikirtimo kampų nebūna – jis dar mažas ir jokių susikirtimų, aišku, nekyla. Vėliau vaikas pradeda po truputį reikštis ir daliai tėvų tau jau pradeda darytis sudėtinga.
Tada laikui bėgant ateina toks negatyvizmo laikotarpis, kai vaikai iš principo atsisako visko. Jam siūloma eiti, jis sakys ne, jam siūloma prisėsti, jis stovės, tačiau iš tiesų gal net pats nežinos, ko nori. Minėti laikotarpiai iš tiesų yra pragyvenami ir, sakyčiau, lengvi.
Sunkiausia būna tada, kai vaikas pradeda pretenduoti į savarankiškumą ir prasideda paauglystė. Tuo metu nesutarimai iš tiesų įgauna ir vertybinį pagrindą. Paauglys ar paauglė sako aš rengiuosi šitaip, klausau tokios muzikos, o jūs, tėvai, nieko nesuprantat. Šie savo ruožtu bando įkalti savo vertybes.
Taip pat skaitykite: Psichiatras Linas Slušnys: „Tvirto šeimos stuburo mokykla sulaužyti negali“
Aš manau, kad tėvai turi suprasti, kad visi šie laikotarpiai praeina, ir bandyti išgirsti savo vaiko nuomonę. Juk kiekvienas prisimename, kaip jaunystėje tėvai mums atrodė nieko nesuprantantys, o vėliau tampa autoritetais, rimtais, protingais žmonėmis, su kuriais norisi bendrauti.
– Ar galėtume sakyti, kad teoriškai kiekviena šeima galėtų išspręsti savo kartų konfliktą?
– Jeigu mes turime gerų pavyzdžių, vadinasi, galėtų. Tik to reikia norėti ir tai reikalauja sunkaus darbo.
– Kiek tam, kas vyksta šeimoje, įtakos turi aplinka, mokykla? Ar tai gali pakeisti vaiką taip, kad jis šeimoje taptų svetimas? Kiek paauglystėje išvis tėvai gali paveikti vaiką?
– Mano nuomone, tėvai yra paveikūs bet kuriame amžiuje. Net jei vaikas tai ir neigia, veikiausiai jis ginčijasi su konkrečiomis vertybėmis. Būtent todėl, manau, kad požiūris, kad vaikų auklėjimą ir ugdymą turi perimti mokykla, yra sovietinis reliktas.
Net kai kuriose sovietinėse knygose buvo rašoma, kad pagrindinė vaikų ugdymo institucija yra mokykla. Dabar mes visi jau puikiai suprantam, kad svarbiausia ugdymo institucija yra šeima.
– Ką reikėtų daryti, jūsų nuomone, norint išvengti tų konfliktų?
– Pasikartosiu, kad svarbiausias dalykas, mano nuomone, tėvų sugebėjimas išklausyti savo vaikus. Atsižvelgti į jų poreikius, norus.
Antra, nereikia reikalauti, kad vaikai gyventų pagal mūsų neišpildytas svajones. Reikalauti, kad vaikai padarytų tai, ko tėvams padaryti jų gyvenime nepavyko, išties yra labai neperspektyvus bendravimo būdas.
Nereikia reikalauti, kad vaikai gyventų pagal mūsų neišpildytas svajones.
Nereikia reikalauti, kad vaikai gyventų pagal mūsų neišpildytas svajones.
Kalbant apie konfliktus, galėčiau pasakyti labai paprasta dalyką. Labai nesunkiai, kad ir internete, galima rasti krūvą informacijos apie skirtingo amžiaus vaikų bendriausius psichologinius ypatumus. Juk net kai žmogus perka automobilį, jis pasiskaito, pasidomi, kaip juo naudotis. Deja, yra labai labai daug tėvų, kurie nėra nieko skaitę apie vaikų ugdymą, skirtingo amžiaus jaunuolių psichologiją.
– Taigi vis dėlto atsakomybę už santykius, nesklandumus šeimoje priskirtumėt tėvams?
– Taip. Manau, kad jei tu nori susikurti gerus santykius šeimoje, ir apskritai su bet kokiu žmogumi, natūralu, kad turi skirti tam laiko, dėmesio. Norint susikurti gerus santykius paprasčiausiai reikia jais rūpintis.
2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijomis bus finansuojami projektai, skatinantys telkti mokyklos bendruomenę ir gerinti bendrojo ugdymo kokybę.
Kaip padidinti tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą ir vaiko ugdymą? Nors oficialūs tėvų susirinkimai – tik labai nedidelė šio proceso dalis, apklausos rodo, kad net ir tokia įsitraukimo forma vis mažiau patraukti tėvams. Ar sutinkate, kad aktyvus dalyvavimas mokyklos gyvenime yra būtinybė, o ne pasirinkimas? Ko reikia, kad tėvų susirinkimai nebūtų ignoruojami? Su kokiais sunkumais susiduriate spręsdami vaikų problemas mokykloje?
Mokytojai, tėveliai, kviečiame pasidalinti savo mintimis. Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame adresu tevu.susirinkimas@15min.lt. Įdomiausius laiškus publikuosime.
